- Kaip Jus įtraukė iliuzijos menas?
Turėjau fantastišką tėtį, kuris kažkada jaunystėje dirbo cirke klounu, muzikantu, bendravo su iliuzionistais ir mokėjo keletą paprastų triukų. Buvo labai apsikaitęs ir man, vaikui, pasakojo apie technikos laimėjimus, kosmosą ir, žinoma, fokusus. Jie labiausiai įstrigo, nes galėjau juos pačiupinėti. Užsikabinau.
- Nuo mažens svajoje apie iliuzionisto karjerą?
Negaliu net pats paaiškinti, kodėl, bet iki kokios septintos ar aštuntos klasės buvau įsitikinęs, kad būsiu traukinio mašinistas.
- Prie iliuzijos meno grįžote po mokyklos, o Jūsų mokytojas sakė...
Nieko iš tavęs, Stony, nebus. Bet tai, matyt, mane ir stumtelėjo. Esu Jautis, dar ir žemaitis – stiprus rinkinukas. Taigi, jau dvidešimt treji metai esu scenoje. Nežinia, ar mano mokytojas labai stipriai prašovė, arba čia buvo gudrus taktinis ėjimas. Jis juk matė mano charakterį... Aš toks truputį tinginys, bet gerai, kad prie šios blogos savybės turiu ir vieną gerą. Ką nors pradėjęs, privalau pabaigti.
- Iliuzija, kaip Jūs pats minėjote, yra sąžininga apgaulė. Ar sunku apgauti šiuolaikinį žmogų?
Žmonės dabar išsilavinę ir apgauti labai sudėtinga. Turi dirbti ne vieną ir ne dvi valandas, o triukus kartoti dešimtis, o kartais ir šimtus kartų. Stengtis reikia gerokai daugiau nei karjeros pradžioje. Kai prisimenu pirmuosius savo triukus, net susigėstu. Šiandien jų nė vaikams negalėčiau rodytų, nušvilptų. Per tuos dvidešimt metų viskas labai pasikeitė.
- Scenos žmonės dažnai susiduria su žvaigždžių liga. Ar Jums teko ja persirgti?
Be abejo. Išgyvenau net tris jos etapus. Pirmasis – vau, man ploja, neša gėles su laiškeliais ir kvietimais į pasimatymą, dėmesys. Antrasis – kai visa tai pradėjo erzinti, pykau ant nešamų gėlių ir panašiai. Dabar išgyvenu trečiąjį, kuomet džiaugiuosi kad esu tas, kas esu. Žinomumas kartais gelbėja, bet stengiuosi juo nepiktnaudžiauti. Vėl džiaugiuosi gėlėmis, plojimais, dėmesiu. Žinau, kad kompanijoje kas nors paprašys parodyti fokusą, gatvėje pasisveikins. Tai neatsiejama nuo mano darbo. Susigyvenau.
- Septintus metus veikia Jūsų įkurta jaunųjų iliuzionistų akademija. Kas paskatino ją įkurti?
Sukauptos žinios, kurių turiu beprotiškai daug. Negi jas nusinešiu su savimi? Kas iš to?
Prieš trylika keturiolika metų pas mane atėjo berniukas ir pasakė: „Pone Arvydai, aš noriu būti jūsų mokinys.“ Tais laikais tokių norų iš paauglių girdėdavau dažnai, bet jau pokalbio metu paaiškėdavo, kad nė velnio jie nenori mokytis iliuzijos meno, tiesiog trokšta išsiaiškinti visas paslaptis. Bet tas berniukas buvo kitoks. Jis pamatė mane per televiziją, pasiskambino laidos redaktorei ir paprašė mano numerio. Tačiau jam buvo gražiai atsakyta. Bet jis nepasidavė, paliko savo telefono numerį. Ir net nesulaukęs skambučio, atrado mano pažįstamų, kurie jam davė mano numerį. Į susitikimą atėjo su tėčiu ir parodė triukus kaip senas geras iliuzionistas - nei rankos drebėjo, nei klaidų padarė. Man žandikaulis iki žemės atvėpo. Čia tai grynuolis. Kalbu apie Mantą Wizard. Taip ir prasidėjo mano, kaip mokytojo, kelias.
- Bet teko girdėti, kad iliuzijos mene šios žinios yra gili paslaptis ir neperduodamos...
Ne žinios, o triuko atlikimo paslaptys. Mokiniai paslapčių neišgauna. Jei aš sugalvosiu triukus, o jūs juos išmoksite rodyti, tebūsite tik maža Stonio kopija. Man svarbu, kad mokinys pradėtų kurti.
- Jūsų vaikai nesvajoja pasekti tėčio pėdomis?
Vyresnėlis vis užsimano mokytis. Duodu patį paprasčiausią triuką. Tris dienas dirba, bando, ketvirtą dieną dėžutė guli lentynoje, o šeštą jau pradeda kauptis dulkės. Po kelių mėnesių prisimena. Galėčiau vaiką stumtelėti. Bet tai būtų įsikišimas, o aš labiau norėčiau, kad tai būtų jo paties pasirinkimas. Be to, ir darbas nėra paprastas. Nenoriu priversti, kad po to mane keiktų. Jis turi savo pasaulėlį.
- Turite nemažai veiklų, kuriat internetinius puslapius, rengiat pasirodymus, domitės radijo bangomis valdomais lėktuvėliais, mokytojaujate, įkūrėte magijos parduotuvę (magic-shop.lt). Negalite ramiai nusėdėt vienoje vietoje?
Yra žmonių, kurie turi vieną pomėgį, yra žmonių, kurie po darbo grįžę griebia alaus butelį ir drybso priešais televizorių, čia aš kalbu apie vyrus. Aš esu iš tų, kurie negali dviejų valandų ramiai pasėdėti. Man prasideda „lomkės“. O kai veiklos daug, aš gyvenu.
Nors pastaruoju metu pradėjau šiek tiek labiau savimi rūpintis, nes pradėjo tirpti rankos. Pasipasakojau gydytojai problemą, o ji klausia, kiek aš miegu. Kaip ir visą gyvenimą - po penkias ar šešias valandas, nes labai gaila laiko, kai tiek darbų laukia. Po to ji paklausė, kaip pati įvardijo, nekuklaus klausimo: „Kada paskutinį kartą savo pasą matei?“ Supratau, kad ateina laikas, kai turi susitaikyti - fizinis kūnas sensta ir jam reikia daugiau poilsio.
