- Jei neklystu, dalyvauji jau ketvirtame šokių projekte. Kuo jie tave taip traukia, kuris jų labiausiai patiko?
Įdomu išreikšti, išbandyti save. Juk tai ieškojimas ko nors naujo, idėjų kūrimas, be abejo, - adrenalinas. Visuomet prieš kiekvieną išėjimą dreba ir rankos, ir kojos, nes nežinai, ar gerai sušoksi. O turi tik vieną galimybę. Išskirti, kuris projektas labiausiai patiko, sunku. Žinoma, pernai, kuomet su Donatu Montvydu laimėjome pirmąją vietą, širdelė džiūgavo, nes tai buvo didžiausias laimėjimas iš visų projektų.
- Gal ir šiemet tikitės su Deiviu užlipti ant apdovanojimų pakylos?
Per kiekvieną laidą laukiame, kad iškrisime. Ne dėl to, kad pavargome ar to norėtume. Tiesiog susumavus komisijos ir žiūrovų balsus, vis pakimbame ant plauko. Kitos poros net būna pasiruošusios kelioms laidoms į priekį, o mes vis nesitikime, kad liksim... Pirmos laidos nepasisekė, nebuvo galimybės atsiskleisti, o po tango atradom savo poros stiliuką.
Deivis - pirmas partneris, su kuriuo daugiau remiamės humoru. Mano įsitikinimu, svarbiausia gerai turi jaustis partneris. Nes tai jo išbandymas. Naujokams – tai visiškai kitokia patirtis: jie atranda, kad su savo rankomis ir kojomis gali daryti stebuklus.
- Komisija jūsų porai negaili pagyrų, tačiau nevengia ir patraukia per dantį. Nepikta, kuomet visą savaitę gludinus šokio žingsnelius, per tiesioginę transliaciją pasipila kritika?
Gerai, kad jie (šokio projekto komisija – aut. past.) ten sėdi, pasako daug tiesos. O Jurijus Smoriginas toks, koks jis yra televizijoje, – tai įvaizdis. Tiesa, jo pasisakymai dažniausiai būna teisingi. Gyvenime baletmeisteris nėra toks „vriednas“ – normalus žmogus, kokie esame visi.
- Esi griežta mokytoja?
Su šokių partneriais nesu griežta, su vaikais – taip. Tokiam projekte reikia ieškoti kitokio priėjimo. Nes ruoštis turime vos penkias dienas, todėl tokios prabangos kaip vieną dieną pyktis mes tiesiog negalime sau leisti. Pykdami nieko nepasieksime, reikia ieškoti kompromisų ir taikytis prie charakterio, o kartais net geriau patylėti.
- Iš prikimusio balso suprantu, kad tavęs neaplenkė peršalimas…
Atėjo metas, kada organizmas pasakė, kad laikas pailsėti. Bet čia greičiau toks momentinis išsekimas.
- Prieš kelias savaites, Deivis peršalo ir buvo parodytas reportažas, kaip tu perki citrinas, imbierus, kad kuo greičiau pastatytumei kolegą ant kojų. Esi natūraliosios medicinos šalininkė?
Iš tikrųjų ne. Kaip ir daugelis žmonių noriu greito efekto, todėl tik prisikabinus kokiai bacilai einu į vaistinę, nes neturiu laiko sirgti. Manau, kad ta vadinamoji chemija vis dėlto greičiau atstato organizmą nei natūralioji medicina.
- Be šokių ateities neįsivaizduoji?
Taip, šokiai mano didžioji meilė. Vaikystėje buvau labai aktyvus vaikas, todėl tėvai bandė mane „įkišti“ visur, kur tik įmanoma. Ir baseinas, ir gimnastika, ir dainavimas... Kai pagalvoji, ko tik aš nebandžiau, bet viskas baigdavosi gana tragiškai - tai akių uždegimas, tai lūžę kaulai ar dar kas nors. O pramoginius šokius atradome visai netyčia. Ir aš „užsikabinau“. Aišku, pasitaikė ir įvairiausių traumų, bet noras šokti buvo didesnis. Buvo laikas, kuomet ir tėvai bandė atkalbėti, nes tai - labai brangus sportas.
- O apie šeimos kūrimą dar negalvoji?
Kažkada paauglystėje buvau susidariusi planą, kad būdama 25- erių jau turėsiu vaikelį. Tai - svajonės, kurios realybėje pildosi nesuplanuotu laiku. Bet tikrai žinau, kad noriu turėti du vaikus ir vyrą...
- Kuris būtinai turėtų mokėti šokti?
Be abejo. Tik nepagalvokit, kad grįžtu namo ir savo mylimajam sakau: „Pašokdink mane“. Man tiesiog pikta, kuomet per vakarėlį vyras, nemokėdamas šokti, ima tave tampyti imituodamas šokį. Tai - žiauru.
- Tuomet paprasčiausia būtų šeimą kurti su šokių partneriu arba šokėju...
Turiu draugą, kuris nėra šokėjas ir greičiausia negalėčiau kurti šeimos su šokėju. Kada gi pailsėti vienam nuo kito? O darbas poroje neapsieina be įtampos, kuri anksčiau ar vėliau persikeltų į namus. Mano galva, būtų labai sunku. Nors ką gali žinoti?.. Antros pusės šokių partnerio niekada neturėjau.
- Pagal tautybę esi rusaitė, nors gimei ir užaugai Lietuvoje. Dabar dažnai kalbama, kad tautinės mažumos šalyje labai diskriminuojamos. Ar tau teko su tuo susidurti?
Yra buvę visokiausių situacijų, bet jų giliai neimu į širdį. Man juokinga, kai žmonės, nežinodami istorijos faktų, ima aiškinti, kad Lietuva tik lietuviams. Pateisinčiau kritiką, jei būčiau piktoji „ruskė“, kuri specialiai nekalba lietuviškai ir piktinčiausi, kad aplink niekas nekalba mano kalba. Aš suprantu, kad gyvendama Lietuvoje privalau mokėti šalies kalbą ir ja bendrauti.
