Dainininką erzina tik jam klijuojamas epitetas „amžinai jaunas“. „Tai apie Leniną, ne apie mane! Nesijauninu, esu brandus pusamžis vyras, turiu ir anūkių“, – patikina.
Mamos numylėtinis
- Ar nesuklysiu teigdama, kad esate gimęs scenai?
Dar vaikystėje troškau pranešti kažką visiems pasilypėjęs. Tekstas nesvarbu, svarbu solo. Vienintelis toks man pažįstamas žmogus tais laikais buvo kunigas. Tačiau Dievo tarnu būti negalėčiau. Gyvenimo saldumas šiems draustinas, o aš esu hedonistas, man labai patinka gyvenimas, man jis dosnus: jei tik jam atsiveri, pažeria neišsemiamų galimybių. Juodi akiniai man netinka, vis randu priežasčių tuo pasidžiaugti. O ko daug prisisemi, tą ir atiduodi.
- Regis, sakote tiesą: raukšlės Jūsų veide spiečiasi tik aplink akis, vadinamosios juoko raukšlytės. Ar Jums džiugumas įgimtas?
Mano vaikystė nebuvo labai laiminga, tėvai gana anksti išsiskyrė. Esu mamos augintas, smarkiai lepintas vienintelis sūnus. Juk žinote, kaip su tais vienturčiais: visa meilė, ligos, viskas – vienam. Labai jautrus buvau, egoistas, taigi užaugau šiek tiek moteriškas. Tai supratau vėliau, jau subrendęs, ieškodamas kai kurių savo bėdų priežasčių.
Esu smalsus, skaitau viską, kas po ranka pakliūva, kaupiu žinias kaip koks komiso rinkėjas, reikiamu momentu – op! Ištraukiu tinkamą mintį. Priėjau išvadą: tai, kad augau vienas pas mamą, turėjo didelę įtaką mano poelgiams ir sprendimams, ne visada geriausiems. Su tėvu, Lietuvos kino studijos kino operatoriumi dokumentininku, nebendravau, jaučiausi įskaudintas, o dabar pasimatome. Ir profesiją pasirinkau tokią, kuriai jautrumo reikia.
- Bet juk pirmiausia pasirinkote mašinų gamybą Kauno politechnikos institute...
Abiturientai sovietmečiu, baigę mokyklą, „urmu“ stodavo į aukštąsias, ir aš iš paskos. Dėl specialybės suklydau, man patiko tik studentauti. Valstybinės konservatorijos „šturmuoti“ nė nemaniau, nors mama svajojo, kad sekčiau senelio pėdomis. Jonas Būtėnas buvo garsus tarpukario pokario solistas, vėliau emigravęs į Ameriką. Mama, kai tik lioviausi „gaudyti gaidžius“, buvo nuvedusi mane pas senelio mokinę, vokalo pedagogę. Tačiau mano baritonas taip ir liko neišlavintas.
Labai nemėgau operos, klasikinės muzikos, buvau roko kartos vaikas, svaigau nuo „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“. Metęs studijas įsidarbinau „Bangos“ gamykloje, o vakarais dainuodavau. Su bendraminčiais buvau subūręs kelis ansamblius. Dainavau roko grupėje „Roko laboratorija“ ir poproko ansamblyje „Dinamo“ , vėliau pervadintame „CODA“. Neslėpsiu, kartais juntu muzikinio išsilavinimo stygių, tačiau mane gelbsti klausa ir patirtis. Kita vertus, nors nesu baigęs jokios muzikos mokyklos, nesijaučiu suvaržytas.
- Atrodote lyg užaugęs po Pietų Italijos saule, o ir šukuosena buvo labai jau egzotiška...
Užaugau Kaune, Šančiuose. Vaikystėje šalia mūsų namų buvo senas sodas, kur siausdavome, dulkėta gatvė, čia žaisdavome futbolą, karą. Mamos meilės iš tikrųjų gavau su kaupu, kaip koks italas „mamyčiukas“. Ir jaunystės garbanas paveldėjau iš mamos: kai sulaukiau penkiolikos, plaukai susisuko į kietas spirales. O temperamentą paveldėjau iš tėvo, jis – tikra energijos bomba, šalia jo net nejauku. Mama – ramesnė, bet labai linksma, jos juokas aidėdavo visuose Šančiuose.
- Kokios ten Šančiuose talentų kasyklos? Ir Aleksas Lemanas, ir Merūnas Vitulskis, ir Smoryginai kilę iš šios vietovės!
Tai – vienas seniausių, o man ir gražiausių Kauno pakraščių, netoli – kurortinė Panemunė. Kai prieš 11 metų Šančiuose stačiausi namą, rytais mus dar žadindavo gaidžiai, kaimynai dar ir kiaules laikė. O dėl tos Italijos – į sceną pirmąkart užlipau su itališka daina – Toto Kutunjo „Serenada“. Vėliau, jau išmokus italų kalbą, kartą teko vertėjauti šiam žymiam dainininkui, atvykusiam į Lietuvą gastrolių.
Prasitariau, kad būtent jam turėčiau padėkoti už sėkmingą karjeros pradžią. Mano gyvenime buvo daug atsitiktinumų, tačiau vienintelį kelią iš daugybės pasirinkdavau intuityviai, pasikliaudamas nuojauta. „Va, šitas tai mano!“ – ir tada lekiu strimgalviais, be atodairos, atiduodamas viską. Matyt, todėl ir pasiekiau viską, ką troškau pasiekti.
Sipavičiaus metamorfozė
- Jūsų kelyje tarsi nesimato juodų ruožų, prakaito dėmių, kruvino darbo pėdsakų...
To ir neturi matytis. Kodėl turėčiau tai afišuoti? Mieliau kalbu apie žmones, kurie manimi tikėjo ir beatodairiškai palaikė, tokia yra mano mama. LRT muzikos redaktorė Dzintra Varžgalienė, drąsi moteris, nepabūgo sovietmečiu įsileisti į eterį labai jau kitoniško artisto: išstypęs, laibas, pietietiška „ševeliūra“, strykčioja lyg įkirptas... Juk kiti stovėdavo oriai įsitvėrę mikrofono. Šokau tada labai energingai, o dainavau prastai. Dabar tai darau kur kas geriau.
Tačiau ne visi mylimi žmonės mane palaikė ir suprato, aukų neišvengiamai būta. Anksti vedžiau, gimė dukrytė, o aš retai būdavau namie, su „Vilniaus aidais“, kur dainavau , išmaišėme visą Sovietų Sąjungą. Dėl to su žmona kildavo barnių, pykčių, juk abu buvome jauni, ambicingi, karšti. Galop tai išardė šeimą. Labiausiai nukentėjo mano dukros, ir to, deja, nebeatitaisysi.
Nesu šventas, padariau ir bjaurių dalykų. Tikiu pasaulio tvarka: jei prisidirbai, turėsi kada nors tai išsrėbti. Kita vertus, jei kaip normalus tėvas ir vyras vakarais būčiau tvarkingai sėdėjęs namuose, dabar čia nesikalbėtume.
- Esate mėgstamas, žymus, tačiau atrodote itin sveikai, tarsi nė nebūtumėte sirgęs žvaigždžių liga. O juk didžiuotis buvo kuo: Jūrmalos estrados atlikėjų konkurso 1976 m., „Baltijos jaunystės“ 1983 m. laureatas, geriausias 1987 m. Švedijos popmuzikos festivalio dainininkas, „Vilniaus bokštai’2000“ nugalėtojas...
Buvo laikas, kai apdovanojimais tarsi lijo, ir atėjo mano vienvaldystė... (juokiasi). Tik, kitaip nei S.Povilaičio, truko daug trumpiau. Lietuvoje kitaip ir negalėjo būti: viena radijo stotis, iš radijo imtuvų kasdien po 20 kartų sklinda tas pats balsas, ta pati daina... Kai 21 kartą išgirdau save dainuojant „Antilopę“, supratau: gana! Jei dar metus kitus taip šokinėsiu, bus blogai.
Esminis gyvenimo virsmas sutapo su „dainuojančia revoliucija“. 1989 m. pirmasis iš Lietuvos estrados dainininkų išvykau į užsienį. Šešerius metus su antrąja žmona Vaida, šokėja, blaškėmės po Vakarų Europą: Olandija, Italija, Šveicarija...
- Kiti iš užsienio į gimtinę grįžta pasipūtę...
O man pasipūtimą kaip ranka atėmė. Vakarai labai daug davė, bet pirmiausia gavau į nosį: juk gimtinėje ant rankų nešiotas Sipavičius čia pasirodė esąs niekas! O dar kalbos barjeras, pašėlęs tempas. Jei užlipęs ant scenos per pusę minutės nesudominsi publikos, eik lauk!
Buvau susikaustęs, nesupratau, kaip čia yra: juk visiški nevėkšlos sulaukia plojimų, o aš... Protą nušvietė vienas naktinio Amsterdamo klubo lankytojas, pasikvietęs mane po pasirodymo: „Ko toks užsiknisęs, vaikine? Gerai dainuoji, puikai atrodai, tačiau netiki savimi, o jeigu taip, nieko nebus!“ Ši pastaba giliai įstrigo, scenai ėmiau ruoštis lyg boksininkas ringo aikštelei, ir reikalai pasitaisė. Pervertinančių save niekas nemėgsta, tačiau visi jų klausosi.
Energijos apytakos paslaptys
- Klausausi Jūsų ir randu žavių bruožų: neieškote autoritetų, nesilankstote jokiems guru, įsiklausote į paprastus žmones. Išmintinga!
Laikas būtų įgyti išminties. Neturėjau mokytojų, bet keli žmonės man sudėliojo taškus. Šviesaus atminimo Gintauto Abariaus žodžiais „Tai, ką darai dėl pinigų, niekada nepavyks gerai“ vadovaujuosi lig šiol. O Vytautas Kernagis kartą po koncerto apstulbęs paklausė, ko aš čia taip darkausi: ar tai paskutinė mano giesmė? Suvokiau, kad privalau valdyti temperamentą. Supratau, kad svarbiausia yra apsikeisti energija.
Gali gražiai padainuoti, puikiai sušokti, tačiau jei neužsuksi energijos rato tarp savęs ir publikos, nieko neįvyks. Todėl man nėra „sunkios“ publikos: jei negali jos uždegti, tai – tavo problema. Visada tai jutau intuityviai, tik negalėjau paaiškinti, kodėl vienas koncertas pavyksta, o kitas – ne. Tie, kurie domisi energija ir geba ją valdyti, mane supras.
Nesuprantu, nevaldau, tik žinau, kad tai – mirtinai pavojinga. Vieni popmuzikos dievaičiai, kad palaikytų senkančią energiją, ima vartoti alkoholį, kiti – narkotikus, treti kaip pamišę operuojasi...
Natūralios jaunystės energijos ilgam nepakaks, vis tiek prieisi ribą, kai ji išsieikvos. Man pasisekė, kad laiku išvykau į Vakarus. Grįžau į Lietuvą paragavęs kitokio gyvenimo. Sovietmetis buvo mus atitvėręs nuo visos muzikinės epochos – rokenrolo, džiazo, bigbito, džiazroko. Kai grįžau, kilo klausimas, kurgi mano vieta. Klubinė muzika!
Čia energinis publikos ir atlikėjo ryšys labai glaudus. „Tėtė šoka bugį“, „Senieji Vilniaus stogai“ „užkabino“ dar kartą ir neišbaidė senų gerbėjų. Retas popmuzikos dainininkas iš esmės keitė sceninį įvaizdį, gal tik Madona ar Deividas Bovis. Pasikeičiau ne apskaičiavęs garantuotą sėkmę, o intuityviai.
- Ar dar bus koks nors virsmas, ar čia jau paskutinis? Gal nersite į politiką? Atrodote ne pagal metus gerai, ir publiką gebate valdyti.
Politika – ne man. Kažkas teisingai pasakė, kad ten nėra amžinų draugų, yra tik amžinų interesų. Neišduočiau draugo, negalėčiau nutylėti, kad nepritariu partijos kolegos poelgiams. Nebūsiu ir konkurentas hiphopo dainininkams, nejuokinsiu jaunimo, nors man patinka ši kryptis. Man artima prodiuserio veikla: noriu padėti gabiam talentingam jaunimui.
Ateina tokia galinga naujos muzikos banga! Žaviuosi „Happyendless“ grupe ir kitais naujosios kartos atlikėjais, tačiau mano atradimas bei rūpestis – grupė „Quorum“, vienintelis Lietuvoje vyrų ansamblis, dainuojantis a capella, t. y. be instrumentinio pritarimo. Rūpinuosi „Quorum“ reikalais greta savų. Pakeitėme repertuarą, daug važinėjame, sėkmingai koncertuojame, repetuojame originalaus kalėdinio projekto kūrinius: kartu su žymiais mūsų dainininkais ansamblis atliks bitlų dainas a capella.
- Ar dabar randate laiko šeimai?
Pasimokiau iš klaidų, be to, mudu su žmona puikiai suprantame vienas kitą. Vaikų susilaukiau nemažai – tris dukras ir vieną sūnų, jaunėlei – dar tik keturiolika. Turiu ir dvi anūkes Prancūzijoje, kur nutekėjo viena iš vyresnių dukrų. Vasarą visi susirenkame prie Platelių ežero... Smagu, kad mano anūkė mokosi dainuoti: mat turi labai neįprastą dešimtmetei mergaitei sodrų gražų balsą, tarsi jau su biografija.
Matyt, į ją įsirašė jos proprosenelio Juliaus Būtėno talentas, lietuvės prosenelės svajonė, o kur dar neišsenkanti senelio energija... Regis, energijos rate niekas neprapuola veltui.
