- Apie didžiąją sceną svajojai nuo mažų dienų?
- Žinoma. (juokiasi) Nuo ketverių pradėjau dalyvauti „Beždžioniukų diskotekose“. Žiopčiodavau pagal grupės „Ace of base“ dainą „All that yuo want“. Ir sceninį kostiumą turėjau su volanais. Smagu. Vėliau sugalvojau užsirašyti į muzikos mokyklą.
- Tėveliai, pastebėję dukters talentą, nusprendė stumtelėti tinkama linkme?
- Oi, ne. Tuomet buvau turbūt šešerių. Niekas manęs nevertė, tai buvo mano pačios sprendimas. O mama tiesiog sakė : „Pabandyk“. Nežinau, kaip paaiškinti, bet be muzikos jaučiu tuštumą. Matyt, dėl to nepraleisdavau progos dalyvauti įvairiuose konkursuose, projektuose, ansambliuose, choruose ir panašiai, o dabar dainuoju su Natalija.
- Bet tik muzikos keliu nepasukai. Jei neklystu, Mykolo Romerio universitete baigei viešojo administravimo studijas ir tarptautinio verslo magistro studijas Vilniaus universitete. O šiuo metu dirbi kompanijoje „Adform Lithuania“ reklamos projektų koordinatore.
- Studijuoti konservatorijoje minčių tikrai buvo. Bet kažkaip paskutinė minutę pagalvojau, kad muzika bus mano hobis. Norėjosi ko nors daugiau. Bet tai nereiškia, kad dabar nesimokau dainuoti. Balsą lavinti ir tobulinti reikia nuolat. Mitas, kad jei turi klausą ir balsą, gali dainuoti bet kada ir visada tobulai. Čia kaip ir sporte - be treniruočių aukso nebus. Vien talento nepakanka.
- Jauni žmonės, pradėdami muzikinę karjerą, kratosi pritariamųjų vokalų duonos...
- Ir daro didžiulę klaidą. Soliste galiu būti visada, tačiau norint sudominti publiką, reikia patirties, suprasti daugelį šou verslo vingrybių, todėl net neabejoju, kad man tai išeis tik į naudą. Tuo labiau, kai šalia stovi visiems gerai žinomas žmogus, tai tik dar keli pliusai. Net ir šiuo metu man niekas nedraudžia eiti dainuoti, kurti, rengti koncertus.
- Gavusi pasiūlymą dainuoti kartu su Natalija nustebai?
- Iš pradžių reakcija buvo: „Ką!?”. Bet buvo smalsu, kas iš to išeis. Turiu pripažinti, kad iki tol apie Natalija buvau panašios nuomonės kaip ir dauguma. Tačiau jau per pirmas pažinties dienas ji visiškai pakeitė. Ji - rimtas ir konkretus žmogus, su ja paprasta dirbti, labai profesionaliai žiūri į savo veiklą. Koncertų metu Natalija dainuoja gerokai daugiau nei mes, turi ir balsą, ir klausą. Man smagu, kad mus palaiko, pamoko ir leidžia pasireikšti.
Tiesa, per pirmąjį bendrą koncertą buvo apėmęs keistokas jausmas, nes visi labai domėjosi ir nužiūrinėjo, kas čia per naujos panelės. Bet po to, viskas kažkaip „persimušė“ ir susidėliojo į savo vietas. Vis dėlto scenoje mes ne naujokės.
- Tapus Natalijos pritariamuoju vokalu tavo gyvenimas turbūt apsivertė aukštyn kojom. Norėtųsi, kad para būtų ilgesnė?
- Esu labai užimta. Bet man tai visai patinka. Patikrintas reikalas - kuo daugiau veiklos turi, tuo daugiau spėji. Nors buvo toks periodas, kai užslinko tingulys ir maniau, kad man visko gana ir mokslų, ir muzikos. Bet čia buvo toks trumpalaikis epizodas. Dabar atvirkščiai, noris bėgti, lėgti, veikti. Kuomet nėra aktyvios muzikinės veiklos, jaučiuosi kažko nepadariusi.
- Kartu su Dileta dainavote grupėje „Diamonds“. Atrodytų, dvi jaunos žavios merginos, puikiai dainuojančios turėjo susilaukti didelės sėkmės, tačiau taip nenutiko. Kodėl?
- Matyt, buvo ne laikas ir ne vieta. Galbūt pritrūko patirties, galbūt buvo per mažai reklamos. Tačiau turime kelias geras dainas. Negali žinoti, gal po metų jas išleisime. Bet muzika visuomet šalia manęs ir ką gali žinoti, gal po penkiasdešimties metų dainuosiu kokiam nors chore. Sunku spėlioti, kas bus ar nebus. Bet viena žinau tikrai, muzikos į jokį stalčiuką neketinu užrakinti.
- Tavo dienotvarkė dabar gana įtemta: darbas, koncertai, repeticijos? Kaip gelbėjiesi nuo nuovargio?
- Darbas scenoje iš tiesų nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Prieš važiuojant į koncertus, dažnai pagalvoju, kad po pasirodymo reiks užsukti į klubą pasilinksminti... Bet nulipus nuo scenos iš visų trijų žvilgsnių matyti - greičiau į lovą. Tiesiog reikia pasirinkti ko nori. Abejoju, kad kas nors eitų į trijų apsnūdusių dainininkių koncertą. Nuovargio būna, bet gal mane gelbėja vitaminai? Darbe ant stalo stovi didžiulis buteliukas, kuris mane kasryt pasitinka, kaip gyvas priekaištas, kad nepamirščiau. (juokiasi)
- Rūpiniesi savo sveikata?
- Pradėjau. Matyt, atėjo toks etapas. Jei atvirai, niekuomet negalvojau, kad sėdimas darbas taip aptingina kūną. Matyt, tai ir privertė susizgribti: į dienotvarkę įtraukiau ir sporto klubą. Kuomet esi scenoje, reikia atidžiau prižiūrėti savo kūną. Mat kamera, deja, prideda mažiausiai penkis kilogramus. Kita vertus, sportas bet kam ne pro šalį. Pernai vasarą draugė „užsikrėtė“ banglenčių sportu. Šiemet jau negaliu sulaukti, kada vėl galėsiu ant jos stoti.
