V. Kernagio vardo gitara
„Pažadinau Virgį – iš Vilniaus jis grįžo tik pusę šešių ryto. Be jo man būtų sunku. Jis viską moka labai gražiai papasakoti. Vyras – tarsi mano advokatas“, – juokiasi Ramutė, pravėrusi Vijolių kaime, netoli Šiaulių, esančių jaukių namų duris.
Svetainėje mus pasitikęs V. Stakėnas viską sudėlioja į savo vietas: „Ramutė – tylus, ramus, ne itin kalbus žmogus, o man neduok valgyti – duok pakalbėti. Mėgstu bendrauti. Tarp manęs ir Ramutės paslapčių nėra. Puikiai suprantame vienas kitą.“
Menininkai skuba pasidžiaugti naujiena: spalio 23-iąją IX tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ finale atlikėjus ir muzikos įrašų gamintojus vienijanti Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA kartu su V. Kernagio fondu už dainuojamosios poezijos populiarinimą ir šio žanro tradicijos tvirtinimą Virgiui Stakėnui įteikė Vytauto Kernagio vardo gitarą.
„Tai vienas svarbiausių dainuojamosios poezijos žanro apdovanojimų. Esu labai sujaudintas, mat apdovanojimus gaunu gana retai, nesu prie jų pratęs. Man tai tikra staigmena, labai reikšmingas įvertinimas – juk jį skyrė ne vienas žmogus, tai bendras daugelio profesionalų sprendimas, – sako V. Stakėnas, rodydamas laku tviskantį naujutėlaitį instrumentą. – Ne, dar negrojau... Reikia susikaupti, nusiteikti, pasiruošti. Gitara man nėra vien tik darbo įrankis – taip vadinti jos net ir negalėčiau – tai kur kas daugiau: kūrybinių sumanymų partneris, savęs realizavimo galimybė. Kūno dalis...“
Ramutė parenka taiklesnius žodžius: „Gitara – Virgio antroji pusė kūryboje. Juk šis instrumentas turi dailias moteriškos figūros formas!“
Mediciną išmainė į muziką
Gitara pripažinto muzikanto rankose – ilgiau nei vestuvinis žiedas, jau 35 metus. Aistringa trauka instrumentui į V. Stakėno gyvenimą įsiveržė vos baigus vidurinę: išvykęs graužti medicinos mokslų Vilniaus universitete po pusantrų metų į Šiaulius vyrukas grįžo su gitara po pažastim. Jo tėtis, garsus chirurgas, Šiauliuose įkūręs urologinį skyrių, vis laukė, kada balamūtas taps normaliu žmogumi, ir kaip pavyzdį rodė biologijos mokslus įveikusią mokslininkę seserį, gyvenančią JAV ir vadovaujančią garsios firmos laboratorijai.
„Dėl šventos ramybės įsidarbinau Šiaulių onkologijos dispanseryje sanitaru, vakarais sėdėdamas balkone neva mokiausi, o iš tiesų rašiau dainų tekstus“, – šypsosi muzikantas, vis dėlto baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, gavęs defektologo diplomą ir aštuonerius metus dirbęs su atsilikusio intelekto, vystymosi sutrikimų turinčiais vaikais.
Ramutė pastebi, kad jos vyrui puikiai sekasi bendrauti su mažamečiais: „Pasako du sakinius ir vaikai prie jo prilimpa!“ Jie puikiai supranta vieni kitus, greitai suranda linksmų užsiėmimų. Kad ir šią vasarą, kai visą mėnesį viešėjo iš Amerikos atvykę anūkai. Anūkai – šventas reikalas, ko tik senelis dėl jų nepadarys!..
Dėl muzikos – taip pat. Be jos pripažintas Lietuvos bardas jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Dainininko darbo kambarys – miniatiūrinis biuras su kūrybine, muzikos analizavimo ir organizacine zonomis, čia pat kompiuteris, didžiulė fonoteka, visi septyniolika jo albumų.
„Esu ne tik dainininkas, žmogus orkestras, bet ir penkių festivalių signataras, prodiuseris, žurnalistas; turiu konferansjė, estrados artisto solisto, solisto vokalisto, diskotekos režisieriaus ir scenaristo tarifikacijas. Nors ir nesu profesorius, bet apie muziką, žurnalistiką daug ką išmanau, – pastebi V. Stakėnas ir neslepia, kad meilę darbui paveldėjo iš savo tėčio. – Esu darboholikas. Mano laisvalaikis seniai susipynęs su darbu. Atrodo, kad ilsiuosi, bet iš tiesų – dirbu. Jau dvidešimt metų puoselėju viltį pavėžiauti, ne, ne po namo langais tyvuliuojančiame tvenkinyje, o „žmoniškai“! Deja, vasarą pats didžiausias darbymetis. Bet labai nesisieloju: myliu ir mėgstu tai, ką darau.“
Idėjų niekada nestigo
Ramutė konkuruoti su Virgio gitara nė nežada, mat pati turi ne prastesnę alternatyvą: greta drabužių dizaino – dar ir teptuką! Ji puikiai tapo aliejumi, akrilu, bet labiausiai menininkę žavi tapymas ant natūralaus šilko. Spalvingi augalų motyvai, paukščiai, jūros gelmių turtai atgyja plono šilko paveiksluose, skarose bei šaliuose. Šia technika ji sukūrė dvi drabužių kolekcijas – „Flores“ ir „Musica“, o visai neseniai išbandė naują sumanymą: tapyti dvisluoksnius šilko paveikslus.
„Idėjų man niekada nestinga, – šypsosi R. Stakėnienė. – Fantazijų skaitiklis sukasi dieną naktį, o jei jau užsidegu, trūks plyš sumanymą turiu įgyvendinti, nesvarbu, kad nevalgiusi, kad už lango brėkšta ankstyvas rytas. Kūrybos monotonija man taip pat negresia – vis atrandu įdomių, dar neišbandytų sričių. Pavyzdžiui, interjero dizainas. Šiuose namuose viską kūriau pati: suplanavau kambarius, suprojektavau virtuvės baldus, dekoratyviu tinku apdailinau koridoriaus sienas, ištapiau širmines užuolaidas.“
Nauja aistra
Virgis pastebi, kad pastaruoju metu jo žmona gan dažnai išlekia į miestą. Tarstelėjusi „Aš trumpam“ dingsta pusei dienos. Sunerimtų, pradėtų pavydėti, bet puikiai žino: užstrigo karoliukų parduotuvėje, mat papuošalų kūrimas – nauja Ramutės aistra.
„Pasideda ant stalo savo sunduką ir buria. Aš nueinu miegoti – tai būna ne anksčiau kaip pusę antros nakties, o ji vis dar negali atsiplėšti“, – pasakoja V. Stakėnas, o mano žvilgsnis nukrypsta į Ramutės auskarus, krūtinę puošiantį ryškiaspalvį originalaus dizaino vėrinį.
„Visa, ką padarau gražaus, iškeliauja iš namų“, – guodžiasi dizainerė, atverdama savo rankomis sukurtų aksesuarų skrynelę. Joje bet kuri moteris pražūtų: iš akmenėlių, Svarovskio kristalų, perlų, metalo detalių sukomponuoti papuošalai vilioja įmantriomis formomis, netradiciniu spalvų deriniu.
Kasmet skrisdama į Ameriką aplankyti dukters Agnės, lauktuvių niekada nieko neperka – viską daro savo rankomis. „Šią vasarą Agnės vyro Niko mamai sukūriau įspūdingą kaklo papuošalą, o ji man gimtadienio, kurį švenčiau viešėdama Amerikoje, proga padovanojo kuponą apsipirkti karoliukų ir akmenėlių parduotuvėje. Į krepšelį dėjau tik tai, ko Lietuvoje nėra. Grožybių suma gerokai viršijo dovanos sumą, tad teko daug ko atsisakyti. Grįžusi namo niekaip negalėjau nurimti – skaudėjo širdį, visą naktį nemiegojau, o ryte nulėkiau į parduotuvę ir jau už savo pinigus prisipirkau visko, ko širdis geidė“, – juokiasi Ramutė, kurios sutuoktinis lygiai taip pat elgiasi patekęs į muzikos įrašų ar instrumentų parduotuvę.
Išmano net ir statybą
Tiesa, šeima pinigais nesišvaisto: pusė to, ką Virgis uždirba, skiriama kūrybai, kita pusė – maistui ir namų reikmėms.
„Gyvename nuosavame name, kur nuolat reikia ką nors tvarkyti. Norėdami sutaupyti prieš porą metų įsirengėme židinį – malkos pigiau apšildo namus nei dujos. Iš prigimties esu skeptikas: man gerai taip, kaip yra! Ramutė iniciatyvesnė, greičiau pribręsta naujiems sumanymams. Tiesa, jai tenka atkakliai įrodinėti šeimos taryboje, kodėl, kam ir kiek. Ji sumanus ir labai praktiškas žmogus. Gyvendami Dainų mikrorajone spraudėmės bute. Dukra turėjo savo kambarį, o mūsų miegamasis buvo ir mano, ir Ramutės, kuri tuo metu daug siuvo, dirbtuvės. Miegamojo lova buvo virtusi darbo stalu, ant kurios prabudęs galėjai rasti adatų... Siuvimo mašinos gaudimas miegančiam priminė traukinio dundėjimą, o kai ji norėjo žiūrėti televizorių, man būtinai reikėjo groti...“ – prisimena muzikantas ir patogų gyvenimą nuosavame dviaukščiame name priskiria žmonos nuopelnams.
Ramutė atsiskleidė kaip labai praktiškas, organizuotas, išmoningas, reiklus žmogus, išmanantis ne tik drabužių dizainą, bet ir... statybos reiklaus. Virgis šmaikštauja, kad žmona įgijo naują – statybų prarabo specialybę: per šešis mėnesius įrengė ir apstatė būstą, kuriame gyvena jau dvyliktus metus.
Apsigyvenus name, po metų R. Stakėnienė padarė dar vieną staigmeną: vyro gimtadienio proga iškasė 4,5 m gylio tvenkinį. „Tą dieną su kaimynais susirinkome stebėti saulės užtemimo. Jo prieblandoje išrausta duobė atrodė itin nejaukiai, todėl vienbalsiai buvo nuspręsta būsimą tvenkinį pavadinti „Pasaulio galas“, – juokiasi dainininkas. Jis nepanoro likti skolingas ir savo antrajai pusei padovanojo šimto metų senumo restauruotą brikelę: „Kad jaustumeisi tikra karalienė!“
Greitas menas – ne menas
Virgio ir Ramutės namai ne tik gyvenamoji vieta – po jų stogu yra dvi menininkų laboratorijos. Kiekvienas jų užsisklendęs savojoje pamiršta viską gyvenime ir tik žmonos pasirodymas virtuvėje reiškia: artėja metas valgyti! Tačiau dabar, muzikantui pakeitus valgymo įpročius, sutuoktiniai paskelbė paliaubas: žmonai nereikia kasdien plušėti virtuvėje!
„Menininkui – tai pernelyg didelė auka: nutrunka kūrybinis procesas, gaila laiko... Atėjo įkvėpimas – viską mesk ir daryk! A. Puškino citatą „Poetai rašo krauju“ aš interpretuoju savaip: mes, menininkai, turime sudeginti save, kad gautume gerą rezultatą. Nesudeginsi – rezultatas bus prastas. Čia kaip greitas maistas. Greitas menas – ne menas, tai tik meno imitacija! Kūrybai, kaip, beje, ir viskam, geriausias teisėjas – laikas: jei tavęs klauso, tave vertina po 10–20 metų ar daugiau, vadinasi, tu išties kažką doro esi nuveikęs“, – įsitikinęs V. Stakėnas.
Įdėmiai vyro klausiusi žmona pratęsia: „Dviem menininkams po vienu stogu sunku. Esame egoistai – kiekvienas norime kuo ilgiau pabūti savame kūrybos pasaulyje. Buitis mus žudo! Tačiau esame supratingi vienas kitam: vienas kitą pavaduojame, nesmerkiame, jei neatrandame laiko ar tiesiog ne ta emocinė būsena. Taip ir tampome tą buitį lyg kokią antklodę...“
Neafišuoja jausmų
Ramutė ir Virgis Stakėnai save laiko sustyguota komanda. Jie neafišuoja savo jausmų ir prieš kameras neįrodinėja savo meilės.
„Jausmai – privatu. Jei jie afišuojami, dvelkia dirbtinumu, reklama, o tokia šeima arba jau iširusi, arba irstanti. Šeima – pulsuojantis, gyvas organizmas. Jos gyvenime būna ir vasaros, ir žiemos, DAUGkalbadienių ir NEkalbadienių. Jei viskas lygu, irgi nėra gerai.
Mūsų abiejų charakteriai skirtingi: Ramutė impulsyvi, aš ramesnis, be to, dar esame ir menininkai, tad sutarimą randame ne iš karto. Ir visgi puikiai suvokiame, kad kas kitas, jei ne sutuoktinis, supras tave iš pusės žodžio, vos žvilgterėjęs akies kampeliu perpras emocinę būseną ar prastą savijautą?.. Gyvendami kartu žmonės gludinasi, tad ir mes išmokome būti tolerantiški vienas kitam, suprasti, palaikyti, dažnai net ir tuomet, kai tai nelabai patinka. Tolerancija yra tvirtos šeimos pamatas. Vyro kulto mūsų šeimoje taip pat nėra – viską sprendžia šeimos taryba, tiesa, ji tik iš dviejų žmonių!“– apie trijų dešimtmečių patirtį šeimoje pasakoja žinomas muzikantas.
Prasidėjo nesusipratimu
Virgiui tuomet buvo dvidešimt septyneri, o Ramutei – dvidešimt. Iš Klaipėdos atvykusi mergina Šiaulių pedagoginiame institute studijavo piešimą, braižybą, darbus. „Priklausė PBD, vadinamosioms pieštukėms. Šios specialybės studentės visame mieste garsėjo kaip išskirtinės panos ne tik grožiu, bet ir išmone: deficito laikais sugebėdavo iš bet ko padaryti dėmesio vertą dalyką. Kartą paauglių skyriuje Ramutė nusipirko berniuko kostiumą, kurį liemenavo, papuošė – sunku buvo atpažinti. Mano akimis, tai buvo didelis kūrybiškumo pasireiškimas“, – pasakoja V. Stakėnas.
Išvaizdžiu savęs muzikantas nelaikė: aukštas, stambus ir dar su akiniais. Merginoms imponavo jo linksmas būdas, patiko įdomūs pasakojimai, bet tik tiek. „Visos mano meilės buvo be atsako, kraujas virė iš nelaimingos aistros ir... išsiliedavo į vaisingą kūrybą. Vis dažniau mane draugai vadindavo vienišiumi, ramybės nedavė mintys apie jaukų šeimyninį gyvenimą“, – atvirauja Virgis.
Su Ramute jie susipažino šokiuose. Tiesa, pažintis prasidėjo nesusipratimu: pašokdinęs vieną, kitą ir dar kitą kartą, vaikinas pasisiūlė merginą palydėti namo ir... pamiršo, mat draugas diskotekos vedėjas pakvietė pasilikti paklausyti muzikos.
„Laukiau ilgai, bet nenusibodo – buvo įdomu! Ne, nė kiek nepykau“, – prisimena Ramutė, kuriai Virgis pasipiršo po metų.
„Kaip dera, kalbą pasakiau ir Ramutei įteikiau žiedą su išgraviruotomis R ir S raidėmis. Ji pasižiūrėjo ir uždarė dėžutę. „Ar matei, kas parašyta? – klausiu, – R – Ramutė, S – Stakėnienė!“ Ji taip susijaudino, kad nubėgusi į vonios kambarį nusikirpo kirpčiukus“, – juokiasi V. Stakėnas.
Tautų draugystės pavyzdys
Pernai garsaus muzikanto ir dizainerės šeima atšventė tris žymius jubiliejus: santuokos trisdešimtmetį, Ramutės penkiasdešimtmetį ir dukters Agnės, gyvenančios JAV, trisdešimtmetį.
„Kieno ji vaikas? Gal abiejų... Ne, ji ne menininkė: netapo, nedainuoja, negroja, bet turi gerą meninį skonį, stiliaus pajautimą, talentą visada atrodyti gerai, yra tvirto charakterio, diplomatiška, atkakli – gyvendama su tėvais menininkais nuo mažens suvokė, kad jei pati nepasidarys, tai už ją niekas ir nepadarys. Iš mūsų ji paveldėjo meilę darbui. Amerikoje sunku įsitvirtinti, reikia daug dirbti, muštis, kad tave pripažintų. Jai tai sekasi, nors daro sukandusi dantis, bet visada su šypsena, – apie dukrą pasakoja Virgis ir juokaudamas ją vadina tikru tautų draugystės pavyzdžiu. – Gedimino technikos universitete Agnė mokėsi tarptautinėje grupėje verslo vadybą. Po antro kurso sugalvojo dalyvauti studentų mainų programoje ir pusmetį pasimokyti svetur. Tuo metu Šiauliai giminiavosi su Amerikos miestu Omaha ir nutiko taip, kad tęsti studijų ji išvyko būtent ten. Atsidūrusi viena svetimoje vietoje išliko stipri: du kursus baigė per pusantrų metų, ir dirbo, ir mokėsi vienu metu, gavo diplomą.“
„Sopranų“ šeimynėlė
Šiandien Agnė puiki vadybininkė, dirbanti nepelno siekiančioje organizacijoje, kuri ieško rėmėjų ir lėšų nepelno siekiantiems projektams įgyvendinti. Jos šeima: penkiametė Izabelė Aleksandra (Isabella Alexandra), dvejus metukus gruodį švęsiantys dvyniai Sofija bei Čarlzas (Sophia bei Charlz) ir itališko kraujo turintis vyras Nikas (Nick).
„Jų pažintį vadinu atsitiktinumu, savotiška loterija, – sako Ramutė. – Susipažino jie internetu, o paskui pamažu išaiškėjo, kad abu gyvena ir toje pačioje šalyje, ir tame pačiame Omahos mieste, Agnė tuomet mokėsi, o Nikas buvo baigęs tą pačią aukštąją mokyklą ir... lankė tą patį sporto klubą! Beliko tik suderinti treniruočių laiką!..“
Nikas dirba savo tėčio nekilnojamojo turto vertinimo firmoje, turi dziudo ir džiudžitsu juodąjį diržą, kurį laiką dalyvavo amerikietiškose kovose be taisyklių. Visos šeimos moterys tuomet buvo sukilusios, bet Agnė pasirodė protingiausia iš visų: „Man nepatinka, ką jis daro, bet jis – mano vyras, todėl turiu jį palaikyti! Vaikams gimus Nikas suvokė savo atsakomybę ir neprašomas liovėsi dalyvauti kovose – dabar tik teisėjauja.“
Savo žentą ir jo tėvus menininkai apibūdina kaip tipišką italų šeimą: „Kaip Sopranai, tik ne mafija!“ Mieli, šilti, tolerantiški žmonės, kurių namuose – didelis stalas, visada malonus šurmulys. Patys būdami emigrantų vaikai, jie puikiai supranta ir palaiko Agnę, beje, labai vertina jos europietišką kilmę, išradingumą.
„Buvome nustebinti, kai atvažiavęs į Lietuvą pirštis, Nikas visą kalbą išrėžė lietuviškai! Net kelias lietuviškas pasakas mintinai išmoko; jo apkalbėti mums neišeina – viską supranta, – juokiasi R. Stakėnienė, kuriai kur kas prasčiau sekasi rasti kalbą su anūke Izabele. – Kai nori, ji supranta, o kai reikia, apsimeta, kad lietuviškai nė žodžio nemoka!“
Nuolatinis į Ameriką
Ramutę labiausiai pralinksmina anūkų juokas. Tėvams dažniau susitikti su dukra ir jos šeima padeda šiuolaikinės technologijos: kiekvieną šeštadienį kaip „mišiose“ 18 val. abu sutuoktiniai sėdi prie skaipo. Tiesa, kartais šeimą skiriantis atstumas pasidaro labai bauginantis. Taip nutiko, kai Agnė laukėsi dvynukų.
„Šeštą mėnesį Agnei pradėjo tinti rankos, kojos. Medikai konstatavo eklampsiją, skubiai operavo, siekdami pirmiausia išgelbėti mamos gyvybę, o tik paskui galvojo apie kūdikius. Laimė, viskas baigėsi gerai. Tiesa, vos 800 g sverianti Sofija ir 1 kg Čarlzas prijungti prie aparatūros ligoninėje praleido keturis mėnesius. Tuo tarpu Agnė po poros savaičių jau skubėjo į darbą – išlaikyti gerą darbo vietą Amerikoje labai svarbu. Iš ligoninės parvežtus dvynukus iš pradžių padėjau prižiūrėti aš, o dabar – anyta. JAV įstatymai negailestingi: motinystės atostogos trunka tik 6 savaites, o auklę dvynukams rasti sunku, be to, brangu“, – pasakoja apie dukters rūpesčius Ramutė ir stebisi jos tvirtumu, drąsa.
Tėvų širdis norėtų arčiau savęs turėti vaikus, bet gyventi Amerikoje – ne, tai ne jiems. „Amerika mums imponuoja – ten gerai, patogu, bet traukia Lietuva, savi namai, jūra... Esame lietuviai, kurie labai apsidžiaugtų turėdami „nuolatinį talonėlį“ – vykti kada nori už Atlanto aplankyti vaikų“, – šypsosi Virgis ir Ramutė Stakėnai.
Trumpai apie save ir vienas kitą
Zodiako ženklas
Ramutė: Avinas. Virgis: Liūtas.
Charakteris
Ramutė: „Esu žodžio žmogus, griežta, bet kartu labai romantiška.“
Virgis: „Nesu dovanėlė.“
Didžiausia silpnybė
Ramutė: „Bulvių traškučiai, kuriuos nusiperka ir paslepia Virgis, o aš surandu.“
Virgis: „Nieko neveikti. Deja, kuo toliau, tuo rečiau ja naudojuosi.“
Negali gyventi be...
Ramutė: „Be rankų: visą laiką turiu kažką daryti. Net nusilakavus nagus sąžinė graužia, kad pusvalandį reikia sėdėti be darbo.“
Virgis: „Be žmonių.“
Pamėgta frazė
Ramutė: „Neturiu kuo apsirengti!“
Virgis: „Faktas kaip blynas.“
Ką veikia laisvalaikiu
Ramutė: „Ramiai pasėdėti ir surikiuoti mintis, panirti į kūrybines fantazijas, nusipiešti eskizą – man tai tolygu meditacijai.“
Virgis: „Laisvalaikis susipainiojo su darbu: atrodo, kad ilsiuosi, o iš tiesų dirbu. Labai mėgstu vėžiauti, bet šią vasarą tokias progas turėjau tik dvi, nors tvenkinys su vėžiais – po namo langais.“
Didžiausia sutuoktinio staigmena
Ramutė: „Iš Airijos pargabentas bonsas... arba brangūs kvepalai, kuriais pasidžiaugusi, supratau, kad skirti vyrams.“
Virgis: „Ramutė mane visada stebina, todėl kažko vieno ryškaus išskirti negaliu.“
Gyvenimo kredo
Ramutė: „Neapaugti kasdienybės dulkėmis.“
Virgis: „Geriausias teisėjas – laikas. Visur: tiek darbe, tiek muzikoje, tiek sveikatoje, tiek kasdienybėje...“
Sunkiomis gyvenimo akimirkomis...
Ramutė: „Važiuoju prie jūros. Ten aš įsikraunu kaip mobilusis telefonas.“
Virgis: „Žinau, kad turėčiau nusiraminti, sustoti, pagalvoti, kad turėčiau kiekviename
blogame nutikime atrasti gėrio grūdą, bet... Kai sunku, kalbuosi pats su savimi. Jei mašina važiuoju, garsiai užduodu sau visokius keblius klausimus ir bandau į juos atrasti gudrius atsakymus. Tai man padeda susikaupti, atsipalaiduoti, sumažina stresą.“
Nuotaiką pakelia
Ramutė: „Anūkų juokas.“
Virgis: „Kai sekasi ne tik man, bet ir mano žmonėms.“
Laimės receptas
Ramutė: „Būtinos atostogos!“
Virgis: „Jei gerai tik man vienam, tai laimės nėra!“
Labiausiai nemėgsta
Ramutė: „Kai nesilaikoma duoto žodžio.“
Virgis: „Šustrikų, mėgstančių gudrauti, vengiančių atsakomybės žmonių.“
Labiausiai patinka
Ramutė: „Degintis saulėje prie jūros ant šilto smėlio.“
Virgis: „Nuoširdūs žmonės. Be to, esu didelis šnekutis: man svarbios visos detalės, visi niuansai – atsakymo „Viskas praėjo gerai“ man nepakanka, turiu susidaryti visą vaizdą! Bendraudamas įsikraunu, tad, galima sakyti, kad itin mėgstu kalbėti.“
Ką pasiimtumėte į negyvenamą salą
Ramutė: „Nagų laką...“
Virgis: „Laukiate, kad pasakysiu „Gitarą“? Apie ją atskira kalba... Pasiimčiau Ramutę – ji man kaip „mama Maxima“: sugalvos, kur rasti virvę, peilį, padarys stogą ir kita, ko tik prireiks.“
