Vitalijus save vadina televizijos veteranu, tačiau 15 metų eteryje jo nesuluošino. Nuo žvaigždžių ligos jį veikiausiai saugo gimtieji šilai, kur jo siela ilsisi nuo eterio. Galbūt todėl šis pokalbis telefonu buvo toks malonus: humoristas patikino, kad Druskininkuose jis sukalbamesnis nei Vilniuje.
Pats sau Makarenka
- Vitalijau, jūs – diplomuotas pedagogas. Įsivaizduoju jus pradinukų mokytoju ar gimnazijos direktoriumi... Vaikai, žinoma, džiūgautų, bet ne Švietimo ir mokslo ministerija.
Ir šiuo metu turiu pedagoginio darbo – vadovauju Druskininkų miesto muziejaus vaikų dailės galerijai, kurią pats kadaise lankiau. Pakeičiau čia savo buvusį mokytoją.
- Tačiau, girdėjau, kadaise mėginote susprogdinti gimtąją mokyklą...
Na, buvau į pamokas atsinešęs karinę dūmadėžę. Ar žinot, kas tai? Tokia bačka, o iš jos žalias tirštas dūmas vyniojasi. Labai gražu, bet tą dieną pamokų nebebuvo.
- Iš kur tuomet ta trauka pedagogikai? Gal skaitėte Makarenką?
Aš pats sau Makarenka. Buvau labai blogas vaikas, taigi gerai žinau sunkiai auklėjamų vaikų psichologiją – ką jie galvoja, ką rezga. Man su vaikais paprasta: blogiuką reikia kuo nors sudominti, padėti jam išlieti energiją. Triskart buvau įrašytas į Nepilnamečių reikalų inspekcijos įskaitą. Jei ne tėvai medikai, mane būtų atidavę į vaikų koloniją. Bet juk neišeina paimti ir išvežti aukštuomenės atžalos.
Jei prisimenate, medikai, mokytojai tada buvo elitas. Dabar tokius vaikus vadina hiperaktyviais ir veda pas psichologą. Nebuvau piktybiškas, veikiau geras: man viskas buvo įdomu, norėjau viską pažinti, išardyti, įlįsti, padegti, pasprogdinti.
Pamokas paruošdavau žaibiškai, o kad neliktų laiko zbitkoms, tėvams teko mane gerai apkrauti. Po pamokų traukdavau į dziudo treniruotę (man patiko šis sportas, apkūnus buvau, bet salto padarydavau), po to – į dailės studiją, dar lankiau mokyklos chorą. Manote, tėvų lieptas? Nesu toks paprastas, kad man lieptų, o aš ir klausyčiau.
Chorą lankiau, kad negaučiau iš muzikos dvejeto, nes per pamoką nuolat dūrindavomės. Negana to, mokytoja subūrė vokalinį berniukų kvartetą, dabar pavadinčiau jį „Chuliganai“. Plėšdavome N.Pachmutovos dainą: „Nadiežda, moj kompas zemnoj...“ Lig šiol ta ketveriukė liko draugais. O dailės būrelyje raižydavau iki vėlaus vakaro: jau knapsiu, bet rėžtukas tvirtai suspaustas rankose... Energijos perteklių išliedavau lino raižiniuose. Esu tarptautinių grafikos konkursų diplomantas, nugalėtojas.
- Jūs tikriausiai juokaujate?
Norėtumėt. Buvau ir tarptautinės grafikos bienalės Torunėje, Lenkijoje, komisijos narys. Mūsų dailės būrelis buvo labai stiprus, dalyvaudavome pasauliniuose grafikos konkursuose. Afrikoje vykusiame konkurse laimėjau auksinį diplomą su užrašu „Vitalijus Cololo, SSSR“.
Kačiukai gyvenimo paraštėse
- Nerealu! Ir kaip toks talentingas žmogus atsirado televizijoje?
Natūraliai. Studijuodamas tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute buvau studentų laisvalaikio centro organizatorius, linksmųjų išradingųjų klubo komandos kapitonas, mūsų komanda vis pirmaudavo tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų. Tada pradėjau dirbti ir Šiaulių televizijoje.
Kodėl gi manot, kad savo talentus pakasiau po Dzūkijos pušim? Ir dabar papiešiu ant scenarijaus kampo... Taip, scenarijus humoro laidoms rašau pats, režisuoju ir scenografiją kuriu, ne tik vaidinu. Žiūrovas to nežino? Nieko tokio, svarbu, kad jam patinka. Naujame humoro šou „Nerealu!“ susirinko ta pati kompanija iš uždarytos laidos „Dzin“.
- Vitalijau, jūs keistas žmogus: apsimetate treninguotu kvaileliu, o juk esate menininkas, grafikas!
Betgi ne tragikas! Apie meną pasakysiu štai ką: vaikas languoto sąsiuvinio lape nupiešė kačiuką, labai meniškai, ir man šis paveiksliukas atrodo puikus, tačiau mokytojas nepatenkintas: „ Pripeckiota!“ Bet jei tą kačiuką įrėminčiau, visi aikčiotų ir kalbėtų, kad tai – menas. Nepastebime mažų gražių kačiukų paraštėse, o juk tokios mielos smulkmenos ir atneša laimę.
- Ar dainavimas su Natalija Bunke teikia jums laimės?
O kaipgi? Visa mūsų šeima linksma. Mano seneliai iš graikiškosios pusės buvo muzikantai. Tėvas ir motina dalyvaudavo Druskininkų sanatorijų, kur dirbo, agitbrigadose, konkursuose laimėdavo pirmas vietas. O manęs neleido į muzikos mokyklą, nes, kaip sakiau, buvau negeras vaikas.
- Bijojo, matyt, kad į fortepijoną įmesite dūminį sprogalą. Žinau, kad tik per plauką netapote nepilnamečių reikalų inspektoriumi. Humoro gyslelė pasirodė esanti stipresnė. Ar ji paveldėta? Jūsų pokštai, sakyčiau, nelietuviškai saulėti.
Pusę gyslelės paveldėjau, pusę prisidūriau pats. Na, mano humoras nėra angliškas, o lietuviškas, deja, yra piktas. Lietuvoje mėgstama įžeidinėti, šaipytis iš žmonių: kažkodėl tai čia vadinama humoru. Kitų žeminimas nėra juokingas, tad jei netyčia įžeidžiu ką nors, visada stengiuosi atsiprašyti. Pažemintasis mena pikta, stengiasi atkeršyti, ima pavydėti, regzti sąmokslus – iš to ir susideda beprotybė. O Lietuvoje šaipomasi piktai, nes visi čia pasipiktinę vienas kitu, niekas niekuo nepasitiki. Bet juk žmogui būtina kuo nors tikėti. Sovietmečiu buvo ramiau: bent žinojai, kad pensiją užsidirbsi, o dabar bijai, kad toliau bus dar blogiau.
Mane gelbsti tai, kad gerumo atsargų turiu pakankamai. Viena mokytoja pasakė: „Laimei, Vitalijau, turi humoro jausmą ir gerą širdį, kitaip būtum baisus tironas.“
- Sunku patikėti. O gal namuose slapčia engiate artimuosius?
Kai grįžtu į namus Druskininkuose, mano moterys džiaugiasi: tėvelis grįžo namo! Vežu dukrą į gimtadienį, žmoną – į kirpyklą... Rytoj išleisiu ją į konferenciją Lenkijoje, štai koks esu geras. Be to, esu savo miesto „Rotary“ klubo ir Pirtininkų draugijos narys. Darome gerus darbus: „Rotary“ klube – kitiems, pavyzdžiui, Druskininkų vaikų sanatorijai „Saulutė“, pirtyje susirinkę – sau, vanojame vienas kitam šonus.
- Yra tokia teorija: apkūnūs humoristai ir šeimoje linksmi, nes juose tarsi telpa daug humoro. O liesieji, tokie, kaip Rovanas Atkinsonas (ponas Bynas), nulipę nuo scenos, tampa niūriai nuobodūs.
Ar čia komplimentas, ar užuomina apie mano formas? Kai kurie tragikai klaidingai vertina maistą, todėl yra liesi ir linkę į depresiją. Valgymas yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Valgau, ko tuo metu noriu, bet su saiku. Druskininkuose būtent tai ir darau – derinu maistą su poilsiu.
Vilniuje, kur dirbu, miegu tik prisivertęs, žmoniškai nepailsiu ir nepavalgau. Ne, į vandens parką namo grįžęs neinu, bet ant užšalusio Nemuno – būtinai. Ir dabar eisiu patikrinti, kaip žvejams sekasi, gal draugas duos meškerytę palaikyti. Užmetu ir stebiu debesis...
Nesu sportinės žūklės mėgėjas, man patinka, kai nekimba, o jei kimba, žuvį atiduodu mamai. Pats ant laužo išsikepu porą žuvyčių, suvyniojęs į ajero lapą, tačiau poro lape skaniau. Pasistatyti šezlongą ir išsidrėbti ant ledo su arbatėle – štai kaip aš suprantu aktyvų poilsį. Saulės aktyvumas mane pakrauna visai darbo savaitei.
Meniu depresijai gydyti
- Tik nesakykit, kad jūsų neužplūsta juodos mintys.
Nesėdėkite kabinetų rūsiuose, išlįskite saulutėn, meskite graužęsi ir darę pinigus! Yra lietuvio smegenyse tokia kvaila programa „reikia užsidirbti pinigų“. Tačiau kam pinigai sveikuoliui ar, dar blogiau, žaliavalgiui? Pinigai reikalingi žmogui su fantazija! Nuvykite į Kretą paragauti cinamoninės degtinės su medumi. Nereikia Kretos, gražu ir prie Liškiavio ežero ar Jackonyse šalia užtvenktos Ratnyčėlės.
Svarbu nepamiršti lašiniukų, česnakiukų, raugtų agurkėlių, juodos duonos. Trukteli taurelę dzūkiškos samanės, užsikandi, ir juodų minčių nebėr! Arba nukanki į Lenkiją karkos paragaut, o depresiją palieki Lietuvoje. Patikėkit, karką lenkai ruošia skaniau. Žinoma, Graikijos virtuvė man labai artima, tačiau tikroji Graikija man yra Kreta, ne Atėnai ir ne Kipras, kur pusė gyventojų – turkai. Kadaise, beje, norėjau vesti kulinarinių kelionių laidą.
- Mano nuomone, per TV rodyti gurmanų kulinarijos šou nėra padoru, nes daugėja piliečių, įperkančių tik kruopas ir makaronus.
Ir aš stoju piestu prieš žiupsnį šafrano, elegantiškai beriamo į keptuvę. Ar žiūrovai įsivaizduoja, kiek kainuoja šio egzotinio prieskonio gramas? Štai mano kontrreceptas: pora luptų pomidorų, česnako skiltelė, šaukštelis medaus, visa tai – keptuvėn, o ant viršaus išlydote lietuvišką varškės sūrį. Labai tinka makaronams, ryžiams paskaninti. Man būtent tai yra gurmaniškumo viršūnė, o ne ančių kepenėlės.
- Ar tik neketinate atidaryti savo restorano?
Neketinu, restoranuose man labiau patinka lankytis. Seirijuose parodyčiau užeigą, kur gaminami skaniausi Lietuvoje avienos mantai, visada švieži ir labai skalsūs: mat užeigos šeimininkas augina avis, kurių mėsa neturi avienai būdingo kvapo.
Popsiniais kulinarinio paveldo restoranais manęs neapgausi. Iki šiol prisimenu lapienę iš burokų lapų, kurią srėbdavau kaime pas senelius. Nepamiršiu ir šabalbonų, kuriuos putau būdamas studentas Joniškyje, kur ėjome per cukrinių runkelių vagas. Turi gerokai pavargti, kad galėtum sveikai prisivalgyti nesveiko maisto. O ta vaikystės juodųjų serbentų uogienė su šviežia...
- juoda duona!
Man skaniau su balta, ypač su šviežia pynute...
- Vitalijau, keičiame temą, nes ji moterims pavojinga. Jūsų žmonai, kaip suprantu, šalia jūsų beviltiška laikytis dietos.
Mano žmona Inga nėra standartinė. Man patinka nestandartinės moterys, jokių ten 90–60–90, ir ji tai žino. Normalūs vyrai yra kaip vilkai, kaulais jų nesugundysi. Tačiau pasitaiko išsigimusių, kurie įtikinėja savo moteriškę, kad ji pernelyg sunki. Ta ima liguistai įsivaizduoti, kad suliesėjusi taps nuostabi... Tai – ne vyrai, o nesveiki piliečiai, jų derėtų neprileisti prie dailiosios lyties. Liesėjanti moteris tampa pikta, nes ji nuolat alkana, o išvydusi maistą patiria stresą.
- O kas jums, Vitalijau, gali įvaryti stresą?
Stresinėse situacijose imu kvatoti, ir jos tampa nekenksmingos.
- Girdžiu, nervingai krizenate...
Šuo turbūt pridirbo prie mano kojų... Ne, ne mano. Niekada nevadinkite tos kalaitės mano šunimi! Turėjau Jorkšyro patiną, jis buvo mano, o šitas mažas kovinis jorkas – dukters rankinukas. Žmona leidžia tai kalaitei miegoti mūsų lovoje, įsivaizduojate? Ir dabar ji lenda prie manęs, dalyvauja interviu, įsivaizduoja, kad yra žmogus.
- Gal jai tiesiog patinka jūsų tenoras?
Tada aš patylėsiu...
