Žinomos gydytojos ir rašytojos knygos graibstyte graibstomos galbūt todėl, kad jos skirtos ne tik skaityti. Tai – trauklapis nuo kvailybės, priešnuodis piliulei, brukamai farmacininkų. O šalutinis Filomenos Taunytės knygų poveikis priešingas nei vaistų: aprimsta alergija gyvenimui ir dingsta senatvės baimė.

Sveiko žmogaus mokyti nereikia

- Gerbiama Filomena, nors baltą chalatą ir stetoskopą jau padėjote į spintą ir ėmėtės plunksnos, leiskite į jus kreiptis „daktare“. Juk Hipokrato priesaikai, kaip suprantu, nėra senaties?

Nebeturiu teisės gydyti, tačiau kalbėtis su žmonėmis, patarti jiems niekas man neuždraus. Tiesa, šiandien priimu tik labai sunkius ligonius, nepajėgiu atsakyti ir iš tolimo kaimo atvykusiems. Senam žmogui per TV nuolat brukami įvairiausi vaistai, nors vaistų reklamos ten apskritai neturėtų būti. Tačiau farmacininkai – spekuliantai ir melagiai: „Mes neimsime iš jūsų priemokos už kompensuojamuosius vaistus!“ Jau paėmė iš jūsų viršaus, ir dar tris kartus! Mielai važinėju po kaimus, pristatydama savo knygas, ten susirenka pilnos salės žmonių. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad paprastas žmogus negauna iš medikų žmoniškos pagalbos. Gydytojas nutolo nuo žmogaus.

- Matyt, esate labai sveika, jei drįstate stoti prieš medikų klaną ir farmacininkų mafiją.

Nesu, bet drąsa nesiskundžiu. Gydytojai nūnai tarnauja ne pacientui, o „Sodrai“ ir ligonių kasoms. Dėl vieno išrašomo vaisto jie priversti užpildyti 5 blankus. Gaila, yra ir tokių, kuriems derėtų laboratorijoje su bakterijomis, o ne ligoninėje su žmonėmis dirbti. Tuo naudodamasi vyriausioji Lietuvos ragana tarsi profesorė vis peza per TV apie mediciną. Stebuklas reikalingas negaunantiems pagalbos iš gydytojo.

Labai norėčiau patarti visiems, kaip menkas ligas įveikti be vaistų ir apsieiti be skiepų. Juk skiepus nuo kiaulių gripo užsakė kiaulės, ne kitaip. Štai skambina man viena garsi politikė, teiraujasi, ar reikėtų paskiepyti paauglę dukrą nuo gimdos kaklelio vėžio už 1000 litų.

Duokite, sakau, tuos 1000 litų man ir paklausykite: gimdos kaklelio vėžiu rizikuoja susirgti tos, kurios miega su nevalyvais vyrais. Šis skiepas veikia 5 metus. Jūsų mergaitei dvylika? Vadinasi iki 17-os jos gimdos kaklelis bus saugus. Štai kokios nesąmonės mums brukamos farmacininkų!

O iš kažin kur atsiradęs į beždžionę panašus žmogelis nesiliauja šūkavęs: „Žaliavalgystė, žaliavalgystė!“ Kaip medikė galiu įtarti, kad jis turi sunkų atavizmą, t. y. protėvių paliktą apsigimimą... Ne, ne uodegą, o nenormaliai ilgą tiesiąją žarną, todėl valgydamas taip, kaip žmogui įprasta, jausdavosi blogai, o žalias maistas jam labiau tinka.

Sveiko žmogaus nereikia mokyti valgyti. Ir sekso jo taip pat specialiai mokyti nereikia: brukti vaikams pokalbius apie seksą – atimti iš jų vaikystę.

- Šiuo klausimu, daktare, esate senamadiška... Savo knygoje rašėte, kad prieš 70 metų jaunimas gyveno kitaip – laukdamas savo pirmosios meilės.

Laukėme. Ir dabar neišklosiu jums savo seksualinio gyvenimo. Vieno bulvarinio laikraščio žurnalistė mėgino mane apie tai iškvosti ir labai gailėjo manęs, kad tokio nebeturiu. O man smagu, kad esu nebe žmogaus patelė, o žmogus. Po klimakso moters gyvenimas nesustoja, jis tampa žmogiškesnis. Gaila, kai kuriems neduota to patirti. O juk klimaksas aplanko ir vyrus, nors jie tą neigia, ima blaškytis tarp sijonų, mainyti žmonas į jaunesnes.

Apskritai svarstau: ar nevertėtų vėl atskirti berniukų ir mergaičių gimnazijas? Tai formuotų pagarbų požiūrį į kitą lytį. Aš pati mokiausi Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Buvau smetoninė mergaitė. Iki 13 metų maniau, kad vaikų atsiranda pasibučiavus, o iki tol tikėjau, jog juos randa balutėj. Kaimynų berniukas, eidavęs krautuvėn parnešti tėvui ir papirosų popieriaus, ir vogčia mokęs mane užtraukti suktinukės dūmą ant stogo, kartą pranešė man, kaip atsiranda vaikai. Vos nenukritau nuo to stogo.

„Na jau ne, – pasakiau jam, – gal tave taip ir padarė, o mane surado balutėj!“ Tačiau paskui išvydusi, kaip katė atsiveda kačiukus, ir sužinojusi, kad ir žmonės panašiai gimsta, man ciktelėjo galvon... Atradimas pasirodė toks baisus, jog nusprendžiau stoti į vienuolyną. Tuomet nedaug tebuvo seksualiai prakutusių mergaičių. Mano gimtajame Vantainėlių kaime, kuris yra dabartiniame Radviliškio rajone, žinoma, būdavo šokiai – šokdavom, bet nesibučiuodavom. Vaikystė ir jaunystė, o ši faktiškai trunka iki 20-ies, skirta klausytis vyresniųjų ir mokytis.

- Mokslai būsimai gydytojai, matyt, sekėsi puikiai?

Voskonių pradžios mokykloje visus vaikus, nuo pirmokų iki ketvirtokų, mokydavo kartu vienoje patalpoje. Mokytoja kartą pasigyrė inspektoriui, kad pirmokė Filomena labai gerai skaito. Tas davė man skaityti Motiejų Valančių – prašom, „skaitau“ į lubas žiūrėdama, bet laikraščio nebeįveikiau. Viską įsimindavau, puikią atmintį turėjau.

Smetoninė mergina ir Žvaigždis

- Ir dabar jūsų atmintis pavydėtina. Gal galite patarti, kaip ją išsaugoti?

Vis girdžiu: „Oi, atminties nebeturiu!“ „O ką geriate?“ – klausiu. „Nuo kraujospūdžio, skausmo, depresijos, nemigos...“ „Tuoj gersite ir nuo Alzheimerio“, – pažadu. Mat šią ligą, vieną bjauriausių mūsų amžiaus rykščių, gali sukelti saujomis geriami vaistai, kurie lėtina reakciją, kenkia atminčiai, bukina, tad žmogus nebesugeba mąstyti. Alzheimerio liga susergama, kai galvos smegenų ląstelėse baltymas ima keisti riebalus.

- Skaičiau, kad to baltymo gali rastis ir nuo streso. Be to, atmintį praranda ir buvę komunistai.

Išvada – gyvenkite dorai ir teisingai, privilegijos ir perteklius kenkia sveikatai. Pas mus progimnazijoje mokėsi dvi bajoraitės, jas su stainais arkliais atveždavo iki miestelio, tačiau čia jos išlipdavo iš bričkos ir į mokyklą eidavo pėsčiomis, kaip kiti vaikai. Jų tėvas bajoras suprato, kad jo vaikai, nors turtingi ir kilmingi, neturėtų būti geresni už kitus. O dabar gimdytojai automobiliu atveža savo atžalas iki pat mokyklos slenksčio, tereikia liokajaus durelėms atidaryti... Kartais leidžiu sau paauklėti ir svetimus vaikus, jei jų tėvai nesusipranta. Svetimo žmogaus žodis dažnai labiau veikia.

- Jūsų žodis, daktare, išties toks, nors kartais tenka nuryti jį kaip kartų vaistą. Kaipgi išsirinkot – literatūra ar medicina?

Karas padėjo. Jau pradžios mokykloje skaičiau tuomet ėjusį literatūros žurnalą, ir mokslai man sekėsi labai gerai, tad pabaigusi Šiaulių gimnaziją įstojau į Kauno universitetą studijuoti lietuvių kalbos. Tačiau atėjo vokietis, ir universitetą uždarė. Teko pabaigti Medicinos seserų mokyklą ir grįžti dirbti į Radviliškį.

Man patiko mediko darbas, ligoniai mane mėgo, tad po metų išsirūpinau sovietų valdžios leidimą mokytis universitete medicinos. Nepasakyčiau, kad degu neapykanta sovietmečiui: vis dėlto aš, našlės, turėjusios 15 hektarų žemės, dukra ir keturi mano broliai baigėme aukštuosius mokslus.

Sakykit, o kas gi dabar tokių vaikų laukia? Bemokslių samdinių dalia Anglijoje ar baudžiava praturtėjusių mūsų ponų firmose?

O karo metai buvo baisūs. Mano broliai nuo rusų armijos slapstėsi slėptuvę išsikasę, nes jauni vyrai buvo plėšiami nuo arklo ir varomi į frontą neapmokyti nė šautuvo laikyti. Ir aš, septyniolikmetė mergelka, su arkliu buvau paimta į frontą... Mamai pasakė, jog užtruksiu savaitę, o namo grįžau po mėnesio ir 2 savaičių...

Važiavau spalį, tik skarą nutvėrusi, o namo grįžau gruodį. Buvau vienintelė mergina tarp kariškių, daugiausia pagyvenusių vyrų. Dirbau pastotininke, vežiojau karo ligoninės rakandus. Su savo arkliu susidraugavau kaip su žmogum. Jei manęs ratuose nebūdavo, Žvaigždis stovėdavo įsispyręs, nė iš vietos. Kad naktimis mirtinai nesušalčiau, miegodavau prie jo šono: prisiglaudžiu prie šilto pilvo, padedu galvą ant priekinių kojų... Prieš keldamas jis švelniai papešdavo man plaukus... Tuoj verksiu.

- Visa tai puikiai aprašėte knygoje „Ieškau tikro lietuvio“.

Išguldžiau vieno pono paakinta… Pastotininkai dienai gaudavo duonos kepalą, bet ją dalijęs žydas sandėlininkas, supratęs, kad dalijuosi juo su Žvaigždžiu, slapčia išskirdavo du. Kiti arkliai krenta, o mano – vis gyvas, traukia vežimą... O aš buvau gyva tik viltimi, kad netrukus mane paleis, tačiau karo galo nesimatė. Žydas kartą ir sako man: „Tu čia galą gausi – bėkit! Aš nematysiu jūsų, o tu varyk neatsigręždama...“ Taip ir padariau.

Klaidžiojome pusantros paros, kol leisgyviai parsiradome namo. Nuo to laiko myliu arklius ir žydus. O motina pasitiko mus priekaištaudama, kur taip ilgai buvau. Prisakė tuoj pat slapčia vežti brolius į miestą, nes čia jų laukė mirtis. Tada man skaudžiai sugėlė širdį, tik vėliau supratau, kokį siaubą mama kentėjo. Tai buvo tikra baisybė, tas sovietų santvarkos diegimas kaime! Kai grįžau iš miesto vis svajodama, kaip apkabinsiu savo Žvaigždį, radau motiną verkiančią su mažamečiu broliuku ant kelių. Sovietų valdžia atėmė viską – 4 karves, 2 arklius, išsivedė ir Žvaigždį, paliko tik šunį. Kiek žmogui reikėjo stiprybės tokiai baisiai neteisybei, taip išniekintam gyvenimui pakelti?! Mano mama visa tai didvyriškai ištvėrė.

Slėpynės su biologiniu amžiumi

- O jos dukra netapo menančia pikta. Sovietmečiu iš menkos gydytojos algos išlaikėte tris žmones – dukrelę, mamą ir tetą, dabar taip pat nesiskundžiate menka pensija.

Vis graužiausi, kad gal negaliu mamai ir tetai duoti daugiau, nors jos nusipelnė. Dabar esu pensininkė, iš knygų, tegu ir populiarių, rašymo Lietuvoje nepragyvensi, bet man gana.

- Nesate politikė, tačiau atiduočiau už jus devynis prisiekusiuosius tarnauti Lietuvai. Užuot kvietusi versti „blogą valdžią“, demaskuojate tautos ydas. Pagal jus, kol šios valdys lietuvį, tobuliausias įstatymas bus nieko vertas.

Taip, aš sergu Lietuva, todėl rašau apie tai. Juk ir jūs pas mane atėjote ne išgirsti, ką man šiandien skauda ir kaip šiąnakt miegojau. Miegu prastai, anksti nubundu, na ir kas? Iki ryto sudėlioju mintyse, ką rašysiu, o atsikėlusi išguldau visa tai kompiuteriu.

- Garbaus amžiaus piliečių išmintis ir patirtis turėtų būti visos tautos turtas. Kodėl gi nebegerbiame senat­vės, baidomės jos, stengiamės apsimesti jaunesni?

Aš nesistengiu. Man 87-eri, esu sena ir atrodau tokia. Bet štai garsi sveikos mitybos propaguotoja, žilaplaukė, tikina, kad biologinis jos amžius – 35-eri metai. Ką tai reiškia? Ir kas čia gera – jaustis jaunesne nei iš tikrųjų esi? Viduje jauna, o iš lauko – raukšlėta? Kartais esu suglumusi: pašnekovas protingas, o nepažįsta, nesupranta pats savęs... Patyriau, kad žmogus gali blizgėti protu visose srityse, tačiau vienoje būti visiškas glušis. Turiu pripažinti, kad jo smegenys man, kitaip nei kūnas, yra juoda dėžė. Gal turit apie tai įdomių minčių? Pasidalykit.

- Negaliu patikėti, daktare. Apie Taunytę girdėjau: „Atsargiai, ji visažinė!“ O jūs nebijote pripažinti, kad kai ko nesuprantate.

Ko gi mano amžiaus žmogui bijoti? Nebent vieno: tarkime, jau baigiu išdurnėti, artimieji siunčia mane pas psichiatrus, o užrašymas – tik po dviejų mėnesių. Kas tada?

Per tą laiką galbūt suspėsite parašyti dar vieną bestselerį. Betgi, gerbiama Filomena, ar jūsų humoro jausmas nėra patikimiausias skiepas nuo išdurnėjimo?