Apie Naujuosius metus baigsis LNK projektas „Kviečiu šokti“, kurio komisijoje tradiciškai posėdžiauja Vytenis Pauliukaitis, o po to prasidės „Žvaigždžių duetai“, kurių komisijai taip pat vadovauja ponas Vytenis. Dar galima paminėti laidą „Būk mano meile“: čia V. Pauliukaitis – vienas iš vedėjų. Beje, puikiai tikęs komisijose, ilgainiui režisierius vedė net tokią jaunatvišką laidą kaip „2 minutės šlovės“, kur dainavo (jo vertinimu, nevykusiai), voliojosi ant grindų ir pasirodė publikai suodinu veidu...
Tiesa, pašnekovas mus pataisė tik tiek, kad apie „Žvaigždžių duetus“ dar nieko nežinąs, tad negalįs girtis, jog užims „šiltą komisijos nario kėdę“, o dėl viso kito – tikra tiesa. Pasak jo, net toks anekdotas yra: „Atidarai šaldytuvą, o ten – Vytenis Pauliukaitis šneka. Pasiimi laidynę, ir ten – Vytenio Pauliukaičio veidas...“
Visgi ponas Vytenis prisipažįsta, kad pats į eterį nesibrovė ir savo populiarumo iki šiol nesupranta.
„Galbūt jiems reikėjo vyresnio amžiaus žmogaus, galbūt įvertino, kad kažką televizijoje suprantu... Taip ir neišsiaiškinau“, – kalbėjo V. Pauliukaitis.
Vytenis – iš tikrųjų labai paslankus televizijos žmogus ir klauso režisierių, nes pats yra pratęs „engti“ savo laidų vedėjus. Tapęs vedėju, kartais net skatina režisierius pasakyti, kas yra ne taip, ir neatmeta galimybės kada nors eteryje pasirodyti kaip Merūnas – su sijonėliu.
„Galbūt kasytės mano amžiuje nelabai tiktų, bet viskas priklauso nuo režisūrinio sumanymo“, – šypsodamasis sakė jis.
Galėtume pridurti, kad galbūt buvo svarbi ir visuomet stilinga režisieriaus išvaizda, prie kurios TV stilistams vargu ar reikia pridėti bent pirštą. Juk ne paslaptis, kad daugelio jaunų vedėjų ir dalyvių išvaizda ir įvaizdis yra sukurti televizijų, o režisierius yra toks, koks yra gyvenime. Nors charakteriu jis teigia skiriasi nuo to, koks atrodo eteryje: darbe yra ypač užsispyręs, reiklus, kategoriškas, ir šios jo savybės įžeidė nemažai žmonių... Į kai kuriuos dalykus Vytenis turi nepajudinamą požiūrį – jo niekas neprivers pakeisti.
Kada tai baigsis?
Kad ir kaip ten būtų, V. Pauliukaičio dominavimas TV ekrane trunka jau septynerius metus, ir ne nuo pirmųjų „Žvaigždžių duetų“, kaip daugelis prisimename, o nuo pirmojo „Šokių dešimtuko“ per Lietuvos televiziją.
„Galbūt pamažu visa tai baigsis“, – apie savo populiarumą be jokio patoso ar apgailestavimo kalbėjo Vytenis, iš „paprasto“ režisieriaus tapęs garsenybe tada, kai kiti to amžiaus vyrai dažniausiai tik kritikuoja jaunimą ir kalba apie šildymo kainas bei būsimą pensiją. Tiesa, režisieriui kartais išsprūsta kritikos apie šių laikų bėdas, profesionalumo stygių, bet iškart ją pertaria savo juokais: „Štai dabar kalbu kaip senas „marazmatikas“.
Tačiau dėl savo vaidmens televizijoje V. Pauliukaitis nesuka galvos. Pasak jo, ar per daug Pauliukaičio, ar per mažai, turėtų skaudėti galvą laidų prodiuseriams ir televizijų vadovams, nors jų vietoje jis pakviestų į eterį įvairesnių žmonių. Mums atkreipus dėmesį, kad režisierius visur labai tinka, jis vėl pajuokavo: „Palaukit, sulauksit mano amžiaus, ir jūs visur tiksit.“
Nors darbų Vytenis vis dar turi nemažai – pastatė Eltono Džono ir Timo Raiso miuziklą „Aida“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, režisuoja dainininkės Nelės Paltinienės jubiliejinį koncertą, – televizija šiuo metu yra pagrindinis jo darbas ir uždarbis. Režisierius teigia esąs patenkintas net tuo darbu, kurio ėmėsi abejodamas, – laida „Būk mano meile“.
Prisipažįsta, kad daugelį metų sukęsis televizijos, muzikos ir baleto pasaulyje nelabai įsivaizdavo, koks yra tikrasis gyvenimas, kokios dramos vyksta kitų žmonių gyvenimuose.
Išsiskyrė, ir gerai
Žinoma, Vytenį Pauliukaitį labiausiai išgarsino jo žodžių dvikovos su Jurijumi Smoriginu. Režisierius sako, kad jokios asmeninės antipatijos jam nejunta. Beje, nė 50 gramų konjako nėra kartu išgėrę, tik susitikdavo bendruose projektuose.
„Kartą Lietuvos televizijos baleto spektaklyje šoko užpakalinę arklio dalį“, – senu papratimu oponentui neužmiršta elegantiškai įgelti ponas Vytenis ir pabrėžia, kad jam nepatinka tik tai, kaip J. Smoriginas elgiasi kadre.
„Viskas buvo pasakyta, pakankamai „išsikoliota“, ir ačiū Dievui, kad vienas televizijos sezonas mus išskyrė, – džiaugėsi pašnekovas. – Girdėjau, kad buvo nueita gana toli – aš nebūčiau kartu suspėjęs...“
Dėkingas mamai
Iš Marijampolės kilęs (iš čia – taisyklinga tartis) V. Pauliukaitis prisipažino, kad negęstantį energijos motorą paveldėjo iš šviesaus atminimo mamos ir kuo toliau, tuo labiau įvertina šią jos suteiktą dovaną. Ji buvo stipri moteris, iš esmės viena užaugino du sūnus.
Tėvas buvo politinis kalinys, po karo jį ištrėmė. Grįžo po septynerių metų labai suluošintas ir visai kitas žmogus... Galiausiai jie išsiskyrė.
Mamos gyvenimas per šeimos rūpesčius, vaikų auginimą nesusiklostė. Ji turėjo savo šokių būrelį, kuris pelnė apdovanojimų dainų ir šokių šventėse. Buvo kviesta dirbti į ansamblį „Lietuva“, tačiau į Vilnių jos neišleido tėvas. Vėliau savo kūrybiškumą išliejo dirbdama grimuotoja dramos teatre, tapo profesionalia kirpėja, pelnė ne vieną apdovanojimą.
Iki paskutinių gyvenimo dienų skaitė laikraščius, stebėjo aktualijas ir aktyviai komentavo visuomeninį gyvenimą. „Mama visada buvo aktyvi, energinga, nesitaikstė su neteisybe“, – prisimena Vytenis.
Amžiaus nesureikšmina
Kartais juokais pavadindamas „senu diedu“ V. Pauliukaitis savęs tokiu anaiptol nelaiko ir savo amžiaus, kaip ir artėjančios pensijos, kuriai jau surinko dokumentus, nesureikšmina.
„Žiūrėsiu, jei pensija bus visai maža, ką nors sugalvosiu. Gal badu nemirsiu“, – juokavo režisierius ir prisipažino, kad tai jam tikriausiai negresia, nes turguje pirkdamas produktus dažnai ką nors gauna dovanų.
Penkiasdešimtmetį atšventęs kaip pridera, savo šešiasdešimtojo jubiliejaus Vytenis net nešventė. Visų pirma dėl to, jog yra vedęs tiek švenčių, kad visos jos lenda per ausis... Be to, jam nereikia iškilmingoje aplinkoje klausytis kalbų, koks jis yra nuostabus žmogus ir režisierius.
„Pats tai žinau“, – su jam būdingu humoru išpyškina V. Pauliukaitis.