- Neringa, o juk viskas prasidėjo nuo nekalto vaikų žaidimo, linksmos trumpos TV laidelės...
Pasitvirtino mano tikėjimas: jei į ką nors įdedi širdies, tai negali išnykti be pėdsako, tai liks kitiems, bus perduota iš kartos į kartą. Kūryba nėra išskaičiavimas, tai – tavo širdies dalis. Tie, kurie skaičiuoja, kiek įdeda, netrukus atgauna pinigais, ir greitai visa pasimiršta. Kodėl vienos knygos, su trenksmu pristatytos publikai, paskui pastatomos į lentyną, o kitos suskaitomos iki skutų? Kodėl vienos dainos klausomasi, o kitos – ne? Tai – ta didžioji paslaptis, kurią norėčiau įminti. Kita vertus, gal to ir nereikia žinoti, gal sužinojus visa tai pasibaigia?
- Priėjote prie filosofinio klausimo, o rinkdamasi profesiją džiaugėtės, kad radote tarpinį variantą – nei traktorininkė, nei balerina.
Taip, esu diplomuota teatro ir televizijos režisierė. Baigiau tuometę Valstybinę konservatoriją, o kelios mūsų laidos panelės, taip pat ir aš, gavome dar ir aktorių diplomus. Dabar į Muzikos ir teatro akademiją atėjusi dėstyti mikrofoninio dainavimo, kaip manote, ką čia sutikau? Gabrielę iš „Tele Bim-Bam“! Julija Jačėnaitė, taip pat pas mus pradėjusi, tęsia dainininkės kelią, Stasytė, kadaise dainavusi „Baltąją varnelę“, jau baigė akademiją ir augina mažiuką... Laikas tarsi sukasi ratu.
- Jūsų kūryba, laimei, pripažinta ne po šimto metų, o čia ir dabar. Tai rodo ir stulbinantis roko operos „Voro vestuvės“ populiarumas. Ar žinote, kad tai labiausiai aptarinėjamos vestuvės Lietuvoje?
Liko parodyti paskutinį šios roko operos spektaklį gimtajame Vilniuje, ir man, prisipažinsiu, dėl to jau liūdna... Didžiausia dovana ir laimė man – būti scenoje su auklėtiniais, tada jaučiuosi ypač gyva. Taip, ką „Voro vestuvėse“ kaskart sukuria mūsų jaunieji atlikėjai, tarkime, Dominykas ir Elžbieta, yra stebuklas. Šie vaikai nenusileidžia scenos profesionalams, man garbė kurti su tokiais partneriais. Nesikuklinsiu, tai – ir mano nuopelnas, mano mokyklos vaisiai. Neabejoju, visi mes ilgai atsiminsime tas „vestuves“.
20 metų šachmatų partija
- O kurgi sutikote Čereškevičių – tą genialų vyrą, parašiusį ir „Voro vestuves“, ir „Musę“?
Skaitiklių gamykloje, toje, kuri sovietmečiu stūksojo vaizdingame sostinės Užupio rajone. Kartą studijų draugas paprašė manęs, jaunos perspektyvios režisierės, pastatyti filmą apie šios gamyklos kultūros centro ansamblį „Volis“, anuomet žymią roko grupę. Tada televizijoje dirbau su vaikais, o čia – vyrukai metalistai, jie sutiko mane pašaipiai atsipūtę: „Na, mergyt, rodyk, ką moki...“ Geras tai buvo laikas! O su Alfredu mudu kartu jau 20 metų, sukaktuvės – gegužės pabaigoje.
- Negaliu patikėti, kad metalą pjaustęs vyrukas tapo dvasiniu „Tele Bim-Bam“ judėjimo tėvu. Tai ta „mergytė“ pasirodė už metalą kietesnė?
Abu esame grynuoliai, ypač Alfredas. Esame gryni vienas prieš kitą, nemokame meluoti, galbūt todėl mums sunkiau, o dar ir bendras kūrybinis darbas... Santuoka yra labai intelektualus dalykas. Mums tai – šachmatų partija, besitęsianti jau 20 metų. Per ją nuodugniai susipažįstame ne tik su kitu žmogumi, bet ir su savimi. Pažvelgusi atgal stebiuosi: ne kiekvienai porai duota tiek kartu atkentėti ir atsidžiaugti.
- Kaip šmaikščiai pasakėte, jūsų šeima ritinėjasi tarp gitarų ir puodų. Užauginote ne tik tris „Tele Bim-Bam“ kartas, bet ir tris savo vaikus.
Manote, kad reta šeima gali sau leisti turėti tris vaikus? Jų skaičius priklauso ne nuo materialinės gerovės, o nuo noro jų turėti. Dar iki Rapolo gimimo naktimis pradėjau sapnuoti angelus, ėmiau nujausti jo atėjimą, tarsi jis jau ieškotų manęs. Matyt, tik mama gali tai pajusti, o tėvui, kad ir kaip šis mylėtų savo žmoną, tai neduota. Taigi turime devynerių metų pagranduką... Rapolas labai užsiėmęs: futbolas, „Ąžuoliukas“, gastrolės su „Tele Bim-Bam“... Tačiau tai yra investicijos, kurios atsiperka.
Ir abu mūsų vyresnėliai buvo labai aktyvūs: muzikos mokykla, sportas, šokiai. Džiaugiuosi, kad dukra, baigusi gimnaziją, nusprendė neskubėti su aukštaisiais mokslais ir įsidarbino vaikų darželyje auklėtoja. Vyresnysis sūnus, gimnazistas, rimtai „užsikabino“ už irklo – daug metų mokosi akademinio irklavimo. Laimėjęs svarbias atrankos varžybas, neseniai išvyko į Minską, į pirmąsias savo gyvenime tarptautines varžybas. Mūsų ryšys labai glaudus. Ne, mano sūnus – ne mamyčiukas. Pati stebiuosi: nejau šis dvimetrinis plačiapetis vyras – tas mažius, kuris kažkada „mušė mušę“?
- Įtariu, kad pati turėjote puikius tėvus. Prieš metus laimėtą „Metų moters“ apdovanojimą skyrėte savo mamai.
Mano tėvai kauniečiai, klasiokai, taigi mudu su broliu gimėme iš gražios klasiokų meilės. Deja, jau antrą Motinos dieną sutinku be savo mamos. Situacija buvo tokia, kad vieną dieną palaidojau mamą, o kitą turėjau startuoti televizijos projekte „Chorų karai“. Manęs niekas nespaudė, atsisakiusi dalyvauti būčiau suprasta, tačiau viena kita diena čia nieko nelemia, nežinai, kiek laiko praeis, kol skausmas numalš, kiek teks gedėti. Nusprendžiau nebeslėpti savo slogios būsenos nuo dičkių vaikų, atvirkščiai, daug kalbėdavomės apie tai. Ir dabar gyvai prisimenu, kaip laukdavau mamos grįžtant iš darbo, kaip su broliu paknopstomis bėgdavome prie durų... Tikiuosi, kad mano vaikai šviesiai prisimins ir mane.
Skaudi netektis arba suartina šeimą, arba išskiria, o mūsiškę tai dar labiau sustiprino. Nuo liūdesio gelbsti laikas, ir jis ne tik gydo žaizdas, jo tėkmėje kartais viskas išsisprendžia savaime.
- Pernai išleidote pirmą geriausių visų laikų „Tele Bim-Bam“ vaizdo klipų dalį. O šiemet, girdėjau, rašote knygą...
Rašymui reikia ramybės. Esu Vėžys, nepuolu strimgalviais, o metams bėgant atsirado poreikis atidžiau viską permąstyti, pasverti atsakomybę. Vasarą ketinu nerti į meldus ir ramiai baigti knygą... Kur tie mano meldai? Tai – mūsų namai Markučiuose, tai, jei žinote, kaimas mieste, gėlytės šalia namų.
- O gal jums, Neringa, tiesiog sekasi? Bepigu jums vaidinti gerąją Boružę: turėjote puikius tėvus, gavote puikų vyrą, dirbate mėgstamą darbą...
Pradėjome su vyru nuo nulio: neturėjome nei savo buto, nei jokio palikimo, tačiau siekėme būti savarankiški, dirbome neskaičiuodami nei valandų, nei parų. Ne viskas klostėsi sklandžiai, man buvo labai sunkių laikotarpių, pavyzdžiui, kai išėjau iš LRT. O ir ten nebuvo pyragai: kiekvieną šeštadienį – tiesioginis eteris, net mano organizmas buvo stebuklingai prisiderinęs, iki ketvirtadienio įveikdavo bet kokią ligą. Televizijos rutina paliko ir kitokių skaudulių.
Turėjau atsisakyti Rimo Tumino kvietimo jo teatre statyti spektaklį. Pasveikau nuo televizijos, man nebeskauda, nebenoriu to komentuoti. Pasirodo, gebu plaukti toliau po ta pačia „Tele Bim-Bam“ vėliava, nes įdirbį padariau anksčiau – kai atidariau vieną pirmųjų neformalių ikimokyklinių įstaigų Vilniuje. Dabar ją išplėtėme, atidarėme ir vaikų darželį. Manau, kad ir tai – dar ne pabaiga.
Atsakomybė už minčių švarą
- Ar tik ir pedagogikoje nesukelsite naujos bangos? Atskleiskite savo metodą.
Tėveliai dėl to pedagoginio metodo taip pat dažnai teiraujasi, o aš jiems atsakau: „Mes dirbame pagal pozityviąją „Tele Bim-Bam“ sistemą – pasitinkame vaiką atvira širdimi. Skiriu du dalykus: vienas iš jų – atrasti talentingą vaiką ir padėti jam skleistis, kitas – bendravimas su vaiku, o čia turi būti savimi. Jei nesi su vaikais doras ir sąžiningas, kokią sistemą ar metodą taikytum, jie tave greitai perkąs.
- Nesuprantu, kaip randate laiko sau tokioje darbų griūtyje.
Visa tai ir yra mano laikas sau. Mano protingai minimali savęs priežiūra apsiriboja nagais ir ragais (linksmai pasižiūri į nagus, pakedena plaukus)... Už tą išorės puoselėjimą juk svarbesnis vidinis spindėjimas, sielos ir kūno sveikata. Antai kiek gražių moterų ant blizgių mūsų žurnalų viršelių: graži suknelė, tačiau liūdnos akelės. Mane mėgino į tai įtraukti, tačiau atsisakiau dalyvauti šiame žaidime. Mano gyvenimo kelias kitoks.
Esu saviraiškos žmogus, šeimos moteris. Neabejoju, kad svarbiausias moters gyvenimo pašaukimas – užauginti vaiką. Vaikai yra svarbiausias gyvenimo meilės šaltinis, juos auginant negalima nemylėti gyvenimo. Tačiau man nesuvokiama, kai vaiką augina du tėčiai. Tai ne tik leidžiama, tai – tarsi nauja banga: kur tada ritasi visuomenė? Vaikų globos namai, kur nekart esame koncertavę – kita skaudi mūsų žaizda. Pažįstų bevaikių šeimų, galvoju: galėtų juk pasiimti iš ten vaikelį, tačiau suprantu, kaip sudėtinga gali būti porai apsispręsti.
- Galbūt trukdo abejonė, ar gebėsi mylėti svetimą vaiką, ar šis atsakys tuo pačiu. Visuomenė susvetimėjo, nebejunta, kad vaikai yra mūsų visų.
Šiaip ar taip, turime nebūti abejingi, mylėti žmones, esančius šalia. Būtent tai svarbu mūsų jausminiam gyvenimui, o ne tai, ką dirbame ir kiek uždirbame. Labai džiaugiuosi, kai žmonės man pasako, kad aš esu jiems dovana. Arba esi dovana, arba juodoji skylė... Kiekvienas yra atsakingas už savo minčių švarą. Mintys materializuojasi – esu šventai tuo įsitikinusi.
- Akivaizdu, kad paveldėjote stebuklingą mamos suknelę. Sakėte, kad mamai dirbant jus augino močiutė. Ką gi gavote iš jos?
Močiutės varškėtukus moku gaminti... Tai buvo paprasta kaimo moteris, kilusi iš Joniškio, neišsilavinusi, daug kentėjusi gyvenime. Būtent ji mane išmokė moteriškos kantrybės. Gyvenome viename kambaryje, mačiau visus jos skaudulius, ligas. Tačiau nuostabiausia, kad ir mano vaikai ją įsivaizduoja, prisimena būtent varškėtukų fone! Mistika. Ir šiandien tuos varškėtukus gaminau: svarbu dailiai, su meile nykščiu įspausti duobutę viduriuke, o tada – į puodą...
