Tiesa, Rimo žmona Lina čia niekuo dėta: visi tie tipai gimė iš R.Šapausko galvos tarsi ginkluota Atėnė iš Dzeuso kiaušo, Budulis – ne tik su marškinėliais, bet ir treninguotas.
Pašnekovas tikina esąs paprastas lyg pakelės šapas, bet manęs neapgausi: tokie arba gudriai apsimeta, arba nepažįsta savęs. Su humoristais ir šiaip sudėtinga: ar čia gyvenimo faktas, ar juokai? Todėl interviu pradedu suktai ir iš toli, nuo kito galo.
Profesija – vyras
Visų jūsų personažai tam tikra prasme nemirtingi, ko nepasakytum apie jus, na, ir apie mane. Ką, be vardo ir pavardės, iškaltumėte ant savo antkapio? Kai kurie lietuviai, mačiau, iš anksto pasirūpina paminklu.
Nesu toks rūpestingas, apie įsiamžinimą dar negalvojau. Gal tie kapų fanai mano, kad jų granito luitai stovės amžinai ir prie jų nevys sintetinės gėlės? Man labiau patinka nebelankomos kapinės, pusiau apleistos ir pusiau sutvarkytos, kaip sostinės Rasų kapinės. Dabar štai dingtelėjo, kad mano antkapis turėtų būti patrauklus ir su mygtuku. Praeivis jį paspaus, ir netikėtai suskambės graži muzika…
Tuomet grįžkime į pradžią. Ar vaiku būdamas svajojote tapti tuo, kuo esate dabar?
Tada nežinojau, kad yra tiek profesijų ir kad jos visos man tinka: aktorius, žurnalistas, didžėjus, pramoginių renginių vedėjas.
Kuri jums svarbiausia?
Nemėgstu ribotumo, žmogus – universali būtybė. Galbūt esu artistas, t. y. susijęs su menais.
Vis dėlto reikės paklausti jūsų žmonos. Moteris visada tiksliai žino, kas iš tikrųjų yra jos vyras. Štirlicas dėl to ir buvo nevedęs.
Mano žmona pasakytų, kad aš dirbu vyru. Profesionaliai.
Juk žurnalistika, kurios diplomą turite, ne profesija, o gyvenimo būdas. Bet ar jis jums patinka?
Patinka, o pradžia buvo ir visai įdomi. Studijų pabaiga Vilniaus universitete sutapo su Sąjūdžiu, nepriklausomybės atkūrimu, spaudos pakilimu, kai žmonės skaitė spaudą ir ja tikėjo. Kolega Virgis Savickas įsteigė laikraštį „Amžius“, parodė man kabinetą Spaudos rūmuose, įteikė raktus... Jaučiausi kaip spaudos magnatas. Žurnalistai buvo linksmi vyrukai, ir laikas buvo geras. Paskui buvo „Radijo centras“ , kur dirbome su Algiu Ramanausku-Greitai.
Kiti to darbu nepavadintų. Esate arba laimės kūdikis, arba talentas, jei be vargo tapote tuo, kuo ir norėjote tapti.
Tėvai norėjo, kad tapčiau mediku, mat jiems atrodė, kad gydytojo profesija amžina, visada reikalinga. Ruošiausi jai, gerai mokiausi, dirbau sanitaru, tačiau kraujo nebijoti maža: supratau, kad neturiu tam pašaukimo.
O ar vyro profesijai esate pašauktas?
Sakėte, nebus nieko asmeniška.
Kalbame apie jūsų darbą...
Sanitaru dirbau tik trejus metus, Linos vyru – jau... Suktai klausinėjate, o juk esu paprastas žmogus.
Nesakykite. Štai neorganinė chemija mokykloje jums patiko, o organinė – ne. Nagi, prisiminkime tą juodą suolą…
Prisimenu mokytoją pravarde Višta. Ji ir pati save išdidžiai taip vadindavo. Vištą prisimena ne viena karta, pabaigusi Vilniaus 22-ą vidurinę, šiaip niekuo neypatingą. Jokiais gabumais nepasižymėjau, tačiau norėjau groti kaip AC/DC gitaristai. Susirinkau kelis akordus gitara tokio Slyvos pamokytas, ir jau buvau asas.
Humoro padėtis tragiška
Buvote klasės humoristas, mergaičių numylėtinis, bukų pedagogų siaubas?
Buvau anksti išstypęs liesas drovus vaikinas. Merginas iš vyresniųjų klasių mylėjau tik iš tolo.
Sutikite, humoro reikalai Lietuvoje prasti.
Humoro padėtis pas mus tragiška. Humoro laidų, konkursų, šou vedėjų juokelių kokybė pasibaisėtina. Kaip manote, kodėl tiek metų politikuoja peliukai, kodėl vis dar važiuoja „Dviratis“, nors gal reikėtų jį jau atremti? Nes nėra kas pakeičia senųjų humoristų kartos. Erlickas? Jis ne humoristas, o tragikas. Sakote, žemaitiškas humoras? Mano žmona žemaitė, tačiau jai nejuokinga. Nauji talentai laukiami iškėstomis rankomis, prašome, demonstruokite savo gabumus, tačiau jaunimas nepatempia. Pasirodo toks Bingelis ar Šerėnas tarp žalių humoristų ir nušluosto jiems nosį. Buvo susikūręs „Humoro klubas“, netrukus išsikvėpė. Viena yra laidyti juokelius klasėje ar šmaikštauti ir linksminti merginas, kita – juokauti prieš tūkstantinę auditoriją.
Ar humoristo profesija subalansuota tiktai vyriškoms smegenims? Vyrai kalba apie moterišką logiką. Tad kodėl negali būti moteriško humoro? Kita vertus, ar mes neatsakingos už vyrų smegenų suminkštėjimą, jei pataikūniškai krizename iš lėkštų televizinių juokelių?
Ir aš nesuprantu moterų, kurios žiūri „Radioshow“.
O man labai patiko „Ragai“ – vyrų psichologija labai juokinga.
Galbūt. Tačiau televizija žiūrovą dažnai laiko mulkiu, kiša jam žemiausios prabos reginį. Ateina toks pilkas dėdė ir dėsto daug investavęs į projektą, todėl turi atgauti su kaupu: „Matai, kaip čia padaryta? Daryk lygiai taip pat, ir publika juoksis!“ Tačiau publika nėra kvaila: kvailys tas, kuris ją tokia laiko.
Pats, Rimai, dirbate televizijoje.
Nesusitapatinu su darboviete. Nesureikšminu savo darbo. Nesureikšminu nieko, išskyrus gyvenimą... O dėl vyrų smegenų suminkštėjimo atsakingos ne moterys, o sovietų armija. Didžiuojuosi, kad išvengiau tos „vyriškumo mokyklos“. Žinau, kai kam tai nepatiks, tačiau,užuot gyręsi, kad armijoje tapo vyrais, tegu sūnums papasakoja, kaip būdami salagos dantų šepetėliu gramdė tupyklą. Valdžios vertikalė, kai aukščiau stovintis vožia į galvą žemesniam rangu, o šis perduoda kitam, nepalieka vietos nei gailestingumui, nei žmoniškumui apskritai. Sovietmečio palikimas sunkiai išgyvendinamas. Tie Bronius ir Česlovas iš „Radioshow“ gimę dar prie Smetonos, durnėjo sovietmečiu, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje jau spurda broniukų ir česloviukų pamaina. Štai Budulio stiliukas lig šiol kopijuojamas... Nors nieko čia nauja: italų gangsteriai Amerikoje atrodė kaip driskiai, bet pažiūrėję „ Krikštatėvį“ suprato, kaip turi rengtis mafija, ir pasisiuvo prabangius tamsius kostiumus.
Budulio kilmės paslaptis
Pasirodo, esate dar ir stilistas, rimtas konkurentas Petruškevičiui. Jūsų pasiūlyti ryškūs sintetiniai treningai vis dar madingi tam tikruose sluoksniuose, o galvos apdangalus su pelės ausimis pamėgo krizę patyrę inteligentai. Bet ir gražiai apsirengę piliečiai vis pasišiukšlina. Štai grybavau miškuose aplink sostinę – Kariotiškių filialai...
Gal tokiems teršėjams atrodo, kad jie tręšia dirvožemį? Kad briedžiai minta plastiku, o kiškiai renka stiklo tarą? Buduliška mąstysena, bet nesureikšminkime. Graikai prie kiekvieno kelio stulpo palieka po maišelį šiukšlių, nors karštai myli savo Graikiją. Atsiras lietuvis, kuris ir Anykščių šilelyje paliks maišą šiukšlių. Tačiau turiu draugų, kurie tarsi miško sanitarai surenka kitų atliekas. Šiukšlinama, beje, ne tik miške, bet ir viešojoje interneto erdvėje. Už nešvankius komentarus, kurstymą reikėtų atsakyti.
Tačiau pagauta interneto kiaulė pasirodo esanti padorus pilietis ir teisinasi nelinkėjusi niekam bloga, o kurstyti nė negalvojusi. Atrodytų, čia priėjo nepraustaburnis Budulis ir pavarė... Kaip gerai, Rimai, kad atsisakėte medicinos – turėtume dar vieną gerą chirurgą, bet neturėtume chamo Budulio. Smagu, kad ne paskirą žmogų parodijuojate, o ištraukiate į šviesą tai, ką turime visi. Juk nevalingai sukriuksi ir Seimo narys, ir inteligentas.
Pabrėžiu, Budulis nėra mano alter ego, kaip įprasta manyti, ir nieko bendra su manimi neturi. Jis surinktas iš aplinkos – medžiagos čia gana. Štai Algio atmintis yra skaitmeninė, o mano – analoginė: susirenku ir panaudoju...
Dirbate visuomenės sanitaru?
Gal Lietuvoje ir šiukšlina, tačiau ne taip jau blogai. Vis dėlto yra demokratijos užuomazgų. Politologas V.Mitė rašo, kad lietuviai niekuo nepasitiki, nei demokratija, nei Seimu, nei švietimo sistema. Kodėl? Ar tikrai visi yra vagys, sukčiai, kyšininkai? O gal ir tu? Tada pradėk nuo savęs: nevok, puoselėk demokratiją, sąžiningai mokėk mokesčius, neduok kyšių ir pats neimk. Valstybe nepatenkinti tie, kurie patys elgiasi nepilietiškai.
Nesate davęs kyšio, tarkime, medikams?
Nesu ir turiu reikalų su puikiais gydytojais. Mačiau sanitaru dirbdamas, kaip chirurgai suvartodavo butelį nė neprisimindami, iš kurio paciento jį gavo.
Vadinasi, prisilaikote dekalogo? Sekmadieniais, girdėjau, lankote bažnyčią...
To maža. Žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, taigi turime atitinkamai stengtis.
Jau žinau, kaip mylėti artimą – kaip patį save. Tačiau kaip mylėti Dievą? Na, dar turiu laiko tai sužinoti. O dabar norėčiau jau eiti, nes apie meilę jau pakalbėjome.
Dėkui už pokalbį... Oi! Nutiko nepataisoma.
Kas?
Netyčia paspaudžiau ne tą diktofono mygtuką! Nejuokauju. Visas interviu išsitrynė!
Na, nesureikšminkime. Parašysite, ką prisimenate, o aš sudėliosiu akcentus. Štai mano pašto adresas... Matote, koks aš paprastas.
