Ir ne kišenė čia svarbiausia, o dosni širdis. Rasa Dičpetrienė nėra fėja, tačiau geba įtikinti, kad tokią širdį turite, taigi vaikų gelbėjimas – ne tik jos, viešosios organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinės direktorės, bet ir jūsų reikalas.
Senelių palikimas
- Kaip supratau, Rasa, pirmiausia kalbėsime apie darbą, nors nesate panaši į karjeristę. Kaip tapote viešosios organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadove?
Natūraliai. Dar 1994-aisiais tapau šios organizacijos savanore, taigi čia dirbu beveik 18 metų. Pirmasis mano darbas buvo susijęs su oro uostu, vadyba. Čia užsigrūdinau, išmokau greitai priimti sprendimus, derėtis su žmonėmis, užmezgiau naudingų pažinčių, verslo pasaulį pažinau iš vidaus. Tai, beje, labai padeda mano dabartinėje veikloje. Savanorystė įtraukė mane vis labiau ir labiau, kol galop apsisprendžiau. Vadovauju organizacijai nuo 2008-ųjų.
- Likimo nuskriausti vaikai paprastai rūpi tiems, kurių vaikystė taip pat buvo nelengva arba prabėgo valdiškuose namuose.
Priešingai, turėjau tikrai gražią vaikystę. Buvau mylima tėvų duktė, senelių dievinama anūkė. Augau namuose, kurių durys buvo nuolat praviros, kur buvo normalu dalytis, nesavanaudiškai padėti kitiems. Mano seneliai buvo labai šviesūs, dosnūs, tikri inteligentai, anaiptol ne turtuoliai, tačiau kuklūs jų namai buvo nuolat pilni žmonių, ypač jaunimo. Senelio, mokslininko, studentai tuose namuose gyvendavo be jokio nuomos mokesčio. Matyt, šis senelių palikimas ir formavo mane.
- Mūsų visuomenės bendruomeniškumo jausmas smarkiai sunykęs, sužalotas. Štai Danijos piliečiui savanoriavimas yra norma, o lietuviai noriai dirba tik sau.
Yra ir gerų pokyčių. Tai rodo ir praėję metai, labai dosnūs mūsų organizacijai: sulaukėme daug pagalbos ir iš įmonių, ir iš pavienių asmenų. Todėl paskutinieji metų darbai buvo ypač malonūs: dėkojome geradariams ir rėmėjams. Juk labai svarbu parodyti, kaip vertiname jų pagalbą. Vaikai iš mūsų globojamų dienos centrų ir globos namų savo rankomis kepė duonelę, pakavo, įteikinėjo.
Tai – ne pirktinės dovanos: kiek čia įkepta vaikų meilės, šilumos! O metams prasidėjus užgriuvo nauji darbai, tęsiami pradėti projektai. Mūsų – tik devynios moterys, tačiau kiek galime drauge nuveikti! Žinoma, be rėmėjų nieko neišeitų. Turime ištikimų bičiulių, tokių kaip Tadas Vizgirda (viešosios organizacijos valdybos pirmininkas – aut. past.), Erika Dženings, Jurgis Didžiulis, Andrius Mamontovas, visų čia nesuminėsi.
- Pernai padedant A.Mamontovui rinkote aukas ne tik mūsų vaikams, bet ir atominę katastrofą patyrusiai Japonijai.
Dėl Japonijos buvo kilę rimtų abejonių: ar mes, lietuviai, galime šelpti turtingiausią pasaulio šalį? Tačiau abejones išblaškė patys Lietuvos žmonės, nes buvo surinkta pusė milijono litų! Tai – aiškus atsakymas į klausimą, ar Lietuvai dera padėti Japonijos vaikams. Labai prisidėjo A.Mamontovas, prieš katastrofą lankęsis Japonijoje.
Jo pozicija bei įkvepiantis žodis turbūt padėjo ir kitiems suprasti, kuo šventai tikiu aš ir mūsų kolektyvas: nedidelė mūsų pagalba (3–5 Lt iš žmogaus), pasiekusi tolimą turtingą, tačiau kenčiančią šalį, pirmiausia reikalinga mums patiems. Taip, esame maži ir nelabai turtingi, tačiau gebame rūpintis ir kitais. Japonijai, patyrusiai milžiniškų nuostolių, ši pagalba daugiau simbolinė, tačiau padėti kitiems labai svarbu dėl mūsų pačių: pasijuntame tvirtesni, kilnesni, dosnesni, todėl ir laimingesni. Ir Zambijos vaikams lietuviai pernai ištiesė ranką...
Padėti galima visaip
- Tačiau Lietuvoje nemažai tokių, kuriems 3–5 Lt yra vienos dienos norma. Ar galima tikėtis iš jų dosnumo?
Piniginė pagalba nėra jokia prievolė. Padėti likimo nuskriaustiems vaikams galima ir kitaip – dėmesiu, rūpesčiu, gerais darbais, čia svarbu požiūris. Kita vertus, palyginkime mūsų ir Zambijos, vienos neturtingiausių pasaulio šalių, padėtį.
Su A. Mamontovu buvome nuvykę į šią Afrikos šalį, susukome filmą apie neįsivaizduojamai skurdų jos vaikų gyvenimą. Šie mums šypsojosi, dainavo, šoko. Filmą parodė 15 regioninių televizijų, ir tai buvo paveiku, nes surinkome 120 000 Lt. O veikli Šiaulių vaikų darželio „Coliukė“ direktorės pavaduotoja, subūrusi auklėtinius, surengė koncertą, vaikų tėvai – aukcioną: veiklūs šiauliečiai Zambijos vaikams surinko per 2 000 Lt. Tai glosto širdį, rodo, kad mūsų veikla prasminga. Paskatinti kitus geriems darbams, formuoti pagalbos kultūrą – viena iš mūsų užduočių. Štai lietuvaitė Viktorija, gyvenanti Norvegijoje ir dirbanti su vaikais, surengto koncerto metu surinko 10 000 Lt Lietuvos vaikams. Už juos organizavome psichologinius mokymus Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namams.
- Gal žmones stabdo abejonės, ar jų pinigai atneša vaikams naudos?
Galime tai garantuoti, nors mūsų darbo vaisiai nėra tokie matomi ir įspūdingi, kaip, tarkime, televizijos labdaros projektų. Štai už didžiulę paaukotą sumą nuperkamas brangus klausos aparatas, ir kurčias vaikelis galop prabyla... Graudu, paveiku, tačiau mes finansuojame projektus, kurių vaisiai sunoksta negreitai, be to, jų neparodysi per televiziją. Žinome, ko betėviams vaikams labiausiai reikia – gyvenimo patirties. Vaikas natūraliai semiasi jos šeimoje, mokydamasis iš tėvų.
Ir betėvį vaiką nepakanka prižiūrėti, aprengti, pavalgydinti. Globos namus jų auklėtiniai palieka visiškai nepasiruošę gyvenimui. Kita vertus, jei abejojate pagalba Zambijos ar Japonijos vaikams, atsigręžkite į skurdžiai gyvenančius kaimynystėje, pasidalykite bent savo vaikų išaugtais drabužėliais. Šefuojame apie 30 vaikų dienos centrų, kurių auklėtiniai bus laimingi gavę jūsų vaikų užmestų žaislų, knygų. Gyvename kur kas geriau nei zambiečiai, bet atrodome labai nelaimingi.
- Ko gi mus trūksta?
Savo vertės pajautimo. Kažkodėl jaučiamės nevisaverčiai, menkesni už kitas tautas, nors esame darbštūs, veržlūs. O juk dalydamiesi tampame kilnesni, stipresni, labiau pasitikime savimi. Nepavargstu įtikinėti, kad padėdami kitiems pirmiausia padedame sau. Apsidairykime aplink: pasaulis nėra toks jau tolimas ir didelis. Jausimės jame geriau, jei rūpinsimės ne tik savo kiemu.
Pabrėšiu: ne aš sugalvojau padėti Zambijos ir Japonijos vaikams, tai – ne nuo lubų nukabinta idėja. Esame tarptautinės organizacijos „Save the Children“ nariai, jos atstovybės įkurtos 29 pasaulio šalyse, o veikia ji net 120 valstybių. Europos, ypač Skandinavijos, šalys daug nuveikė, sukaupė didžiulę patirtį ir geranoriškai dalijasi ja su mumis. Švedijos padalinys jau nebeplėtoja veiklos savo šalyje, rūpinasi kitų šalių vaikais. O mes visus projektus vykdome tik Lietuvoje.
Tačiau gaudami turime ir duoti, vykdyti įsipareigojimus, todėl dalyvaujame labdaros Zambijai ar Japonijai rinkime. Į „Save the Children“ suteka informacija iš visų šalių, čia ji skrupulingai analizuojama ir nusprendžiama, kokios šalies vaikams šiuo metu labiausiai reikia pagalbos. Nėra nuskriaustų kraštų ar šalių favoričių. Kita vertus, kasmet turime pateikti finansinę savo veiklos ataskaitą. Taigi dirbame labai apgalvotai ir atsakingai.
Tėvų pareigos ir vaikų teisės
- Ar jus palaiko sutuoktinis – sėkmingai dirbantis verslininkas?
Vyras juokauja, kad mūsų šeimoje išlaikyta pusiausvyra: jis uždirba pinigus, kurių reikia labdarai. Iš tikrųjų atsveriame vienas kitą, nors savo algos nelyginu su jo uždarbiu. Vyras gerbia mano darbą, veikiau gyvenimo būdą, juk dirbu 24 valandas per parą. Dažnai tenka keliauti, bendrauti su įvairiais žmonėmis – nuo ministro iki kaimo vaikiuko, tačiau niekada nesijaučiu prašytoja ištiesta ranka. Esu tas žmogus, kuris per gerus darbus galingą ministrą susieja su bedaliu mažyliu.
- Kadaise buvote piktai apkalbėta neva apleidusi motinos pareigas: neva jūsų vyresnysis sūnus nelanko mokyklos, mažasis auga su šunimis... Kiti jus gynė: mat aktyvių visuomenininkių šeimos visada nukenčia, ir nieko čia nepadarysi. Mane nustebimo jūsų pozicija – nesigynėte, nesiteisinote, o ėmėte ir susitvarkėte dienotvarkę.
Buvo nelengvas laikas, tačiau išeitį radau. Jaunėlis Antanas – labai aktyvus, tikras gyvsidabris, tokiam priežiūros reikia gerokai daugiau, kad pajustų ribas. Buvau tam nepasiruošusi, nes su vyresniuoju sūnumi Luku, kuriam jau 22-eji, tokių rūpesčių neturėjau. Teko surikiuoti darbus taip, kad Antanas su manimi praleistų visą pavakarę iki miego. Taigi užmigdžiusi sūnelį pradėdavau „naktinę pamainą“... Jam jau penkeri, lanko darželį, ten žaidžia, o namuose... dirba, nes energija liejasi per kraštus. Antanas gamina tėčiui vakarienę: terliojasi su tešla, ruošia daržovių salotas. Aš – už savarankiškumą, todėl turiu susitaikyti su salotų skoniu: Antanas kartais persistengia energingai kratydamas pipirinę...
- O vyresniajam Lukui kaip sekasi? Kadaise, girdėjau, jam nebuvo leista laikyti anglų kalbos egzamino dėl praleistų pamokų.
Dabar tik šypsausi tai prisiminusi. Lukas sėkmingai studijuoja Danijoje... Taip, su mokyklos lankymu būta problemų, tačiau jo abitūros egzaminų vidurkis buvo 9 balai, be to, jis gavo pagyrimo raštą už pilietiškumą. Baigęs mokyklą, Lukas nepuolė studijuoti, o keliavo po pasaulį, dirbo Australijoje. Jo sprendimai – netradiciniai, tačiau juos palaikiau: kodėl turėtume laikytis šablonų, spausti vaiką gyventi kaip visi? Skatinu sūnaus savarankiškumą, pasitikiu juo. Jis pats atsakingas už savo sprendimus.
- Stebėjausi, kad 18-metis jaunuolis savaitgaliais, užuot linksminęsis, važinėja į vaikų globos namus Paparčiuose.
Lukas savo noru vežiodavo labdarą, padėdavo vaikams ruošti pamokas. Visi aplankę Paparčius (tiesiog taip vadiname šiuos vaikų globos namus – aut. past.) grįžta ten su bičiuliais. Paparčiai – ypatinga vieta su nepakartojama aura, pati ten nuvažiuoju pasikrauti stiprybės, pabendrauti su Šv. Juozapo globos namų direktore Rūta Kancleryte – nepaprasta moterimi, suprantančia savo globotinius geriau už įžvalgiausią mamą. Turime puikių pagalbininkų. Vis prisimenu mūsų kolegos psichologo Evaldo Karmazos mintį: jei paauglys spjaudosi, keikiasi, mušasi, jis trokšta, kad kas nors jį stipriai apkabintų. Deja, kartais jau vėlu tai padaryti.
- Vartau jūsų išleistą juokingą knygelę apie marsiečius bei vaikų teises ir bijau, kad tėvams, pavargusiems nuo pareigų be jokių teisių, plaukai pasišiauš... Agitavote juos atsižadėti diržo kulto, o dabar...
Skaitykite atidžiau ir atrasite, kad kiekvieną vaiko teisę atitinka pareiga: kažkodėl pamirštama, kad be pareigos nė viena teisė negalioja. Taip, Lietuvoje tai – skaudi tema, 99 proc. suaugusiųjų į vaikų teises reaguoja neigiamai. Ratifikavus Vaiko teisių konvenciją, popieriai buvo sutvarkyti, tačiau ir suaugusiųjų, ir vaikų supratimas apie vaiko teises liko iškreiptas.
- Tikiuosi, Antanėlis netrukus savarankiškai išstudijuos šią knygelę. Beje, ar jis žino, ką dirba jo mama?
Geras klausimas! Būtinai išsiaiškinsiu. Nemanau, kad sūnus laiko mane gerąja fėja ar vaikų gelbėtoja...
