-Girdėjau, kad gavęs pasiūlymą dalyvauti šokių projekte pradėjai juoktis...

- Buvo juokinga, kad mane kviečia kaip žvaigždę (ore dviem pirštais parodo kabutes - aut. pats.). Antra, televiziniai projektai gana toli nuo mano gyvenimo būdo. O kur dar mano požiūris į šou verslą ir lietuvišką pop kultūrą... Aš ir “Liūdni slibinai” esame kartais švelni, o kartais aštri kultūros parodija. Dėl to juokas buvo mano spontaniška reakcija. Be to, jau penkeri metai neturiu televizoriaus. Iš savo gyvenimo jį išstūmiau kaip trikdantį faktorių.

- Nori pasakyti, kad televizorius namuose - absoliutus blogis, kuris kenkia nervų sistemai ir akims?

- Negaliu taip sakyti. Esu susidaręs tik nuotrupų vaizdą. Kartais užmetu akį ir tai, ką pamatau, man atrodo kaip savotiška egzotika. Galbūt tikrai yra laidų, kurias verta žiūrėti. Tik aš apie jas nieko nežinau. Mano kartos žmonių gyvenime atsirado internetas, kuris puikiai pakeičia televiziją. Bet tai nereiškia, kad ten viskas aukštesnės kultūros. Dažnai gerokai blogiau, tiesiog gali pasižiūrėti sau patogiu laiku.

- Eidamas į projektą sakei turintis du tikslus: atnaujinti šokio žingsnelius ir riebalinį sluoksnį paversti raumenynu. Atsiprašau, už nekuklų klausimą... Bet kurioje vietoje tos riebalų sankaupos?

- Nepatikėsite, bet maždaug aštuonių kilogramų riebalinis sluoksnis pradėjus šokti kažkur dingo. Ką gali žinoti, gal jei dar labiau sumažėsiu, man daugiau pinigų mokės?!

Jeigu kalbėtume apie šokio žingsnelius, per artimiausius “Liūdnų slibinų” koncertus tikrai pamatysite, kaip kolegos miklins kojas pagal mano pastatytą šokį.

- Visą vasarą ant parketo liejai devynis prakaitus. Ar prie fizinio krūvio organizmas priprato?

- Iki projekto įveikęs tingulį pabėgiodavau, o atsižvelgiant į tai, kad esu labai temperamentingas ir negaliu nusėdėti vienoje vietoje, buvau įpratęs daug judėti. Bet po pirmųjų repeticijų mano kūnas šaukė: “Ne, ne! Čia kažkas ne taip!” Buvo akimirkų, kai drebėjo tiek rankytės, tiek kojytės ir iš lovos vos išlipdavau. Bet galiausiai organizmas buvo priverstas susitaikyti. Tiesa, pastebėjau, kad nuo nuovargio mane labai gerai gelbėja vanduo. Rimtai.

- Vaikystėje svajojai būti cirko vadovas, o tapai aktoriumi. Kas pakišo koją cirko karjerai?

- Iš visų scenos menų cirkas skleidė didžiausią magiją. Jis turėjo palapinę, kvepėjo cukraus vata, “popkornu”, poroloninėmis klounų nosimis ir mėšlu. Tai mane visuomet žavėjo. Bet visos svajonės žlugo, kai klasiokė pasakė: “Tau labai tiktų vaidinti.” Svajojau būti cirko vadovu, veterinaru, aplinkosaugininku, o teatras atrodė nei penki, nei devyni. Bet, kaip sakoma, niekada nežinai, kaip susiklostys aplinkybės.

- Abejoji, ar pasukai tinkamu keliu?

- Kartais. Gyvenime stengiuosi laikytis filosofijos - niekam nieko nežadėti ir niekada nebūti užtikrintam, kas bus rytoj. Tuo labiau poryt. Pavyzdžiui, santuoka. Nuo pat vaikystės iki dabar man netelpa galvoje, kaip galima pažadėti, kad mylėsi amžinai. Juk negalima būti garantuotam. Prisiimti atsakomybę - taip. Bet gyvenimas visuomet iškrečia pokštų.

- Bet gi tai vadinama meile...

- Manau, kad meilė didžiąja dalimi yra iliuzija. O santuoką įsivaizduoju kaip ekonominį reiškinį. Bet tai nereiškia, kad esu pragmatikas ir netikiu jokiais idealais. Labai “sirgau” už Romeo ir Džiuljetą ir “tebesergu”. Bet niekad nežinai, kas laukia.

- Būsi iš tų vienišių, kurie “veda” karjerą?

- Gali nutikti ir taip. Esu tos kartos žmogus kuris, tiki idėjom, gerove, karjera, o asmeninis gyvenimas lieka “antrame plane”. Negaliu pasakyti, kad reprodukcija yra mano gyvenimo siekiamybė. Šeimos, kaip ir meilės, neneigiu. Bet negalima visko užmauti ant vieno kurpalio. Vienam tai atneša laimę, kitam - gal ne. Kiekvienas yra kitoks.

- Užsiminei, kad remi donorystės idėjas.

- Ir ne tik. Dar ir dirbtinio apvaisinimo įstatymą. Manau, kad mokslą reikia remti ir juo tikėti. Nevaisingumas - liga, o pagalbinis apvaisinimas - gydymo būdas. Todėl jei finansuojamas organų persodinimas, kuris, pykit nepykit, irgi eina prieš gamtą, kodėl turėtų būti kitaip su dirbtiniu apvaisinimu?

Mitas, kad visi mėgintuvėliuose vaikus augins tik tam, kad jų organus parduotų juodojoje rinkoje, man juokingas. Čia kaip ir su organų donoryste. Jei jau “pasirašei”, operuojantis gydytojas specialiai papjaus ant stalo, o tavo širdį ar kepenis atiduos tam, kam labiau reikia. Kai žmonės nežino, atsiranda begalės mitų. Aš pats esu ir organų donorystės, ir kaulų čiulpų donorystės registre.

- Kaip reagavo artimieji į tokį tavo pasirinkimą?

- Mano šeima labai moderni šiuo požiūriu. Aišku, visus įspėjau, kad nė nemėgintų kelti vėjų, nes tai mano pasirinkimas.

- O kaip su tuo lietuvio dvasios “gydymu”?

- Labai skambiai pasakyta. Kurdami net ir lengvo turinio programą visada pagalvojam, ką tai reiškia. Stengiamės suteikti minimalią prasmę, kuri dažnai būna nesuvokiama racionaliai. Džiaugiuosi, jei mūsų kūryba padeda žmonėms nors dienai pabėgti nuo problemų, pakelia ūpą. Bet sielas reikia pradėti gydytis patiems. Linksmos dainelės ar šokiai tėra tik prieskonis.