Sūnų, vaikaičių ir provaikaičių apsuptyje bei šurmulyje gyvenanti Joana Natkevičienė šiandien tikrai galėtų prisiminti ne vieną per laiką patirtą netektį ar iškęstą vargą – juk pragyventas karas, pokaris, politinis teroras, netekta gimtų namų ir artimų žmonių. Tačiau Joana apie nueitą gyvenimo kelią kalba tik šviesiai, su šiandienos Lietuvos senjorams apskritai mažai būdinga humoro gaidele.
„Gal ir galiu kurią dieną pamiršti išgerti tabletę, bet per karą sudegusių gimtų namų vaizdas atmintyje ir šiandien gyvas su visomis smulkmenomis“, – su šypsena sako ji.
Pašnekovės tėvai Jonas ir Agnieška Šukiai buvo stambūs to meto Suvalkijos ūkininkai, Pajevonio valsčiuje, Stolaukio kaime, valdę 100 ha žemės. Nors šeimoje augo aštuoni vaikai – dvi dukterys ir šeši sūnūs, – visi jie buvo leidžiami mokytis, nors tai kainavo daug – už kiekvieną šeimos moksleivį tekdavo pakloti po 75 Lt per pusmetį. Pati Joana yra baigusi tuometę Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją.
„Bene žymiausia visų laikų mūsų gimnazistė poetė Salomėja Nėris tuo metu gimnaziją buvo jau baigusi, tačiau su kitomis Bačinskų giminės mergaitėmis bendravau labai artimai“, – prisimena ji.
Tėvų ūkis, pasak Joanos, buvo labai pažangus bei ypatingas tuo, kad jame buvo įveista cikorijų, kurios šiuo metu Lietuvoje praktiškai neauginamos, plantacija ir veikė jų perdirbimo cechas.
„Botaninis šio augalo pavadinimas – trūkažolė. Trūkažolių šaknys – puikaus skonio gėrimas. Anuomet vadinamoji cikorijų kava Lietuvoje buvo labai populiari. Ūkyje išaugintos trūkažolių šaknys buvo džiovinamos, skrudinamos, malamos ir pakuojamos. Tokią mažmeninei prekybai paruoštą produkciją nupirkdavo žydų tautybės didmenininkai, prieškariu užėmę didžiąją dalį maisto produktų rinkos. Tačiau tėvelis sakydavo, kad cikorijų kavos gamyba gali būti tik papildomas ūkininko verslas, nes ji reikalauja pernelyg daug rankų darbo, ravėjimo, nors mūsų ūkyje ir buvo visa tuo metu įmanoma žemės dirbimo technika, ir netgi vėjo jėgainė“, – pasakoja pašnekovė, su šypsena prisimindama, kad ko jau ko, bet ravėjimo ji niekada nemėgo – labiau ją traukė dailė ir rankdarbiai.
„Aišku, sugėdinta, kad nežinosiu, kiek kainuoja duona, paravėdavau, bet daugiausia ūkyje dirbo samdomi žmonės, nes darbo jėga buvo pigi. Ir šeima, ir samdiniai visi pietaudavome drauge, mat mamytė nuolat primindavo, kad privalu gerbti tuos, kurie uždirba mums duoną. Gal todėl, kad mamytė visoje apylinkėje garsėjo dosnumu, norinčiųjų dirbti Šukių ūkyje neatsigindavo“, – pasakoja Joana.
Pagrindinės E. Natkevičienės tėvų ūkio pajamos buvo gaunamos iš pavyzdine laikytos kiaulių fermos. Valstybė tuo metu labai skatino vadinamųjų vienos krypties pažangių, stambių ūkių kūrimą. Šukių ūkis buvo orientuotas į bekonų auginimą. Pašnekovės žodžiais, vienu kartu išaugintos šešios dešimtys vienodos kondicijos nedidelių, trumpakojų 80–90 kg sveriančių bekonų būdavo parduodama per kooperatyvą ir iš Vilkaviškio geležinkelio stoties iškeliaudavo į Angliją.
Be abejo, ir tais laikais būta ir krizių, ir įtampos.
„Praktiškai viską, ką uždirbdavo, tėvelis stengėsi investuoti į ūkį, siekdamas jį padaryti dar pažangesnį, todėl laikas nuo laiko neišsiversdavo ir be banko paskolų. Tačiau mums, vaikams, tai gyvenimo netemdė“, – kalba Joana, pridurdama, kad ano meto ūkininkų gyvenimas mažai skyrėsi nuo dabartinių – dirbantieji ne tik rankomis, bet ir galva ir anksčiau gyveno, ir dabar gyvena geriau.
„Deja, traukiantis frontui, galima sakyti, sudegė ne tik mūsų namai, bet ir visas gyvenimas, nes išsiblaškėme kas kur. Bet kai tolimoje Brazilijoje gyvenantis brolis Algirdas grįžta į Lietuvą, būtinai visi vykstame į Suvalkiją, į tą vietą, kurioje kadaise buvo mūsų gausios šeimos namai“, – kalba J. Natkevičienė.
Paklausta, kaip likimas ją suvedė su būsimu vyru Vincu Natkevičiumi, Joana su šypsena prisipažįsta, kad jai, gimnaziją baigusiai dailiai ir naujoms madoms neabejingai ūkininkaitei, kavalierių dėmesio tikrai netrūko. Tačiau Pajevonio bažnyčios atlaiduose sutiktam jaunam agronomui Vincui neatsispyrė visų pirma dėl jo ypatingo mandagumo.
„Ir vyras, ir jo brolis Ladas Natkevičius, vėliau tapęs Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje ir Sovietų Sąjungoje, buvo iš kaimo kilę ūkininkų vaikai, tačiau abu nepaprastai puikiai išauklėti“, – pastebi pašnekovė.
Kurį bendro su vyru V. Natkevičiumi, Dotnuvos žemės ūkio akademijos pirmosios laidos absolventu, gyvenimo etapą Joanai šiandien maloniausia prisiminti? „Be abejo, Anykščius“, – neabejodama teigia ji. Čia jauna šeima gyveno daugiau nei dešimtmetį, vyras dirbo valstybės valdininku – Anykščių rajono agronomu.
„Didžiausia vyro aistra buvo žirgai. Kaip valstybės valdininkui jam priklausė ir transporto priemonė. Bet jis motociklą labai greitai iškeitė į dvi trakėnų veislės kumeles – vieną sau, o kitą – man. Kumelių atvestus eržiliukus vyras pats paaugindavo, patreniruodavo ir parduodavo Lietuvos kariuomenės kavalerijai. Nors, turiu prisipažinti, litų tuo metu skaičiuoti mums nereikėjo. Valstybės lėšomis nuomojomės nemažą namą, buvome gavę ir sklypą daržui, bet aš jo nedirbau, nes visko buvo galima nusipirkti labai pigiai“, – prisimena pašnekovė.
Natkevičių šeimos gyvenimas tuo metu virė spalvingai – abu su vyru priklausė Šaulių sąjungai, aktyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose, artimai bičiuliavosi su vietos inteligentija. Ypač su kaimynystėje gyvenusiu rašytoju Antanu Vienuoliu–Žukausku ir verslininku, pramoninės vynininkystės pradininku Lietuvoje Baliu Karazija.
„Mūsų bičiulis Balys vaisius ir uogas supirkinėjo visoje Lietuvoje, į vyno gamyklą žaliava buvo priimama tik šviežia ir iš karto skubiai perdirbama. Braškių vynui priaugindavo Puntuko kaime (Anykščių r.) gyvenę rusai, vyšnių atsiveždavo iš Žagarės (Joniškio r.), mėlynių – iš Labanoro (Švenčionių r.). Šviežioms uogoms ir vaisiams gabenti B. Karazija buvo įsigijęs 7 tūkst. kainavusį sunkvežimį „Ford“.
1938 m. tarptautinėje parodoje Paryžiuje B. Karazijos pagamintas vynas „Birutė“ netgi pelnė pagrindinį prizą“, – prisimena ponia Joana, su šypsena pridurdama, kad taurės gero vyno ji neatsisakanti ir šiandien.
Pasakodama apie savo vyro V. Natkevičiaus darbinę veiklą, pašnekovė mini ir Žagarės bei Vilniaus žirgynus, kuriuose vyras ilgą laiką dirbo vyriausiuoju zootechniku. Tačiau didžiausiu vyro nuopelnu Joana laiko jo indėlį į Lietuvos sunkiųjų veislės arklių kūrimą.
„Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjusi žemės reforma apkarpė dvarų žemes ir kaimus išskirstė į vienkiemius. Gavę žemės, naujakuriai ūkininkai sugebėjo modernizuoti ūkius, jų užauginama produkcija tiko Vakarų Europos rinkai. Tačiau ūkininkavimo našumas labai priklausė nuo gerų darbinių arklių. Todėl 1928 m. buvo įsteigta Lietuvos vietinių arklių gerinimo draugija.
Šios draugijos pastangomis iš Švedijos ir Belgijos atvežti ardėnų veislės arkliai buvo kryžminami su vietiniais žemaitukais ir tai padarė didžiausią įtaką Lietuvos sunkiųjų arklių veislės formavimui. Vyras labai aktyviai dalyvavo šiame sudėtingame arklių mišrinimo darbe, mokė ūkininkus ir Lietuvos sunkieji arkliai praktiškai buvo sėkmingai išvesti, tačiau oficialiai pripažinti veislę sutrukdė karas ir okupacija.
Prieškario selekcininkų darbas buvo prisimintas ir įvertintas tik 1963 m. SSRS žemės ūkio ministerijos tais metais sudaryta komisija patvirtino Lietuvos sunkiųjų arklių veislę, o vyrui ir dar trims labiausiai nusipelniusiems kūrėjams buvo skirtos to meto mastais didžiulės 300 rublių dydžio premijos“, – pasakoja pašnekovė. Pasak jos, Lietuvos sunkieji yra romūs, gero charakterio, apie vieną toną sveriantys labai stiprūs ir ištvermingi arkliai.
Klausantis J. Natkevičienės kalbos šiandien negali nestebinti daug kas – įvykiai, datos, žmonių pavardės – šios moters atmintyje viskas sugulę pavydėtinai tiksliai. Jau nekalbant apie ponios Joanos energiją – būdama devyniasdešimties ji yra sėkmingai nuskridusi pasisvečiuoti į Pietų Ameriką, Braziliją, apžiūrėjo ne tik San Paulą, kuriame gyvena brolio šeima, bet ir pėsčiomis įveikė kelis šimtus laiptų pakopų prie garsiosios Kristaus Atpirkėjo statulos Rio de Žaneire. Beje, J. Natkevičienė iki šiol ir tebeskaito be akinių.
Tačiau paprašyta pasidalyti savo stebuklingu receptu, sako, kad sveikatos ir ilgaamžystės receptas labai paprastas ir dargi nieko nekainuojantis: „Nematau blogų žmonių. Man Lietuva buvo ir yra labai graži. O ypač gražus dabartinis jaunimas. Siūlau visiems daugiau šypsotis. Ir nepamiršti, kad ne už poterius Dievas apdovanoja – kiek tu duosi kitiems žmonėms, tiek Dievas duos tau.“
