- TV žiūrovai jus dažniausiai mato linksmo turinio laidose. Dabartinė, kurią vedate, – „Kažkas atsitiko“ – ne išimtis. Sakykite, ar pats esate linksmų plaučių žmogus?

Taip... Būtent humoristinis žanras atitinka mano prigimtį. Esu ne tik linksmų plaučių – visi mano organai labai linksmi. Vieni ryte linksmesni, kiti vakare... Aš labai mėgstu humorą, bet tikrai nesikratau ir kitų žanrų.

– Kokie įvykiai, nutikimai gyvenime jums dažniausiai kelia juoką?

Kažkodėl pastaruoju metu labiausiai pralinksmėju, kai pamatau mūsų energetikos ministrą – gerbiamą Arvydą Sekmoką. Nežinau kodėl, bet man jis – juokingas. Kartais net bandau jį pamėgdžioti, žiūrėdamas, kaip jis kalba. Man jis – puikus personažas kokiai nors humoro laidai. Tiesa, ir Stasys Šedbaras man sukelia geras emocijas, ir jį kartais bandau pamėgdžioti. Et, kad ir kaip būtų džiugiai graudu, valdžioje dirba daugybė ryškių personažų, kuriems galbūt labiau tiktų dirbti cirke.

– Ką smagaus žiūrovams papasakotumėte apie save laidoje „Kažkas atsitiko“?

Tikrai neturėčiau ką, nes jau seniai prieš visuomenę esu „nuogas“.

– Kokia laidoje papasakota istorija jus labiausiai „užkabino“?

Kadangi mano galvoje mūsų laidos siužetai ilgai neužsilaiko, galėčiau prisiminti vieną juokingą iš pastarojo filmavimo: susipyko dvi blondinės – Oksana Pikul ir Marina Bui. Suprantu, kad jau juokinga, bet čia dar ne viskas. Jos susipyko dėl... maišelio. Taigi išties daug juokingų istorijų nutinka pramogų verslo žmonių gyvenime.

– Ar visuomet domėjotės, kas vyksta garsenybių pasaulio užkulisiuose?

Visuomet nesidomėjau, nes viską sužinau iš mūsų laidos. Būtų neįdomu filmuotis, jeigu viską žinočiau. O dabar ateinu į darbą, paduoda man tekstus, perskaitau, ir labai dažnai būna tokia reakcija: „Ooo... Matai, kaip būna, geras...“

– Ar vedant laidą dviese jums svarbios jūsų partnerės savybės?

Žinoma. Svarbiausia, kad tai būtų partnerė... Yra tekę dirbti ir su partneriu, tad noriu pasakyti, kad su partnere – kur kas maloniau. Kita svarbi savybė – kad partnerė būtų netekėjusi, kad būtų galima laisvai pasignaibyti, kad po filmavimo būtų galima ne tik kavos išgerti, bet ir ko nors prie kavos iš vaistinės pasiimti...

– Už ką labiausiai norėtumėte pagirti savo kolegę Irūną?

Už nieką! Kaip aš galiu girti moterį, su kuria nemiegojau. Taigi aš apie ją nieko nežinau. Kai praleidi su moterimi romantišką naktį, tik tuomet gali apie ją pasakyti „gerulė“ arba „ai, nieko gero“.

– Kokia buvo jūsų darbo pradžia televizijoje?

Kokia buvo pradžia, neatsimenu, nes tai buvo labai seniai... Pernai dar prisimindavau, kai manęs to klausdavo, o šiemet – jau niekaip. Prisimenu, kad į televiziją papuoliau per lovą, teko permiegoti su viena prodiusere.

– Ar į ją ėjote norėdamas išgarsėti?

Į televiziją ėjau ne dėl išgarsėjimo, o dėl didelio noro. Tai buvo viena iš mano svajonių.

– Koks darbas televizijoje jums buvo įsimintiniausias?

Visi darbai „telike“ buvo savaip įdomūs ir įsimintini. Žinoma, tos akimirkos, kai keliaudavome į šiltuosius kraštus su didele kompanija ir patirdavome įvairių nuotykių, niekada neužsimirš.

– Šmėžavote ne vien linksmose laidose, vaidinote ir TV serialuose. Kas jums lengviau – priversti žiūrovą šypsotis ar išlikti solidžiam vaidinant rimtą vaidmenį, kai žiūrovai greičiausiai galvoja: „Čia gi tas iš humoro laidos“?

Čia priklauso nuo žmogaus. Vienus lengviau prajuokinti, kitus – pravirkdyti. Man, žinoma, daug maloniau, kai žmogus šypsosi, juokiasi. Kam juos virkdyti? Juk ir taip pastaruoju metu žmonės vis mažiau šypsosi. Televizijoje beveik neliko humoro laidų, žmonės gauna vien liūdnas žinias. Gaila...

– Ar humoristu gimstama, ar šios savybės išugdomos?

Savybės susiformuoja dar mamos įsčiose. Geras humoristas privalo būti lakios vaizduotės, iškalbingas, laisvas, lankstaus veido. Yra įvairių nuomonių. Vieni sako, kad tai – 90 proc. talento ir 10 proc. darbo. Kiti teigia, jog 70 proc. ir mažiau yra talento, visa kita pasiekiama darbu. Mano nuomone, didžiąją dalį sudaro talentas, o visa kita – darbas. Galima išmokti mūryti, groti instrumentu, bet būti aktoriumi... Visa ko galima įsisavinti pagrindus, bet niekada neprilygsi tam talentui – genijui, kuris tai gavo gimdamas.

Kažkada labai norėjau prilygti vienam ar kitam aktoriui (ne mėgdžioti juos, o būti tokio aukšto lygio kaip jie), lyg ir bandžiau, lyg ir mokiausi, bet lyg ir neprilygau...

– Pramogų pasaulio žmonės užkulisiuose neretai būna mažai bendraujantys. Koks jūs esate namuose – sunkiai prakalbinamas ar sunkiai sustabdomas?

Namuose aš būnu niūrus ir sunkiai prakalbinamas. Per dieną su žmona persimetame vos keliais žodžiais: „labas rytas“, „labanakt“... Daugelis aktorių yra tokie. Viešumoje vaidina linksmus ir laimingus, o privačiame gyvenime būna liūdni ir nelaimingi.

– Kokia savo savybe labiausiai didžiuojatės?

Kad esu užsispyręs ir turiu stiprią valią. Jau dešimt metų nerūkau ir nevartoju alkoholio. Dėl užsispyrimo kartais galiu padaryti labai daug ką. Moku pykti... Kai supykstu, užsispiriu, net su artimiausiu žmogumi galiu nekalbėti labai ilgai – kelias savaites ar mėnesius. O šiaip esu patenkintas visomis savo būdo savybėmis ir nieko nenorėčiau keisti. Būtų sunku gyventi, jeigu savęs nemylėčiau tokio, koks esu.

– Dėl kokios būdo savybės dažniausiai sulaukdavote priekaištų?

Nuo mažens daug kalbėdavau ir maivydavausi. Tėvai namuose sakydavo: „Gali nesimaivyti? Nustok vieną kartą...“ Dabar kartais tą patį sako žmona bei draugai.

– Ar dirbdamas televizijoje ir patekdamas į subtilias situacijas dažnai pagalvojate, kaip į tai reaguos jūsų žmona Jolanta?

Labai daug teko dirbti su žaviomis blondinėmis. Natūralu, kad žmonai ne visada tai galėjo patikti, bet kai pasakiau jai, kad man blondinės nepatinka, nuo to laiko jokių problemų dėl mano darbo šeimoje nekildavo. Aš dievinu tik brunetes!

– Yra dalykų, kurių televizijoje nesutiktumėte daryti net už didžiausius pinigus?

Nesutikčiau daryti tik to, dėl ko nejaukiai jaustųsi mano šeima. Tai pagrindinis mano gyvenimo rodiklis. Kvietė mane dalyvauti šokių projekte. Žmona paprašė: „Būk geras, neik, juk ten atrodysi apgailėtinai, juk žinai, kaip baisiai šoki.“ Daugiau jokių svarstymų nebuvo. Kas tiesa, tai ne melas! Šoku išties apgailėtinai...

– Ar jums patiktų, jeigu jūsų sūnus Ajus būtų toks, koks jūs buvote vaikystėje?

Neduok Dieve. Jeigu ir jis taip nesimokys ir uostys klijus su draugais kaip aš... Tai jam irgi nieko kito neliks, kaip tik būti aktoriumi.

– Kuo dar užsiimate gyvenime, be to, kad vedate laidą „Kažkas atsitiko“?

Šiaip labai tingiu dar kuo nors užsiimti. Man labai patinka gulėti prie televizoriaus, gliaudyti saulėgrąžas ir žiūrėti meksikietiškus serialus. Tiesa, dar kartais nuvežu ir pasiimu vaikus iš darželio. Tačiau tik tuomet, kai žmona negali ar kai nerodo kokio serialo...

– Ar manote, kad pokštavimas ir kitų smaginimas jums gali būti darbas visam gyvenimui?

Na, pavyzdžiai rodo, kad žmonės, būdami ir 50-ies, ir 60-ies, geba tai daryti, tad kodėl gi ne? Tačiau svarbiausia – sugebėti... Aš tokių metų save kol kas sunkiai įsivaizduoju linksminantį kitus. Kol kas labiausiai norėčiau išgyventi bent iki 30-ies, o paskui bus matyt...

– Kokias svajones, susijusias su televizija, puoselėjate?

Nepuoselėju jokių, nes tai – labai sudėtinga, negarantuota, laikina. Šiaip tik galėčiau visoms televizijoms palinkėti, kad ne visada reikėtų žiūrėti tik savęs ir aklo pelno – kartais derėtų atsižvelgti ir į žiūrovų poreikius. Juk įmanoma balansuoti tarp pelno ir gero TV vardo. Turime iš ko pasimokyti: mes gi – Europa!