– Diena jau visai vakarop, o jūs vis dar televizijoje...
Toks mano įprastas režimas. Niekada negrįžtu namo anksčiau kaip septintą vakaro, ką tik baigiau montuoti laidą „Ryto suktinis“.
– Laidos montažas – ko gero, juodžiausias kūrybinio darbo etapas?..
Pats svarbiausias, nes jo metu gali sudėti akcentus taip, kad žmogus pasirodytų arba negražus, arba labai gražus. Manau, kiekvienas nori būti gražus, nes negražus ar piktas veidas nenori rodytis žmonėms. Kai pasirodai, tavo veidas turi šviesti, drabužiai – būti tvarkingi. Aišku, dirbantis žmogus keistai atrodytų su fraku. Man didžiulį įspūdį daro prieškario žmonės. Jie į iškilmes ir šventes ateidavo išsipustę. O dabar ir iš Prezidentės rankų atsiimti apdovanojimą galima ir gumą kramtant ar į teatrą išsiruošti susmurgusiam, nevalytais batais. Liūdna, kad tai jau tampa tarsi norma...
– Kokių žmonių nė už ką nekviestumėte į savo laidą?
Bulvaro garsenybių. Man neįdomu, kas su kuo miega. Man įdomu, ką tas žmogus daro, labai norisi jo darbais pasidalyti su kitais, kad jį pamatę nelaimingi taptų laimingesni, o paniurėliai įkvėptų optimizmo. Neseniai grįžau iš Pasvalio ir vis dar gyvenu patirtais įspūdžiais. Kokie nuostabūs ten žmonės!.. Gražu žiūrėti, kaip tie pusamžiai dirba žemę, kaip išradingai gyvena... Pasodino tūkstantį eglaičių. Niekas jiems neliepė, niekas neprašė – patys nori, kad būtų švaru ir gražu. Nenoriu pasakyti, kad reikėtų gyvenimą „kastruoti“ ir rodyti tik gerus dalykus, kai šalia stovi į akį gavęs pilietis ar sukruvintas nukentėjėlis. Tikrai ne. Tačiau sakau, kad tokie dalykai neturėtų vyrauti.
– Kiek metų jau atidavėte radijui ir televizijai?
Į radiją atėjau 1973-iaisiais, dar būdama trečio kurso studentė. Čia porą metų, kol baigiau konservatoriją, kūriau laidas vaikams apie muziką. Paskui – pedagoginis darbas, aspirantūra. Kai pagalvoju, aš esu labai pastovi darbuotoja – 30 metų vadovavau Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, nuo 1975-ųjų iki šiol darbuojuosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Televizijoje aš – nuo 2000-ųjų. Porą metų buvau vyriausioji muzikos redaktorė. Paskui atėjo pertvarka ir pamaniau, kad man naudingiau būti kūrybine darbuotoja.
– Kuo jus žavi darbas televizijoje?
Galimybe dalytis. Man labai norisi pasidalyti tuo, ką išgirstu, sužinau, pamatau. Aš taip džiaugiuosi, kad galiu įdomų žmogų parodyti visiems, ir sielojuosi, kai pritrūksta laiko apie jį papasakoti tiek, kiek man norėtųsi.
– Netrukus LTV minės savo 55-metį. Ar ši sukaktis jums svarbi?
Tai tam tikras TV gyvenimo etapas. Neužmirštamų akimirkų ir aš nemažai išgyvenau. Labai gerai atsimenu momentą, kai susidūriau su tuomečiu LTV vadovu Jonu Januičiu. Išsišnekėjome, jog abu esame žemaičiai. Arba kai man, penktakursei, „Telefilmas“ patikėjo sukurti scenarijų muzikiniam filmui apie Nijolę Ambrazaitytę, pralaužusį ledus kitiems panašiems mano darbams. Tačiau vieno darbo atsisakiau.
Man pasiūlė sukurti filmą apie dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“. Pamaniau, kad čia geriausiai tiktų dokumentinis aspektas. Tačiau, paskaitęs scenarijaus paraišką, J. Januitis neliko susižavėjęs – esą dokumentika – neįdomu, geriau – merginos ant motociklų... Niekaip neįsivaizdavau merginų dirbtinėmis kasomis ant motociklų. Atsisakiau. Vėliau jau sutiko su mano idėjomis, tačiau kartą tarusi „ne“ savo nuomonės nepakeičiau.
– Daugiau kaip tris dešimtmečius dirbate su studentais. Ar šiandien studentai kitokie nei tie, kurie šoko ir dainavo „Ratilio“ ansamblyje?
Kitokie. Tai – kompiuterių vaikai. Jie – labai protingi ir įdomūs, aiškiai matyti, kuris augęs geroje šeimoje, o kuris – ne. Matai, kaip vienas žėri, bendrauja, o kitas – sugniužęs, užsičiaupęs ir vargsta, kai reikia bendrauti gyvai, o ne elektroniniais laiškais. Man tai skaudu. Tačiau pastebiu, kad pastaraisiais metais jauni žmonės jau stengiasi išsiveržti iš virtualios tikrovės ir ieško žmogaus, tegul ir psichologo už pinigus, kad galėtų bendrauti, nes junta, kad kitaip bus „šakės“.
– Ar sau ko nors gaunate iš tų kompiuterių vaikų?
Pamatau jų dramatizmą. Gal tai irgi pamoka, kai pamatai, kad žmogus negali būti tik su knygomis ar vienas virtualiame pasaulyje. Neneigiu pažangos, bet ta saviapgaulė, kad virtuali tikrovė gali virsti kasdiene realybe, man yra bauginanti.
– Kurį iš visų tų darbų, į kuriuos buvote ir esate įnikusi dešimtmečius, laikytumėte labiausiai savu?
Man Dievulis davė laimingą gyvenimą ta prasme, kad aš niekur nevargau ir visur jaučiausi savo vietoje. Todėl man sunku suprasti žmones, kurie sako „nepataikiau“ ar „tai ne mano vieta“. Aš pataikiau.
– Buvo laikas, kai jus vadino ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare...
Tai buvo baisiai neįdomu...
– Tad ko ten ėjote?
Sugundė jaunas vyras liberalcentristas, dabartinis švietimo ministras Gintaras Steponavičius. Ten dar buvo Artūras Zuokas. Jiems reikėjo daugiau žinomų žmonių. Pakvietė ir mane. Galvojau, tiek gražių vyrų, tad kodėl gi ne. Niekada nebuvau partinė, bet pamaniau, kodėl gi nepasidarbavus krašto labui. Tikėjausi kalnus nuversti. Manęs nežemina joks darbas. Nors esu valdinga, galiu tarnauti nekvailam viršininkui. Man patinka būti komandoje, siekti tikslų. Tačiau kai pamačiau, koks tas darbas, labai nusivyliau. Suaugusių žmonių žaidimai ir nieko daugiau. Žiūrėk, priima kokį nors sprendimą, o po savaitės atšaukia. Visur kažkokie neaiškūs susitarimai, apie tarnavimą liaudžiai mažiausiai kalbama.
– Tad dabar į politiką nė už ką neitumėte, kad ir koks žavus vyras kviestų?
Kodėl?.. Niekada nesakyk „niekada“.
- Visiems aišku ir akivaizdu, kad Dievas jums nepagailėjo energijos, o ar juntate, kad kažkokios savybės jums vis dėlto trūksta?
O, kad Dievulis galėtų laiku užrakinti mano liežuvį! Atrakino man jį, o raktą, kuriuo galėčiau pasinaudoti tam tikrose situacijose, aš pamečiau... Kartais nutinka, kad per tą atvirumą ar spontaniškumą prasprūsta dalykai, dėl kurių kartais tenka gailėtis. Gal taip yra dėl to, jog ir pati noriu, kad man viską rėžtų tiesiai į kaktą, o ne aplinkiniais keliais.
– Ta savo nesutramdoma energija jau išsiskyrėte vaikystėje ar ją išugdė gyvenimas?
Gavau iš tėvų. Mano visa giminė tokia. Gal tik tėvas buvo ramesnis, šeimos žmogus, o mamai nuolat reikėjo žmonių. Mano tėvai nebuvo turtingi, tačiau man ir broliui įdiegė du labai svarbius dalykus: sąžiningumą ir tiesos sakymą. Nuo mūsų niekada nieko neslėpdavo. Mus kartu vesdavosi į svečius. Mes matydavome, kaip vykdavo šventės, kokios dainos būdavo dainuojamos. Tėvai, kaip ir visa mūsų giminė, buvo labai dainingi. Visi iš Raseinių rajono, tikri žemaičiai dūnininkai.
– Tėvai niekada neturėjo problemų dėl jūsų elgesio?
Jei ir gaudavau lupti nuo savo tėvo, tik dėl savo ilgo liežuvio. Dažnai iš mokyklos parsinešdavau pastabą „Zita plepa per pamoką“.
– Ar jums kada nors būna liūdna?
Aišku, kad būna... Ypač kai atiduodi širdį, o kiti mano, kad ten burokas, o ne širdis. Jeigu žmogus man parodo dėmesį, aš neturiu teisės į tai neatsiliepti. Kartais mano brolio vaikai net stebisi dėl to. Juokas, bet prieš Velykas nuėjau į turgų dėl mažmožio, o grįžau apsikrovusi maišais tarsi septynis vaikus turėčiau. Iš ponios Galinos pirkau obuolių sūrio, bet ji dar išgyrė paprikas, sakė, kad labai skanios, o kadangi artėjo Velykos, dar įpiršo ir agurkėlių salotoms.
Be to, dar pasakojo, kaip visą naktį margino kiaušinius. Ir kaipgi jų aš nenupirksiu! Pirmą kartą gyvenime pati nemarginau kiaušinių. Šalia stovėjęs vyras pagrasino daugiau nežiūrėsiąs mano laidos, jeigu iš jo neįsigysiu medaus. Sakiau, kad medaus man nereikia. Tada ėmė piršti česnakus. Nusipirkau penkias galvutes. Staiga girdžiu, kaip kaimynė jau siūlo šaldytų voveraičių, kita įpiršo tris litrus marinuotų agurkų mišrainėms ir dar indelį sūdytų gruzdų... Grįžau namo visa apsikarsčiusi maišais.
– Ar pati juntate, kur slypi jūsų energijos šaltinis?
Tas važiavimas per kraštą, pas žmones mane labai uždega. Klausausi žmonių pasakojimų, matau jų darbus, stebiuosi jų gebėjimais... Tai akimirkos, kurių neiškeisčiau į jokias kitas pramogas.
– Kuo mėgstate save palepinti laisvalaikiu?
Neįsivaizduojate, kaip norėčiau turėti laiko pasiknaisioti archyve, pasklaidyti liaudies dainas ir parengti knygą, į kurią būtų įpintos matytų žmonių istorijos. Televizijoje parodai, ir akimirksniu viskas išnyko, o knygoje įdomūs dalykai išlieka ilgam. Tai būtų mano laisvalaikis. Aš mėgstu keliauti. Neseniai važinėjau po Pietų Ameriką, bet nė vienos minutės neturėjau laisvos. Kai operatoriui pasakiau, kad dabar dvi valandas nereikės filmuoti, jis nustebęs net perklausė, ar tikrai. Mes televizijoje visi kažkaip „užsisukę“, tokio dalyko kaip „išeiginė“ net nesuprantame.
– O sekmadieniai?..
Jei nefilmuoji, tada šifruoji tekstus, o jei nešifruoji, tuomet net neišlipdama iš lovos skambini, planuoji, tariesi, ką galėtum nufilmuoti. Nieko įdomaus...
– Ar apie ateitį dažnai pagalvojate?
Ateitis liūdna – senatvė. Kojos iškliš, užpakalis atsikiš ir kam tu būsi reikalinga. Mane tai gąsdina, nes aš – realistė. Mūsų žmonės tiek neuždirba, kad galėtų santaupas skirti senatvei. Didelė palaima jaustis reikalingam, tad turi prašyti Dievulio, kad nenukvaktum, kad tau blaivaus proto nepagailėtų. Viliuosi, kad kai jau nebus galima pasirodyti eteryje dėl „pasikabinusio“ pagurklio, gal savo patirtimi galėsiu būti naudinga kitur – galiu rašyti, gal kam reikės rusų kalbos vertėjos ar kitokios pagalbos. Reikia ieškoti, o ne „užsiciklinti“, kad viskas blogai.
– Ar mintys apie senatvę būtų šviesesnės, jei šalia būtų artimas žmogus ir krūva vaikų, kurie palaikytų ir suprastų?
Sunku pasakyti. Aš matau daug moterų, kurios turi ir vyrą, ir vaikų, tačiau yra nelaimingos. Vaikai – atitolę, vyras nesupranta, o tu jautiesi įsipareigojusi. Aš esu labai pareiginga, negalėčiau atstumti žmogaus ar netinkamai pasielgti. Kartais pagalvoju, kad Dievulio režisūra – geniali. Vienam duotas motinystės džiaugsmas, o kitas turi penkis vaikus, bet tie vaikai šėką pjauna.
– Ar ne per tą savo liežuvį būsite išgąsdinusi ne vieną vyrą?..
Ką dabar padarysi... Nežinau... Vyras turi būti drąsus. Koks jis vyras, jei bėga kaip kiškis. Šalia turėtų būti žmogus, kuriam nereikėtų aiškinti, kas tu esi, matantis, girdintis ir kuris norėtų kartu su tavimi pasenti. Kiekvienas suranda savo žmogų, jeigu jis yra jam skirtas. Kaip sakoma, kiekvienas randa savo grybą.
– Kokie žmonės jums labiausiai nepatinka?
Man nepatinka vangūs, kurie dejuoja ir bamba, kad galėtų padaryti geriau, bet nieko nedaro, ar kuriems viskas yra blogai. Taip ir norisi pasakyti: „Imk ir padaryk geriau!“
– Koks žmogus jums kelia didžiausią susižavėjimą?
Žmogus, kuris galėtų būti pavyzdys visiems. Tai šviesaus atminimo pasaulinio garso muzikantas, dirigentas, mecenatas Mstislavas Rostropovičius. Jis buvo finansiškai turtingas, bet niekada neprarado žmogiškumo, visada matė žmogų.
– Įsivaizduokite, kad su dabartine patirtimi stovite ant 18-ojo gimtadienio slenksčio. Norėtumėte gyvenimą režisuoti kitaip?
Aišku, kad ne. Tik galbūt vis per tą liežuvį neatsargiai ištarta frazė ar neatsakingas žodis, įžeidę ir atstūmę tuos vyrus, tikriausiai būtų kažkaip kitaip dėliojami, o visa kita šimtu procentų būtų taip pat. Man patinka dirbti, aš – darboholikė. Kai manęs klausia, kokio vyro norėčiau, dažniausiai atsakau, kad įnikusio į darbą, nes jeigu jis myli darbą, gal ir mane mylės. O jei negali niekam atsiduoti, prisirišti, vengiu tokių žmonių.
Man patinka atlapaširdžiai, kurie mato žmogų. Kiek prieš karą buvo išsilavinusių didžiavyrių, turėjusių lėšų, už kurias visko pastatė ir gero padarė... O dabar dažniausiai giriamasi, kad su kažkokia merga kažkur nuvažiavo, ar automobiliais puikuojamasi.
– Ką dar norėtumėte išsakyti mūsų skaitytojams?
Manau, kad mes visi Lietuvoje turėtume pasižadėti, kad vieni kitų „neknisime“, tik džiaugsimės, mylėsime ir kiekviename žmoguje stengsimės įžiūrėti ne priešą, o žmogų, kurį galima apkabinti, pabučiuoti ar tiesiog pasakyti gerą žodį...