- Neretai „Eurovizija“ vertinama su pašaipa, atlikėjai sulaukia neretai itin griežtos kritikos... Koks gi velnias tave nešė į šį konkursą?
Į „Euroviziją“ mane nešė noras pabandyti jėgas kiek kitokioje aplinkoje nei man įprasta. Taip pat su grupe parašyta „nuosava“ daina. Be to, atlikėjai jau neslepia, kad gerai pasirodžius atrankose galima apie save paskleisti tikrai neblogą žinią Lietuvai. To aš su grupe „Bekešo Vilkai“ ir siekiame. Dabar tobuliname finalinį pasirodymą, kad sugebėtumėme viską atlikti taip, kaip galime geriausiai.
- Tave dažnai pavadina lietuviškąja Adele ar Amy Wynehouse.
Tikrai esu Adelės gerbėja. Tačiau ne tik jos. Klausausi be galo įvairios muzikos, kuri apsupa iš visų pusių tarsi atmosferos sluoksnis. O kai jauti, kas vyksta šiuolaikiniame muzikiniame pasaulyje, ir nuosavos idėjos galvoje formuojasi. Tiesą sakant, iki šiol tvirtai negaliu pasakyti, kas įkvepia kūrybai - nuotaikos, emocinė būsena, įvairios gyvenimiškos situacijos... Tekstus rašau arba apie tai, kas buvo, arba norėčiau, jog būtų. Kartais tokius, kuriuos galima prilyginti trumpiems filmo epizodams, kelių minučių kadrui, emocijai ir erdvei.
- Iš tavo veiklos sprendžiu, jog esi kūrybinga asmenybė. Ar turi mūzą, o gal net „mūziną“?
Turiu prisipažinti, kad didesnę dalį mano klausomos muzikos sudaro ne lietuviški kūriniai, tačiau tikrai esu ne vieno lietuvių kolektyvo gerbėja. Taip pat manau, kad Lietuvoje yra daug potencialo, atsiranda naujų kūrėjų, grupių, solistų. Ir labai smagu, kad visi jie – be galo skirtingi. Kiekvieno skoniui. Įkvėpimo semiuosi iš visko, kas mane supa. Iš kitų žmonių, iš emocijų, sapnų, svajonių... Tačiau neturiu konkretaus asmens, kurį galėčiau pavadinti mūza ar „mūzinu“...
- Kaip prisijungei prie „Bekešo Vilkų“? Dainuoti būryje vaikinų turbūt vienas malonumas - jie nuolatos tavim rūpinasi, apipila dėmesiu?
„Bekešo Vilkų“ vaikinai tiesiog pakvietė mane prisijungti prie kolektyvo, pabandyti sukurti kelioms dainoms tekstus. Taip jau nutiko, kad likau. O dėmesio tikrai nesureikšminu. Grupėje ir muzikoje juk ne tai svarbiausia. Nors dabar, kai paklausėt, susimąsčiau, gal tikrai smagu būti vienintele mergina grupėje...
- Jei neklystu, vadovauji gospelo chorui „Sounds in G“. Sunku?
Tikra tiesa, jau kurį laiką vadovauju gospelo chorui „Sounds in G“. Jeigu atvirai, vadove būti nelengva, tačiau nepasakyčiau, kad tai - sunkiausia veikla. Dirbti su vaikais, ką taip pat darau, yra tikrai sunkiau. Juos sunkiau sukontroliuoti, priversti susikaupti. Vaikai ne visada tiksliai supranta, ką nori pasakyti. O choras supranta. Vis dėlto suaugę išsilavinę žmonės. „Sounds in G“ dainuoja labai įvairūs žmonės. Reikia turėti šiokią tokią psichologo gyslelę, kad dirbti būtų lengviau. Stengiuosi šioje srityje tobulintis.
- Buvai Jurgos Šeduikytės pritariamasis vokalas. Daugelis pradedančių atlikėjų purtosi šios pozicijos...
Purtytis pritariančiųjų vokalų „duonos“ - neprotinga. Geras pritariantysis vokalas – aukso vertės ir tai sakydama tikrai nehiperbolizuoju. Pritariančiųjų vokalų pareiga yra visapusiškai padėti solistui, palaikyti jį, „nešti į priekį“. Įgyta patirtis tikrai labai praverčia. Žmogus iš karto įmestas į solistus ne visada susigaudo, kaip ir ką daryti, ko klausyti ir panašiai. Pritariantysis vokalai išmoksta įsiklausyti į muziką, harmoniją, patys pradeda girdėti daugiabalsius muzikinius išdėstymus. Dažnai juokauju, kad turiu harmonizavimo ligą – man nėra nieko paprasčiau, kaip prie pagrindinės melodijos pritaikyti du ar tris pritariančiųjų vokalų balsus.
- Dirbi ir mokytoja. Sakoma, kad šių dienų vaikai auga nevaldomi, su jais neįmanoma susikalbėti. Gal turi receptą, kaip prisibelsti į jų širdis?
Nėra taip, kad šiais laikais visi vaikai auga nevaldomi. Kai kurie dar ir kokie protingi! Bet tikrai yra ir tokių, su kuriais labai sunku susitarti. Tiek jaunesnėse, tiek vyresnėse klasėse. Su vaikais stengiuosi būti atvira ir paprasta, nes jie labai jaučia melą ir apsimetinėjimą. Kartais tenka būti griežtai, bet nelabai tai mėgstu. Jeigu būtų galimybė, visada mokyčiau draugystės, o ne griežtumo pagalba. Deja, kartais tai nesuveikia.
- Kalbamės tavo namuose, mat esi peršalusi. Ar stiprini kaip nors imunitetą? O gal turi receptą, kaip greit pasveikti?
Taip, peršalimas atkeliavo visai netikėtai. Stengiuosi vartoti vitaminų, o pajutusi artėjančią ligą griebiuosi liaudžiai žinomų metodų – vaistažolių arbata, medus, citrina, imbieras... Kadangi nemėgstu sirgti, stengiuosi save įtikinti, kad nesergu net tada, kai jaučiuosi nekaip. Ne visada padeda, bet... Balsą saugau šalikais ir tyla. Šalikai padeda, o tylos kartais tenka griebtis per prievartą – sunku surasti ramybės akimirkų, kai dirbi su vaikais ir su muzika. Tačiau tokia jau ta dainuojančiųjų duona.
