Jo darbų sąraše – daugiau nei 50 filmų, be šio aktoriaus nevyksta nei vienas garsesnis kino festivalis, jis geidžiamiausias paparacų laimikis, o plakatai su jo atvaizdu puošia ne tik paauglių sienas, bet ir, būkime atviros, seniai brendimo kančias pamiršusių moterų darbo stalus.

Tačiau aktorius Jude Law gyvas ne tik grožiu. Išorinis patrauklumas visiškai netrukdo atsiskleisti vaidybos talentui – juk ir Dickie Greenleafas iš „Talentingojo misterio Riplio“, ir robotas Žigolo iš „Dirbtinio intelekto“, ir širdžių ėdikas Alfie iš to paties pavadinimo juostos ir daktaras Vatsonas iš „Šerloko Holmso“ - tokie skirtingi. Jau greitai turėsime progą įvertinti, kaip aktorius įkūnijo Aleksejų Kareniną Levo Tolstojaus romano ekranizacijoje.

- Ką paprastame gyvenime veikia J. Law?

Kasdienis gyvenimas sukasi apie vaikus, daug laiko praleidžiu su šeima. Labai mėgstu gaminti, susitinku su draugaus, klausau muzikos, vaikštau į koncertus, į mylimo futbolo klubo rungtynes, į kiną pagaliau!

- Labai įdomu, ko jūs ten dar nematėte. Tiesa, kokį filmą pavadintumėte kultiniu?

Sudėtingas klausimas... Iš viso, ką reiškia sąvoka kultinis filmas? Tokiu tikriausiai galiu įvardyti Charleso Laughtono „Medžiotojo naktį“.

- Tuomet antras su kinu susijęs klausimas: kurie režisieriai jus įkvepia ir žavi?

Broliai Coenai, Thomas Andersonas (sukūręs „Magnoliją“). Žaviuosi Jacquesu Audiardu – prancūzų režisieriumi, „Pranašo“ kūrėju. Iš tikrųjų labai myliu prancūzišką kiną.

- Jus iš tikrųjų su Prancūzija sieja ypatingas ryšys. Prieš penkerius metus Jūs netgi buvote apdovanotas Prancūzijos Menų ir literatūros ordino kavalieriaus titulu.

Be to, mano tėvai jau dvidešimt metų gyvena Prancūzijoje. Pats ten gana dažnai lankausi. Man Prancūzija tarsi antroji tėvynė.

- Tikriausiai idealias atostogas įsivaizduojate kur nors Provanse ar Prancūzijos Rivjeroje?

Tikriausiai jas įsivaizduoju egzotiškesnėje vietoje. Tačiau būtinai gryname ore ir su šeima. Myliu gamtą, patinka ištrūkti kuo toliau nuo miesto, kur nors, kur ramu ir tylu.

- Visada buvote toks romus ar tiesiog bėgant metams įpratote prie tokio gyvenimo ritmo?

Tai greičiausia pats keisčiausias dalykas, kas man nutiko pastaruoju metu – tiesiog pripratau prie tokio gyvenimo būdo, prie to, kaip gyvenu dabar. Jeigu prieš dvidešimt metų kas nors man būtų pasakęs, jog mano gyvenimas primins ramų užutėkį, būčiau labai nustebęs, greičiausiai net nepatikėjęs. Tikriausiai žmogus prisitaiko prie visko, ką jam numato likimas.

- Sakote „likimo skirta“... O kad taip visiems likimas lemtų filmuotis pas geriausius režisierius, reguliariai pasirodyti afišose ir bendradarbiauti su „Dior“...

Žiūrėdamas į stendus su „Dior Homme Sport“ reklama visada droviuosi. Padeda vaikai – jie mane erzina ir nemalonią situaciją nuleidžia juokais.

- Kada pradėjote bendradarbiauti su „Dior“?

Prieš penkerius metus. Visą laiką šis darbas man teikia didžiulį pasitenkinimą, šioje bendrovėje dirba neįtikėtinai puikiai organizuoti, draugiški ir kūrybingi žmonės. Tikra komanda, o ne paprasti darbuotojai. Jie prisijungė prie mano paties vykdomų labdaros projektų, susijusių, pavyzdžiui, su fondu „Peace One Day“. Tai mane labai sujaudino.

- Domitės mada?

Man patinka rūbai, su kuriais jaučiuosi patogiai. Aišku, tam tikra prasme save išreiškiu per tai, ką vilkiu, tačiau rimtai mada tikrai nesidomiu.

- Kaip rūpinatės savimi?

Kai esu geros formos, pats sau patinku. Tačiau atsisakyti visų gyvenimo malonumų – ne man. Reikia rasti aukso viduriuką. Bėgioju, užsiiminėju boksu... Man sveikas gyvenimo būdas – reguliarios treniruotės, gilus miegas ir pozityvus mąstymas. Svarbiausia – galvoti apie gerus dalykus.

- Dirbate praktiškai be pertraukų, o daktaro Vatsono vaidmuo juostoje „Šerlokas Holmsas“ tapo tikra sensacija. Kas jums šiame projekte buvo svarbiausia?

Galimybė padirbėti su pačiu Šerloku – Robertu Downey Jr. Jis labai reiklus, bet teisingas aktorius. Dirbdamas su juo gavau viską, apie ką tik gali svajoti kuriantis žmogus.

- Kaip manote, kaip jūsų daktarą Vatsoną įvertintų pats Arthuras Conan Doyle?

Galiu tik spėti, tačiau tikiuosi, jog jam būtų patikę. Stengėmės iš knygų paimti tuos momentus, kuriuos skaitytojai dažniausiai tiesiog perbėga akimis, taip ir neatkreipę daug dėmesio. Būtent tokios detalės ir padėjo sukurti daktarą Vatsoną šiame filme.

- Dažnai filmuojatės literatūros kūrinių ekranizacijose. Jau greitai pamatysime „Anną Kareniną“...

Tai nuostabi patirtis. Režisierius Joe Wrightas labai aiškiai mato, koks turėtų būti filmas. Galiu jus patikinti, jog juosta bus ypatinga, neįprasta. Pateiksime netradicinę romano interpretaciją.

- Vakaruose priimta manyti, jog, sulaukus keturiasdešimties, vyro gyvenimas tik prasideda. Šiais metais švęsite keturiasdešimtmetį. Jums teliko vos keli mėnesiai padaryti išvadas, atsikratyti sunkumų ir pradėti naują gyvenimą. Kaip pasinaudosite tuo likusiu laiku?

Hmm, tikrai nežinau. Tikiuosi, jog išliksiu savimi, būsiu dar lamingesnis, teisingesnis, mažiau jaudinsiuosi dėl niekų.

- O kas bus po dešimties metų? Kokį save matote?

Kažkodėl esu įsitikinęs, jog ateinantis dešimtmetis bus pats sėkmingiausias mano karjeroje. Peržengęs keturiasdešimties metų slenkstį, aktorius turi galimybę imtis rimtesnių, sudėtingesnių ir charakteringesnių vaidmenų. Kalbu ne vien apie brandesnę išorę, tačiau apie sukauptą patirtį, profesionalumą. Ketinu imtis prodiusavimo – turiu daug idėjų, tikiuosi, jog dauguma jų įgaus apčiuopiamą pavidalą. Planuoju ieškoti savęs teatro scenoje. Atsiskleisti ten man iki šiol nepavyko, bet nenoriu nuleisti rankų.

- Apie ką dar svajojate?

Dabar esu užsiėmęs net keliais fondo „Peace One Day“ projektais. Ketiname derintis su vasaros olimpinių žaidynių Londone uždarymo ceremonija ir surengti kelis labdaringus koncertus. Tikiuosi, jog mums pavyks. Kalbant apie ilgalaikes svajones, noriu taikos visame pasaulyje. Noriu, kad mano vaikai būtų sveiki ir laimingi. Dar sau palinkėčiau įdomių darbų.

- Kas jus labiausiai erzina?

Cinizmas. Cinikai skleidžia tokią neigiamą energiją, pasiekusią kritinę ribą. Cinikai negali kurti, jie tiesiog parazituoja kitų žmonių jausmais ir kūryba. Tai aiškiausiai atsiskleidžia jų darbo kokybėje, santykiuose su kitais žmonėmis.

- Kas jums sukelia gerų emocijų? Kaip jūs atsipalaiduojate?

Kartais man tiesiog būtina nieko neveikti, pabūti vienumoje pačiam su savimi. Didžiąją dalį laiko praleidžiu bendraudamas, mano gyvenime įvykiai keičia vieni kitus. Atlieku tėvo vaidmenį, myliu savo darbą, tačiau kartais taip norisi paspausti pauzės mygtuką ir daugiau nieko nedaryti. Tokiomis akimirkomis atsipalaiduoju, nugrimztu į tylą ir... užsnūstu.

Jude'as Law

Keli faktai apie J.Law

- Mylimiausias televizijos serialas?

Labai retai žiūriu televizorių, tačiau „The Crazies“ man patinka.

- Mylimiausias aktorius, aktorė?

Esu didžiulis Charlie Chaplino gerbėjas. Kalbant apie aktores... Įvardysiu Meryl Streep. Taip, žinau, tai labai banalu, bet nieko negaliu padaryti – ji nuostabi. Dar mane žavi Judy Dench ir Ruth Wilson.

- Mylimiausias rašytojas?

Iris Murdoch. Mylimiausia knyga – bet kuri iš jos parašytųjų.

- Mylimiausias patiekalas?

Sunku pasakyti... Galbūt daržovių sriuba. Ne ne, nebūtinai ta, kokią mama virdavo vaikystėje. Jau ir pats moku tokią išsivirti (juokiasi).

- Kam tiesiog negalite atsispirti?

Galiu lažintis – visi sako, jog negali atsispirti šokoladui, taip? Būsiu originalus: raudonas vynas. Ypač prancūziškas: bordo, burgundiškas... Dievinu „Chateauneuf du Pape“ ir „Cote de Beaune“.

- Pirmasis jūsų prisiminimas?

Su vyresniąja seserimi Natasha siaučiame mūsų namuose Londone, iš baldų statome kažkokias pilis ir įsivaizduojame, jog mums nutiko kažkas stebuklingo.

Jude'as ir Natasha Law
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)