O juk šio J.Basanavičiaus, S.Šalkauskio ir L.Ivinskio premijų laureato darbo barus sudėtinga išvardyti: paleoastronomijos ir etnokosmologijos Lietuvoje pradininkas, etninės kultūros propaguotojas, daugiau nei 900 mokslinių, metodinių ir populiariųjų leidinių, įrašų autorius... Ir visa tai nuveikta vieno žmogaus. Kitiems tam reikėtų dviejų gyvenimų!

L. Klimka tvirtina, kad ir nugyveno du gyvenimus viename, dėl to jis – laimingas. Pirmasis gyvenimas tekėjo sklandžia, įprasta fizikos mokslų daktarui vaga, užtat kitam gyvenimui reikėjo drąsos ir ryžto.

„Juk skaudu numirti fiziku, kada tikroji tavo aistra yra etnologija“, – juokauja L. Klimka. Bet šįkart mūsų pokalbis krypsta apie Vėlines.

Libertas reiškia laisvas

- Profesoriau, tėvai jums davė itin retą vardą. Atrodo, reiškia laisvę?

Mano vardas iš tikrųjų suteikė man vidinės laisvės. Dažnai tekdavo būti balta varna: puslaidininkių specialistas etnologų darže atrodo nesusipratimas. Autoritetą teko užsitarnauti. Mane įkvėpdavo tokie žmonės kaip profesorius fizikas Ignas Končius (minėjome 125-ąsias jo gimimo metines). Jis parašė svarbių etnologijos veikalų, pvz., „Žemaičių kryžiai ir koplytstulpiai“.

O štai knyga iš tėvo bibliotekos. 1926 metų leidimo „Lietuvių raudos“. Knygą paruošė Jonas Basanavičius, kuris buvo ir gydytojas. Man nepriimtina būti siauru specialistu, tokio žmogaus akiplotis ir gyvenimas susiaurėja. Mane suprato ir palaikė profesoriai Norbertas Vėlius, Eugenijus Jovaiša. Su pastaruoju dirbu ligi šiol.

- Jūsų kalbėsena švari, vaizdinga, maloni. O juk mokslo žmonės ir svarbius dalykus dažnai suvelia nesuprantama, pusiau lietuviška kalba.

Na, pats sau prikišu netaisyklingą kirčiavimą, o tarptautinių žodžių vengiu. Iš tėvų paveldėjau pedagogo gyslelę.

Mano tėvas buvo mokslininkas, dėstytojas, o mama mokytojavo, taip pat ir Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje, kurią baigiau. Pats turiu nemenką dėstytojo stažą. Fizikos studijas pasirinkau kaip mažiausiai politizuotą mokslo sritį – niekada nebuvau nei komunistas, nei jokios kitos partijos narys. Visada domėjausi kraštotyra, tačiau jai tegalėjau skirti laisvalaikį. Tik dėl Sąjūdžio hobis tapo mėgstamu darbu. Ne, nebuvau didis kovotojas, veikiau Sąjūdžio eilinis.

- Atkaklią eilinio kovą ir tęsiate. Išgirdusi jūsų balsą per Lietuvos radiją, visada suklūstu: rami kalbėsena, aiškios mintys grąžina mus, vis skubančius, į natūralią laiko tėkmę.

Kad ir kaip bėgtume, laiko neaplenksime. Mano kukli misija tą priminti. Atitrūkę nuo gamtos, nuo papročių susirgsime ir nuskursime. Papročiai padėdavo išlikti bendruomenei, suburti ją šventei, ištverti bėdą. Taip, jie sulygindavo žmonių būdą ir poelgius, tačiau išsišokėliai, nepritapėliai būdavo sudrausminami nepiktai, su humoru. Pap­ročiai moko ir doros – neįkyriai, be nuobodžios didaktikos. Jei kas nors pašiepiama, tai neskaudžiai, pvz., per Užgavėnes gervės pažnaibo užsisėdėjusias merginas.

Kaip etnologas mūsų papročiuose randu gilios archaikos, kurią kitos tautos jau prarado, jų papročiai sunyko. Mums juos išsaugojo sėslių žemdirbių kultūra, kuri dėl to patyrė nedaug svetimos įtakos. Dabar, tiesa, papročiai keičiasi – miestiečių vestuvėse jaunieji apiberiami ryžiais, o ne rugio grūdais, jaunoji per galvą meta ne siūlų kamuolėlį, o gėlių puokštę. Domiuosi papročių prasme ir matau čia meksikietiškų serialų įtaką.

- Paaiškinkite, profesoriau, spynų gausybės ant mūsų tiltų semantiką.

Studentams juokais sakau: „Kad tik jų meilė po vestuvių nesurūdytų kaip ta spyna!“ Netikusi, nežinia iš kur atėjusi mada. Taip, kai kurie papročiai yra skoliniai, kiti atėję iš dvarų, tačiau yra papročių, siekiančių net akmens amžių. Linarovio dainos su paslaptingais priežodžiais, kuršio išnešimas mena pagonybės laikus. Ypač mane domina kalendoriniai papročiai.

- Labai jau keista ir taki jūsų etnologinių tyrinėjimų sritis – laikas...

Esu įsibrovėlis Krono, visagalio graikų laiko dievo, valdose. Čia dera elgtis pagarbiai, juk sakoma: „Laiko dantys aštrūs“, „Laikas ir kalnus sugriaužia“... Yra ir psichologinis laikas, kuris tai pagreitėja, tai sulėtėja, regis, galime jį net valdyti. O negailestingam fiziniam laikui – čia jau kalbu kaip fizikas – galioja antrasis termodinamikos dėsnis – visa pasibaigia šilumos išsisklaidymu, mirtimi. Tačiau gamtoje yra ir sinergetinių procesų, kuriančių naują pradą. Toji nenugalima gyvybė, atbundanti kasmet, mūsų labai subtiliai išreiškiama kalendoriniuose papročiuose.

Jie žmogų atgręžia į gamtą, o juk tai ir yra sveikatos pag­rindas. Neįtikėtina, kaip baudžiavos laikais žmonės išgyvendavo iki šimto metų be jokios medicinos, skurde. Paslaptis paprasta – jie gyveno gamtos ritmu. Dabar jo nebepaisoma. Kad ir tas žiemos ir vasaros laikų kaitaliojimas.

Suaugusieji dar prisitaiko, išgeria kavos ar kitų žvalumo suteikiančių gėrimų, netgi tampa pelėdomis, nors tai priešinga žmogaus prigimčiai. Tačiau labiausiai ši painiava kenkia vaikams, dar augantiems gamtos prieglobstyje. Tik pagalvokite, mažylio diena prasideda nuo konflikto su brangiausiu žmogumi – mama, kuri jėga tempia jį iš sapnų karalystės! Mūsų jaunimo sveikata labai suprastėjusi. Kraštotyros ekspedicijose (vis negaliu nuo jų atprasti) joks studentas neišgali atsikelti su manimi vos prašvitus ežero perplaukti... O juk mums, kaip ir gyvūnams, saulės šviesa yra viskas.

Ne mauzoliejus ir ne rūtų darželis

- Tačiau saulės šviesos mažėja, artėja Vėlinės. Lapkričio tamsą nušviečia tik žvakelės ant kapų.

Skaudi tema. Kodėl ramus kapų lankymas per Vėlines tampa įnirtingu kapų tvarkymu? Gal žmonės įsižeis, bet priminsiu, kad kapo kapstyti nedera, netinka veisti ir rūtų darželio, juolab dangstyti kilimėliais. Suprantu senukus, atsikėlusius į miestą pas vaikus, atitrūkusius nuo vietos. Graudu žiūrėti, kaip jie puoselėja tą žemės lopinėlį. Pagal lietuvių papročius, ant kapo negali būti daugiau kaip vienos gėlės. Sodindavo nebent diemedį, jei gėlę, tai bijūną (bernelis vadinamas bijūnėliu), ir gana. Nesuprantu ir to skrupulingo nukritusių lapų šlavimo.

- Kitaip kapai atrodys neprižiūrimi, netvarkingi. Ką kaimynai pasakys?

O kodėl jie turėtų būti tvarkingi, kokia to prasmė? Man yra prasmingas lapų byrėjimas – taip gražu jų nuauksinti kapai. Lietuviškoms kapinėms būtina medžių paunksnė, juk medžio kamienu siela pakildavo į dausas. Dzūkijai būdingi aukšti mediniai kryžiai, nes čia kapinaites supa pušynas, aukštaičių kryžiai – dailūs, laibi. Prisiminkime žemaičių kapines Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveiksle – kokia harmonija su gamta! Deja, net ant Vydūno kapo krikštas pakeistas akmeniniu paminklu.

- Todėl, kad medis nėra amžinas, o granito luitas stūksos amžinai!

Amžini lieka geri darbai. Akmeniniai antkapiai Lietuvai nebūdingi, kaip ir mirusiojo atvaizdas ant jo. Šlifuoto granito luitai, vienas už kitą didesni, brangesni – nauja mada, o kokiam mafiozui, žiūrėk, ir mauzoliejų pastato. Nesuvokiama, juk nesame faraonai! Kaip atrodys Lietuva, jei kiekvienam mirusiajam statysime po akmeninį paminklą dar ir jo žūties vietoje? Mūsų anūkai iš Vilniaus į Palangą važiuos per kapines. Jei žūties vieta tokia svarbi, verčiau įkelkite į medį mažą koplytėlę. Atminimas lieka širdyse, ne kapuose.

Mūsų kryždirbystė įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, derėtų ir grįžti prie medinių kryžių. Sutręš, nuvirs? Ir tegul. Dzūkai per Vėlines iš tokių kryžių sukraudavo laužą minėdami mirusiuosius. Du ilgi istoriniai periodai, kai mūsų protėviai degindavo palaikus, parodo, kad svarbi siela, o ne atitarnavęs kūnas. Aišku, palaikai turi būti pagarbiai padėti, bet iš kapo daryti klombą su milžinišku pamink­lu ir aptvaru... Ar tuo parodomuoju kapų tvarkymu nemėginame išpirkti kaltę dėl rūpesčio artimu stokos, kai šis dar buvo gyvas?

Nepriimtini man gėlių, ypač dirbtinių, glėbiai, vainikų kalnai. Paprašysiu draugų, kad nedėtų gėlių nei ant karsto, nei ant mano kapo. Lai mintyse mane pamini, jei ką gero padariau. Buvau Estijoje ir nustebau, kokia kukli ten žymių žmonių amžinojo poilsio vieta – vienodos akmens plokštės įleistos į žemę, o ant plokštės – tik velionio parašas. Jei jis tautai nusipelnė, ši ir iš parašo jį atpažins. Santūros su mirtimi turėtume pasimokyti iš estų.

- O gal tie gėlių glėbiai kapinėse slepia mūsų mirties baimę? Sostinės Karveliškių kapinėse per Vėlines – tarsi turgus: visi tik perka gėles, žvakes... Mirties nebėra nė kvapo, čia prekiaujama ir karštais kibinais.

Neatlaikau to parodomojo balagano. Ant kojų sukeliama policija, kelių inspekcija, prie kapų nė neprivažiuosi... Vietoj tylaus mirusiųjų pagerbimo – nesveikas ažiotažas. Išvengiu jo aplankydamas artimųjų kapus kitu metu. Nestoviu prie jų garbės sargyboje, man svarbu asmeninis ryšys su mirusiaisiais. Pasišneku su jais mintyse. Visų Šventųjų dieną pagal paprotį prisimenu visus mirusius, visas kartas, kurios šia žeme vaikščiojo, gyvybės genus dovanojo.

Helovinas ir 1956-ųjų Vėlinės

- Mūsų vaikai, anūkai dažnai nebežino savo senelių vardų, neturi supratimo, ką jie dirbo.

Tam yra Kūčių vakaras, kad vaikams papasakotume apie senelius, prosenelius. Tai senas paprotys: šeimai susėdus aplink Kūčių stalą kalbėtis apie mirusiuosius. Tada atsigeri aguonpienio ir susapnuoji juos.

- Tačiau jaunimas šaiposi: „Svarbiausia lietuvių šventė – Vėlinės. O mes, nors pasiuskite, švęsime Heloviną!“

Suprantu jaunimą, kuriam tas kapinių lankymo šurmulys įgriso iki gyvo kaulo. Helovinas, manau, yra pasipriešinimas tam. Vargu ar pas mus prigis ši pusiau airiška, pusiau meksikietiška dirbtinai propaguojama šventė. Kai jaunų žmonių tėveliai ilsėsis amžinybėje, tie helovinai su moliūgais pasibaigs, ir buvę maištautojai tvarkingai važinės į kapus. Ar ne geriau, užuot beždžioniavus, pasitelkti fantaziją? Vėlinių naktį sostinės jaunimas į barus galėtų išvesti Vilniaus vaiduoklius iš jų prieglobsčio, kad ir patį Tvardauską... Juk kokios įspūdingos Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“! „Jau vakaras ateina, užsklęskime skląsčius“... Mirusiųjų ir gyvųjų puota! Šį paslaptingą vakarą galimi neįtikėtini proveržiai.

Puikiai prisimenu 1956-ųjų Vėlines, jas man primena ir randas pakaušyje. Buvau tuomet Salomėjos Nėries mokyklos dešimtokas, mūsų pažiūrų neįveikė sovietinė propaganda. Vėlinių vakarą stichiškai susibūrėme ir patraukėme į Rasų kapines, prie J.Basanavičiaus kapo. Buvo jau lopais pasnigę, tamsu... Kažkas šūktelėjo – einam dar į karių kapus! Iš ten sugrįžome kolonomis, su dainomis, daugiau nei šimtas žmonių, o prie Aušros Vartų mums kelią pastojo kareiviukų pilni sunkvežimiai. Sprukome tamsiomis senamiesčio gatvelėmis, tačiau ten mūsų tykojo žaliūkai su metalo strypais, matyt, iš rusų amatų mokyklos. Kaukštelėjo ir man... Saugumo tąsymo, keista, tąsyk išvengiau, kitaip nei trys draugai, apšaukti organizatoriais. Tokios tat buvo Vėlinės.

Šaltinis
„Valstiečių laikraštis“