Išnyra apskritos raudonos nosytės, linksmi veidukai, mirga spalvingi drabužiai. Mažieji ligoniukai vėl pasijunta vaikais, atrodo, kad gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Tegu tik keliolikai minučių, bet tai padeda sveikti ir nuramina geriau nei vaistai.
Tulpytė ir Rožytė
„Aš Tulpytė, o aš Rožytė“, – žaismingai prisistato Jurgita Kleizaitė ir Justė Kulakauskaitė, savo žodžius palydėdamos išraiškingomis veido minomis. Pasirodo, net paprasčiausią susipažinimą galima paversti mažu spektakliuku. Žinoma, jeigu esi klounas. Ne, ne tas, kuris linksmina cirke, o tas, kuris lanko sergančius vaikus ligoninėje. Jis vadinamas socialiniu klounu.
Šios dvi merginos socialinėmis klounėmis tampa tik kartą per savaitę. Kitu laiku jos studijuoja: Jurgita dailėtyrą Vilniaus dailės akademijoje, o Justė – vaiko teisių apsaugą M. Romerio universitete. Ir dar abi vaidina VGTU teatro studijoje „Palėpė“. Klounės tikina, kad improvizuoti mažiesiems ligoniukams daug sunkiau, nei vaidinti ant scenos.
Rasti raktą į sunkiai sergančio vaiko, užsisklendusio savyje paauglio, elgesio problemų turinčio mažo žmogelio širdį ne taip paprasta. Kas joms padeda? Nuoširdumas, tikėjimas tuo, ką daro. Noras padėti. Dar tokie stebuklingi daikčiukai kaip muilo burbulai, balionai, muzikinė dėžutė. Žaidimai, šokiai, pasakos, dainelės. Žiūrėk, ir ledai ištirpsta...
Be jokio scenarijaus
„Kartą norėjome užeiti į palatą, kurioje gulėjo maža mergytė. Atokiame kaime vienkiemyje su tėvais gyvenanti mažylė paniškai bijojo visų svetimų žmonių. Ne tik gydytojų, bet ir klounų. Vos pamačiusi mus ėmė baisiai rėkti. Tada mes pasitraukėme į koridorių ir pro praviras duris ėmėme pūsti muilo burbulus. Pamažu ligoniukė nurimo“, – pasakoja Jurgita.
Kitą sykį klounės palatoje rado ne tik ligoninėje besigydančią paauglę, bet ir jos aplankyti atėjusį vaikiną bei kelias drauges. Vos ne pasimatymas vyksta, o čia kažkokie klounai įsiveržia. Rožytė su Tulpyte nepasimetė ir pašaipių žvilgsnių neišsigando. Čiupo gitarą ir kad ims dainuoti serenadas. Jaunuoliai buvo sužavėti: ir plojo, ir patys dainavo.
Iš tiesų klounų darbas komandinis. Todėl jie visuomet pas ligonius keliauja poromis, kaip ir Justė su Jurgita. Iš pradžių būna sunkiau, bet kai imi gerai pažinti partnerį, viskas sustoja į savo vietas. Viena kitai padeda, supranta iš žvilgsnio ar pusės žodžio. Juk merginos neturi jokių išankstinių scenarijų, visą laiką improvizuoja pagal situaciją, reakciją, nuotaiką.
Išmoko suktis iš padėties
„Mes dažnai einame į Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Onkohematologijos skyrių. Vaikai ten gydosi ilgai, galima sakyti, gyvena. Juos matai ne kartą, susidraugauji. Būna, ateini po kurio laiko ir nebepažįsti po sudėtingų procedūrų ir gydymo pasikeitusio ligonio. O, betgi čia Emilija, staiga supranti. Būna taip liūdna“, – dalijasi mintimis Justė.
Tikru išbandymu neretai tampa apsilankymas šios ligoninės Vaiko raidos centre, kuriame gydomi įvairių psichikos sveikatos sutrikimų turintys vaikai. Ne iš karto susigaudai, kad jie kitokie ir įprastos elgesio taisyklės čia negalioja. Pasitaikė, kad klounai buvo čiužiniais prispausti prie sienų. Ne piktybiškai, aišku, dūkstant, bet...
Kartą Justei žaidimo įkarštyje sukomandavus „visi lipam ant kėdžių“ ir pačiai ant vienos užšokus prasidėjo nevaldomas procesas: vaikai ropštėsi ne tik ant kėdžių, bet ir ant stalų, spintelių ir netgi palangių, šokinėjo. Klounė nepasimetė ir greitai griebėsi improvizacijos: suvaidino, kad užmigo, ir ligonių dauguma, laimė, pasekė jos pavyzdžiu.
Grįžtamasis ryšys
Panašių istorijų Justė ir Jurgita galėtų pripasakoti daugybę. Per metus (tiek laiko trunka ši jų savanoriška veikla) tiek visko būta. Ir džiugių akimirkų, didžiulio pasitenkinimo tuo, ką daro, ir nusivylimo bei liūdesio. Merginos tikina, kad po pradinės euforijos buvo pajutusios ir savotišką rutiną. Tačiau viską atperka gerumo jausmas, užplūstantis po susitikimų.
„Ne tik tu kažką duodi vaikams, bet ir gauni iš jų. Žodžiais to neįmanoma nusakyti, gerų emocijų taip pat pasisemi“, – sako Jurgita. „Po susitikimų lieka šypsena, daug įspūdžių. Vėliau apima ramybė, gerumo jausmas. Prieš miegą pagalvoji apie Tadą, Austėją, Kamilę, Kajų, Pijų, Silvestrą, Aistę. Kokie jie nuostabūs. Ir su šia ramybe pasitinki naują dieną“, – aiškina Justė.
Todėl merginos neabejoja, kad ir antrus metus lankys ligoninėse besigydančius vaikus, stengsis praskaidrinti jų liūdesį, padės užmiršti skausmą, slegiančią aplinką, išblaškyti nerimą, įtampą. Juolab kad jos jaučiasi reikalingos ne tik mažiesiems ligoniukams, bet ir jų tėvams bei gydytojams, kitam ligoninių personalui. Kartą su klounėmis linksmai trepsėjo net valytoja...
Pagaliau ir Lietuvoje
Socialinė klounada arba klounų terapija pasaulyje skaičiuoja jau penktą dešimtmetį. Kaip ji atkeliavo į Lietuvą, pasakoja viena iš projekto „Klounai be sienų“ iniciatorių, jo vadovė Viltautė Žemelytė: „Apie tai pirmą kartą išgirdome prieš kelerius metus iš cirko savaitėje dalyvavusių švedų. Pasidarė įdomu, suintrigavo, kilo idėja klounų terapiją taikyti ir mūsų šalyje.“
„Klounai be sienų“ savo veiklą pradėjo 2010 m. rugsėjį. Projektas startavo intensyviais 6 dienų klounų terapijos mokymais. Juose dalyvavo teatro edukologijos studentai, improvizacijos trupės IMPRO 241 nariai ir teatro studijos „Palėpė“ aktoriai, kuriuos su klounų terapija supažindino lektoriai iš Miuncheno Andreas J. Shantz ir Susanne Wimmer.
Daugiau nei 10 metų socialinės klounados praktikos turintys dėstytojai jaunuosius aktorius mokė klounados ir improvizacijos, darbo ligoninėse specifikos, parengė psichologiškai, kad būtų lengviau prisitaikyti prie ligoninės aplinkos ir taisyklių. „Paskui dar teko įtikinti ligoninių vadovus, kad mus įsileistų, kad esame reikalingi“, – prisimena Viltautė.
Buriama nauja komanda
Pirmieji žingsniai buvo nelengvi, bet tai jau praeitis. Dabar jau patys gydymo įstaigų vadovai, gydytojai kviečia socialinius klounus mažųjų ligoniukų lankyti, o kartais ir tam, kad padėtų išsklaidyti susikaupusią įtampą tarp darbuotojų. Juk visko medikų kasdienybėje būna: ir nesėkmių, ir sudėtingų situacijų, kai bandai padėti, bet nepavyksta.
Viltautė džiaugiasi, kad projektas įsibėgėja. Šį rudenį buriama nauja klounų komanda. Spalį naujokus ir jau patyrusius klounus moko profesionali klounė, aktorė Laura Fernandez, klounų terapijos srityje dirbanti daugiau nei 25 metus. Mokymuose dalyvavę naujieji klounai iš pradžių poroje su patyrusiu „Klounų be sienų“ komandos nariu lankys gydymo įstaigas.
„Mūsų veikla plėsis ir po kitus Lietuvos miestus. Iki šiol dirbome tik Vilniuje, nes neturime finansavimo, remiamės savanoriškumo principu. Tam, kad nuvyktum kitur, reikia rasti rėmėjų, aktyviai jų ieškome“, – komentuoja projekto vadovė. Pasak jos, pernai projektą parėmė Kultūros ministerija. Dirbti su vaikais bus parengta dar 15 klounų.
„Dauguma klounų aktorystės ragavę, bet ne visi profesionalūs aktoriai. Būtina sąlyga – turėti šiokios tokios aktorinės ir darbo su vaikais patirties. Nemažai klounų studijuoja teatro edukologiją. Bet viena nauja komandos nare tapo pusės metų vaikelio mama, mokykloje lankiusi dramos būrelį ir dabar laisvu laiku norinti padėti sergantiems vaikams“, – pasakoja Viltautė Žemelytė.
Klounų terapija
Per mėnesį Lietuvos socialiniai klounai, jų yra 13, aplanko apie 250–300 vaikų. Jie vyksta į vaikų ligonines, vaikų namus, specialių poreikių turinčių vaikų darželius, kitas įstaigas, kurios rūpinasi vaikais, turinčiais fizinių, emocinių, elgesio, psichologinių, psichinių negalavimų ar sutrikimų, pas socialinę atskirtį patiriančius vaikus.
Klounai padeda atsikratyti neigiamų emocijų, kurias vaikas išgyvena ligoninėje. Mažuosius gydantys medikai pripažįsta, kad ši terapija yra veiksminga meno psichoterapijos rūšis. 2008 m. Tel Avive atliktas klounų terapijos poveikio tyrimas. Įrodyta, kad tie ligoniukai, su kuriais prieš operaciją dirbo klounai, patyrė mažiau nerimo negu vaikai, kurie buvo raminami vaistais. Tyrimai rodo, kad sumažėja ir komplikacijų po operacijos.
Klounų terapijos idėja gimė 8 dešimtmetyje amerikiečiui gydytojui terapeutui Hunteriui Campbellui „Patch“ Adamsui, tyrinėjusiam juoko poveikį žmogaus organizmui. Jis įkūrė pirmąją alternatyvią ligoninę „Gesundheit! Institute“. 1987 m. Niujorke buvo įsteigta programa mokyti profesionalius aktorius dirbti klounais su sergančiais vaikais. Klounų terapijoje susilieja scenos meno išraiškos priemonės, klounados, improvizacijos, muzikos, akrobatikos technikos ir vaiko psichologijos žinios.
Šiuo metu jau steigiamos specialios klinikos, kuriose dirba etatiniai gydytojai klounai. Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Italijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių klounai dirba vaikų ligoninėse, lanko vaikų namus, vaikus karo zonose, pabėgėlių stovyklose.
