O mieliausia, kad Gustavo pedagoginis metodas kitoks nei Makarenkos ar Vydūno: juokingai kalbėti apie rimtus dalykus, net apie tokius, kaip Vasario 16-oji, Lietuvos tūkstantmetis ar Valdovų rūmai.
Talentų atsiranda taupant
- Audriau, vaikams esate nepamainomas autoritetas, o aš nevaikiškai žaviuosi jumis lyg Apšvietos ar Renesanso epochos žmogumi – visapusiškai talentingu, universaliu.
Nejuokinkite, koks Renesansas? Tai kasdienė kova už būvį, pastangos išmaitinti šeimą ir išsaugoti mėgstamą darbą. Mintyse krizenu, kai ima girti mano talentus. Tai – būdas sutaupyti: mat esu pririštas prie tokio dalyko, kaip laidos sąmata. Paskaičiuoju ir suprantu: jei laidai samdysiu dailininką animatorių, dainų kūrėją, aktorių montažistą, ar liks man duonai? Juk kokį nors profesionalą pasikvietęs turėsiu jam sumokėti honorarą. Tad verčiamės dviese su kolega Vaidu Lekavičiumi. Esame ir autoriai, ir dailininkai, ir režisieriai, žodžiu, visų galų meistrai.
- Teigiate, kad kūryba atsiranda iš būtinybės, o talentai – iš sąmatos?
Panašiai. Gabus buvau tarsi daug kam, bet nieko iki galo nepabaigiau. Mano tėvai krimtosi: kas iš to jaunėlio išeis? Prie mokslų nelinkau, taigi buvo akivaizdu, kad tėvų pėdomis, kaip vyresni broliai, neseksiu. Dainavau „Ąžuoliuke“, grojau pianinu, tačiau jutau: nei muzikanto, nei dainininko iš manęs nebus. Mėgau piešti, ypač karikatūras, savo piešinius parodžiau vienam dailininkui, o tas nustatė, kad gabumų turiu, bet ranką lavinti jau vėloka. Svajojau stoti į aktorinį, bet ar tai man? Mano tėvas – biologas, mama –
chemikė, jų vyresni sūnūs – dabar gerbiami mokslininkai, o štai jaunėlis tapo Gustavu...
- Nesikuklinkit. Laimėjote keturis televizijos apdovanojimus, o visai neseniai – dar ir sidabro medalį bei premiją „Už gėrio siekį“. Kolegos jums pavydi, vaikai dievina, tėveliai dėkingi, kad perėmėte dalį atžalų švietimo naštos.
Tada taip ir parašykite: „Audrius Rakauskas – Gustavas – LRT veidas...“ (juokiasi). Kadaise piešdavau šaržus „Moksleivio“ žurnalui, rašydavau apsakymus. Sumečiau, kad tinkamiausias esu žurnalistikai, nors paskui supratau, kad ir čia ne pyragai: esu uždaroko būdo, bijau svetimų žmonių, nemėgstu brautis prie jų, kalbinti. Nežinojau tada, kas ta žurnalistika, ir dabar nelabai žinau.
- Daugelis televizijoje darbą dabar gauna ne dėl talento, o dėl skandalo. Kaip patekote į LRT?
Patekau per „blatą“ – kaip vyras ir vilnietis. Tuometis televizijos vadovas V.Žeimantas buvo patenkintas, kad taip sutaupys gyvenamąjį plotą ir atskies moterišką kolektyvą. Kandidatas, beje, turėjo nešvepluoti, kalbėti sklandžiai, gražiai tarti.
Na, tai mokėjau, be to, buvau nupiešęs Žeimanto draugišką šaržą... Praktiką LRT atlikau dar studijuodamas, jaunimo redakcijoje, kur buvo kuriama laida „Labirintas“. Į LRT atėjome labai sudėtingu metu, 1990-ųjų vasarą. Nespėjau apšilti kojų, o čia jau sausio 13-osios įvykiai... Ne, nebuvau didvyris, buvau žalias naujokas, jaunavedys. Vedžiau sausio 3 d., t. y. prieš pat LRT pastato užgrobimą.
Mus, vestuvininkus, gatvėje buvo sustabdę omonininkai su automatais, o vestuves šventėme lyg karo metais, namo rūsio salytėje. Kol propagandą per užgrobtą TV varė Burokevičius su Jermalavičiumi, laidas kūrėme ekstremalioms sąlygomis: glaudėmės tai „pieninėje“, patalpose šalia Vilniaus pieno kombinato, tai Žurnalistų sąjungos būstinėje. Laidos buvo kuriamos ir rajonuose minimaliomis techninėmis priemonėmis. Į Lietuvos televizijos pastato Konarskio gat-vėje griuvėsius grįžome vasarą. Viskas čia buvo išvogta, išplėšta ir vėl visą teko pradėti iš naujo, beveik nuo nulio. Su televizijos režisieriumi Augustinu Griciumi sukome humoro serialą „Tučkus ir viršininkas skuba į pagalbą“, sukūrėme kokias 8 serijas. Buvo ir profesorius Knyslys, laida vaikams „Labas rytas suraitytas“, o 1995 m. gimė Gustavas... Ne, mano sūnus gimė 1991-aisiais, o personažui prilipo vieno animacinio filmo herojaus vardas.
Gustavo gyvenimo vingiai
- Ir per vieną naktį Gustavas tapo žiūrovų numylėtiniu, reitingų karaliumi?
Baikite, turėjai nuolat įrodinėti, kad esi gabus, gebi sukurti ką nors žiūrimo. Vadovai keitėsi kaleidoskopiškai, reorganizacija vijo reorganizaciją, o pinigų vis trūko. Ir kameros kaina kadaise buvo auksinė: turėjome pildyti paraiškas dėl kino juostos gavimo 4 minutėms, ir nė sekundės daugiau. Įsivaizduojate, kokia žaibiška kūryba? O kartą beveik visi kūrybiniai darbuotojai buvo atleisti ir dirbti tegalėjo pagal autorinę sutartį, ne visą sezoną. Buvo laikas, kai dirbau ir operatyviniu darbuotoju...
- Juokaujate?
Geras darbas, turėjau leidimą ginklui, visi manęs bijojo. Tuo pat metu dar leidau žurnaliuką vaikams, paskui grįžau prie televizijos. Man ėmė šokinėti kraujospūdis, kažkokie spazmai atsirado... Iš kur, stebėjausi: aš juk dar toks jaunas! Mano tėvas sakydavo, kad visos ligos – nuo rūkymo ir gėrimo... Iš tikrųjų? Juokinga.
- Žiūrovai galbūt įsivaizduoja, kad televizijos virtuvėje viskas taip sklandu, kaip eteryje.
Su Vaidu Lekavičiumi jau tiek metų išsiverčiame beveik be pagalbininkų, gebame „tilpti“ į sąmatą. Piešti mokėjau, animuoti išmokau, dainuoju pakenčiamai, o vaidinu, pasirodo, neblogai... Įgyvendinau savo seną svajonę. Hamleto, tiesa, nesukūriau, tačiau profesorių Kalėdauską ar Šermaną Homsą – prašom. Nupaišysiu, padainuosiu, suvaidinsiu – pasistengsiu!
Galbūt ne viską pavyksta padaryti, bet suvokimo, ar verta tai tęsti, dar užtenka. Manau, svarbiausia, kad esu ir pats sau kritikas. Labai svarbu nepamesti saiko ir sveiko proto, vis pasitikrinti, ar tavo kūryba vis dar juokinga. Juk yra laidų, kurių vedėjai neabejotinai pačiuožę, bet patys to nesupranta, o žmonės, matyt, nesąmoningas jų laidas žiūri iš užuojautos. Būna, ir kolegos pakritikuoja: „Tai jau išsisėmei, Audriau? Antrąkart tavo laidos fonu tampa jūra!“ . „Ieškai priekabių, kolega, pats laidą vedi studijoje, kur jau dešimt metų niekas nesikeičia“, – atremiu. Trimatės dekoracijos mūsų laidose palyginti prabangios, nuolat atnaujiname jas.
Aktualijos prasiskverbia nejučia
- Būkite ramus, Audriau, jūs – jau elite: išleidote 234 puslapių „Gustavo receptų“ foliantą. Iš kur tas jūsų kulinarijos genijus?
Sovietų armijoje tarnaudamas įgijau virėjo specialybę... Be juokų, tai labai pravertė. „Gustavo receptus“ parašiau ne iš puikybės ar dėl mados, bet žiūrovų verčiamas. O maisto gaminimo kertelė „Gustavo enciklopedijoje“ atsirado, kad ji nebūtų sausa ir nuobodi. Iš pradžių paaiškinau, iš kur atsiranda pienas, ir pamokiau, ką iš jo galima pasigaminti.
Nieko gurmaniška, be žalos tėvelių kišenei: paprasčiausi sumuštiniai, neįmantrios užkandėlės, patiekalai iš kasdienių nebrangių produktų. Įvairių receptų pameta bičiuliai, kolegos. Oliverio perspjauti nemėginu, Ramzio virtuvės košmarais nesižaviu, man svarbu suskelti juoką ir išplėsti vaiko akiratį, ugdyti maisto gaminimo įgūdžius. Nesilygiuoju į mūsų žvaigždes, kurios savo pasiekimus „sudeda“ į kulinarijos knygas. Gal tai, sakau, žmonėms sužadina viltį, kad kada nors taps įmanoma šį tą pagaminti.
- O ar idėjų bado nejuntate? Baisus skandalas dėl „Teletabių“ kilo paaiškėjus, kad šios kultinės laidos kūrėjai savo personažus kūrė vartodami kokainą. Linksmumėlis!
O aš sumanus tampu, kai duonos kąsnį šeimai reikia uždirbti. Esu vedęs, turiu vaiką... Su Vaidu Lekavičiumi imdavomės ir ambicingų projektų, tokių, kaip Lietuvos tūkstantmečio pristatymas vaikams... O kur dėsies? Ar įsivaizduojate, kaip sudėtinga nupiešti J.Basanavičių ir visus tuos signatarus? „Baigiame šį tūkstantmečio projektą, nebegaliu daugiau!“ – rėkė ir Lekavičius. Po šito projekto vėl patekau pas gydytoją. „Rūkote? Geriate?“ – klausia. Juokinga! Bet nebėra kito kelio, tik judėjimas į priekį. Negali sustoti. Kartais pagalvoju, kad išlepinome savo žiūrovus. Juk vaikų pigiais triukais neapgausi.
- O tas kultinis kritimas nuo kėdės paragavus patiekalo? Ar žinote, kad vaikai mėgina pakartoti ir tai, ne tik Gustavo patiekalo gaminimą?
Lipate man ant nuospaudos. Sveikas protas seniai kužda, kad šis triukas – atgyvena. Man pačiam nejauku, pabodo, bet negaliu apvilti žiūrovų. Kartą, kai kritimo epizodą iškirpau dėl laiko stokos, gavau piktų laiškų: „Kodėl nenukritote?“ Kartą buvau pokylyje, kur šeimininkų vaikas nekantraudamas laukė „Gustavo enciklopedijos“, tiksliau, šios laidos pabaigos, o tąkart aš lyg tyčia nenukritau!
Iš nuoskaudos berniukui net lūpa sutrūkčiojo, nubėgo į savo kambarį ir užsitrenkė ten. Supratau, kad vaikui sugadinau visą šventę. Ir iš suaugusiųjų girdžiu: „Apsileidote, kolega, anksčiau krisdavote geriau. Dabar nė nekrentat, o tik nušokat...“ Liūdnai galvoju: negi tai mano laidoje svarbiausia? Taigi ryžtingai krentu. Neturiu teisės taip nuvilti savo žiūrovų. Tik šiukštu nemėginkite to pakartoti namuose! Specialiai vienai laidai nufilmavau kritimą, kad jautresni vaikai ir tėveliai būtų ramūs, kad indų mes nedaužome: kolega barškina į skardinį kibirą, o aš krentu ant minkšto patiesto čiužinio. O kartą prieš Kalėdas man šovė mintis pasikviesti švenčių žinovą, tokį nervingą profesorių Kalėdauską, kuris netiki Kalėdų Seneliu ir grafiškai įrodo vaikams, kad Kalėdų Senelis niekaip nepralįs pro kaminą.
- Ar tik šiuo personažu jaunėlis nebando lengvai pašiepti brolių – rimtų mokslininkų?
Na, aktualijos kartais nejučia prasiskverbia... Vaikai turi teisę žinoti, kas vyksta suaugusiųjų pasaulyje. Taip kartą pas mus užėjo Šermanas Homsas, Slapčiausių reikalų departamento agentas, patikrinti, kaip mes dirbame: „Vandenis užsimojo atstatyti Jūratės gintaro rūmus? O iš kur gintaras jūrų valdovės rūmams atstatyti? Ar PVM sumokėtas? Kodėl žmogėdros pas jus – teigiami personažai, ar Lietuvoje nėra tinkamų prototipų?“
- Negeriate, nerūkote, o kaipgi atsipalaiduojate?
Stengiuosi neįsitempti, tapau išmintingesnis, vadovaujuosi mintimi: „Nerauk į startą, taupyk jėgas finišui.“ Hobio neturiu, darbas, bijau, ir yra mano hobis. O atgaiva širdžiai – tėvų paliktas sodas Nemenčinės šiluose. Jo vaikystėje nemėgau, nes jis man tada atrodė lyg baudžiava. Mano paguoda – grybai. Tačiau vienas į mišką grybauti neinu, tik su žmona: baisu paklysti, miške prastai orientuojuosi. Mano žmona – puiki, ištverminga moteris, juk jai tenka gyventi ir su Gustavu, ir su Kalėdausku.
