Bet gal šis natūralus raudonis ne iš gėdos, o iš laimės? Jos Loreta nedemonstruoja, bet nuslėpti nemoka: ji akivaizdžiai laiminga, kad turi gražią šeimą, vėl dainuoja viešai, vėl „duoda garo“ ir neatsigina prašymų bei pasiūlymų koncertuoti.
Drovuolė iš Skuodo
- Nesuprantu, kam tokiai gražiai talentingai ir dainingai reikėjo tos disertacijos? Ar dėl daktarės vardo, paukščiuko „atlikta“?
Šiuo metu nesu mokslininkė, veikiau aktyviai namie dirbanti mama (skambiai susijuokia)… Auginu metukų dukrytę.
O dėl tų mokslų – buvau daug kam gabi, vidurinę baigiau puikiai, tačiau nusprendžiau tapti etnomuzikologe, rimtai studijuoti senovines žemaičių dainas, kurias labai myliu. Šią temą gvildenau nuo pirmo kursinio darbo iki doktorantūros studijų. Disertacijos rašymą teko derinti su sūnelio auginimu, bet toks jau tas žemaitiškas užsispyrimas: žūtbūt užbaigti pradėtą darbą.
Jau dešimt metų darbuojuosi Lietuvių liaudies kultūros centre, esu vyriausioji poskyrio specialistė, rūpinuosi nematerialiuoju kultūros paveldu, etnografiniais kolektyvais. Šiuo metu esu vaiko priežiūros atostogose, tačiau džiaugiuosi vėl sugrįžusi į „Duokim garo!“ kolektyvą, vis dažniau koncertuoju. Vyro džiaugsmas dėl to mažesnis, tačiau jis išleidžia mane ir lieka su dviem mažamečiais. Esu jam labai dėkinga už supratimą.
- Gal jūsų sutuoktinis irgi apsirgęs folkloru? O gal žino, kad neverta tramdyti užsispyrusios žemaitės?
Vyras žino, kad tai ne tik mano darbas, gyvenimo būdas, bet ir uždarbis. Nors neatsisakau ir labdaros koncertų, dainuoju be užmokesčio. Jis supranta, kad turiu realizuoti savo gebėjimus. Kiek daug moterų praranda pačios save neįgyvendinusios kūrybinių ambicijų ir dėl to tampa nelaimingos! Taip, galbūt šiuo metu vyro auka yra didesnė: jo, gamtos žmogaus, svajonė yra gyventi vienkiemyje.
Jis vis neatsisako vilties išsivežti šeimą į mišką, taigi man aukotis teks ateityje. Raminu save, kad tai įmanoma, reikia tik pasiryžti, tačiau kol kas neįsivaizduoju savęs miško vidury. Turiu suktis tarp žmonių, esu iš tų, kurios privalo kasdien išberti tuos tris tūkstančius, o gal ir visus trisdešimt tūkstančių žodžių. Tai ir buvo sunkiausia rašant disertaciją – viena priešais kompiuterį, kamuojama bendravimo bado…
- Ar nuo vaikystės buvote tokia – neduok valgyti, duok pakalbėti?
Kai iš gimtojo Skuodo atvykau į Palangą, kur baigiau vidurinę, buvau labai kukli, drovi, kupina kompleksų. Tačiau čia sutikau puikių žmonių, padėjusių man atsiskleisti ne tik dainuojant liaudies dainas, bet ir pantomima, šokiu.
Dalyvavimas „Dainų dainelės“ konkurse man suteikė pasitikėjimo savimi ir patvirtino, kad liaudies daina yra didžiulis turtas – juk dainavau tradicine maniera, o įvertinta buvau puikiai. Lemtinga buvo ir pažintis su Zita Kelmickaite, iš jos daug išmokau – sužavėjo jos veržlumas, drąsa, kompleksų neturėjimas! Zita ir mano dukrytė Liepa gimusios tą pačią dieną, šių metų spalį Zitai sukako šešiasdešimt, Liepai – metukai. Mažoji ir būdu panaši – tokia drąsuolė…
- Ar tai žemaitiškas bruožas?
Mes, žemaitės, esame aktyvios, ryžtingos, veržlios. Žemaitis nemoka apgaudinėti: jei žmogus atrodo neįdomus, nenaudingas arba suktas, įtartinas, jis tiesiog nebendraus. Ir aš tokia. Mano gimtajame krašte žmonės kuklesni, paprastesni, ne demonstruoja jausmų, ten nėra tokios bendravimo laisvės, kokią radau atvykusi studijuoti į Vilnių, į dabartinę Muzikos ir teatro akademiją. Tada ir pagalvojau: na jau ne, žemaičio į vyrus tikrai nesirinksiu!
- Sungailos pavardė skamba labai jau žemaitiškai...
Taigi, kai užgriuvo meilė, tai nebesirinkau. Suveikė cheminė reakcija… Mudu žemaičiai, tačiau labai skirtingo būdo. Gal tai ir gerai: jei abu kaip degtukai, santuoka netruks sudegti. Svarbiausia, priimti žmogų tokį, koks jis yra, pasiryžti su juo gyventi. Moteris dažnai dega noru pakeisti vyrą jo paties labui, tačiau tai nepasiteisina.
Protas ir jausmai
- Kalbate kaip smarkiai patyrusi.
Tai ne patirtis, o įgimta moteriai juslė. Stebiuosi, kodėl ne visos ja vadovaujasi pasirinkdamos antrąją pusę. Iš pirmo žvilgsnio matau, kad, tarkim, šitas žmogus negrynas, tai išduoda jau akių kontaktas. Kita vertus, man visada įtarimą kelia perdėtai geri santykiai, meilikavimas. Žemaičiai nemėgsta saldžiakalbystės, daugžodžiavimo, viskas turi būti išsakyta tiesiai šviesiai. Nesuprantu tokio virsmo: iki vestuvių buvo nuostabus, o po jų – tarsi apmainytas. Abudu su vyru žinojome, kad po vestuvių geriau nebus: yra kaip yra.
- Tai nebuvo jokios romantikos?
Jei ja vadinti gražią apgaulę, miglos pūtimą, kad suviliotum trokštamą asmenį, tai tokios romantikos mudviejų santykiuose tikrai nebuvo. Aiškiai mačiau, koks mano išrinktasis, jis matė, kokia aš, ir nė kiek neapsigavome. Labai vertinu bendravimą, pokalbį, analizavimą.
- Blaivus mokslininkės protas ima viršų. Negi niekada neatsiduodate jausmams?
Visai neseniai scenoje vos neapsiverkiau, kai „Angelų sargų“ dienos proga kartu su palangiške Paulina Skrabyte (ši mergaitė dabar Jerevane, vaikų Eurovizijoje atstovauja Lietuvai) žemaitiškai dainavome apie strazdą, o mums talkino vaikučiai iš vienos sostinės studijos. Iš to gražumo vos suturėjau ašaras. Tai ne sentimentalumas, o sveikas geras jaudulys. Kaip jauna mama esu lengvai sugraudinama.
- Dabar madinga – tėvelis maitina kūdikį iš buteliuko, o mamytė tęsia karjerą…
Mūsų šeimoje nebuvo diskusijos apie tai, kam labiau apsimoka prižiūrėti vaiką. Galbūt kartais nėra kito pasirinkimo. Bet jei mama iškart po gimdymo tik dėl karjeros ar didesnės algos veržiasi į darbą…
Neįsivaizduoju, kaip įmanoma dirbti visą darbo dieną ir maitinti krūtimi, juolab dainuoti kūdikiui lopšines. Juk tai nėra tik pieno perdavimo aktas ar paprastas migdymas. Mažylis junta mamos kvapą, šilumą, širdies plakimą. Mums sunku net nuspėti, kiek jam tai svarbu! Manau, suaugęs žmogus gali turėti problemų dėl to ankstyvo ryšio su mama trūkumo. Kūdikio nešiojimas po širdimi yra tik pirmas etapas, antras – mamos glėbys. Joks tėtis neatstos mamos.
- Arba iš tikrųjų esate labai intuityvi, arba teisingai apsiskaičiusi.
Semiuosi ir iš bendravimo su kitomis moterimis. Vadovauju „Virvytės“ folkloriniam ansambliui, čia turime savų gražių tradicijų. Palydėdamos nėštukes, būsimąsias mamas, gimdyti, siuvame ir siuvinėjame joms marškinius. Buvau viena pirmųjų tokius marškinius gavusi dovanų, pasipuošiau jais iškart po gimdymo.
O siuvinėjant tokius išlydimai draugei tiek daug šviesių minčių kyla – jas ir įsiuvi. Maloniausias dalykas mums, ansamblietėms, ne tiek koncertai, kiek pasibuvimai su šeimomis, vaikais. Kiekvieną vasarą rengiame stovyklas, kurių programoje telpa ir joga, ir audimas staklėmis, duonos kepimas. Tik trys dienos stovyklavimo, o kiek įspūdžių vaikams!
Ne tik folkloras
- Moteris yra tautinių tradicijų puoselėtoja ir perdavėja, o kas gi lieka vyrams? Ar į „Virvytę“ jie atvaromi varu?
Jie patys mielai ateina pamuzikuoti. Juk dauguma mūsų – iš Vilniaus universiteto „Ratilio“ folkloro ansamblio, čia ir sulipę poromis. Mūsų vyrai tradiciniai, vyriški, nagingi – patys sodybas tvarko, baldus susikala, ūkio darbus išmano. Štai vienas iš jų – įmonės vadovas, talentingas versininkas, puikiai griežia smuiku.
Tačiau šeimų, kur ši tradicija gyvai perduodama, Lietuvoje mažėja. Pacituosiu ir vieną žymią vilnietę menininkę: „Jei žmogus neturi talento ir pats nepajėgus kurti, jam belieka kartoti liaudies tradiciją.“
Atsakyčiau jai, kad dainuodamas liaudies dainą įdedi dalelę savęs, prisidedi prie jos kūrimo. Čia būtina kūrybinė gyslelė.
- Neturite solistės egoizmo – iškelti save aukščiau kitų. Gal todėl scenoje į jus taip malonu žiūrėti?
Nesimaivysiu, kad man nėra smagu ir pačiai pasirodyti. Noriu dainuoti. Įrašiau tik vieną plokštelę prieš gerus 10 metų, ant jos dar mano mergautinė pavardė – Mukaitė, balsas dar nebrandus… Norėčiau įdainuoti naują.
- Puoselėjate tai, kas neišvengiamai nyksta globalizacijos šešėlyje. Jūsų vaikai laikys save jau vilniečiais, kaimo kultūra jiems galbūt bus jau svetima. Juk mūsų folkloras, šiaip ar taip, yra valstietiškas.
O iš kur kilusi dauguma lietuvių, jei ne iš kaimo? Kita vertus, nesu ribota, pripažįstanti tik tautinę muziką. Aš dar jauna, man daug ką norisi išmėginti. Pas Artūrą Noviką mokiausi džiazinio dainavimo, kartu su jo auklėtiniais paruošėme bendrą projektą. Rokiškyje jau įvyko pirmas mūsų pasirodymas, gruodžio 18 dieną koncertuosime Trakų pilyje.
Dalyvavome vadinamuosiuose „Sutartine party“ t. y. sutartinių vakarėliuose klubuose, taip pat ir užsienio. Lietuviškos sutartinės čia kūrybingai derinamos su klubine muzika, šokiu. Algimanto Čekuolio jubiliejaus proga sudainavau „Anzelmutę“ – dar kitokiu, prieškario, stiliumi. Mano giminėje nebuvo dainų karalienių ar karalių, tačiau gyvenimas anuomet buvo neįsivaizduojamas be dainos. Ir man yra panašiai – dainuoju kiekvieną dieną, ne tik scenoje. Nesibranginu, užtraukiu dainą ir prie vestuvių stalo, ir namuose vaikams dainuoju, ir pati sau viena…
- Loreta Sungailienė, iki bus vyro išvežta į miškus, ruošiasi savo antram brandžiam singlui?
Na va, ir vėl raustu…
- Linkiu neprarasti šio puikaus bruožo.
