Steponas Januška – dainininkas, kompozitorius, prodiuseris, grupės „Studija“ vokalistas, Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetų Džiazo katedros dėstytojas, Klaipėdos džiazo klubo vadovas, tarptautinio vokalistų konkurso „Jazz voices“ organizatorius, kitų tarptautinių konkursų žiuri narys. Muzikuoja su kvintetu „Jazzway“ , Klaipėdos bei Kauno bigbendais. Daugelio festivalių ir konkursų laureatas, nekart pelnęs geriausio džiazo vokalisto titulą. Sukūrė apie 100 dainų ir instrumentinių pjesių, išleido 6 solines kompaktines plokšteles ir 7 su grupe „Studija“.
- Ar žinote, gerbiamas Steponai, ką viena garbaus amžiaus močiutė pasakė apie jus? „Šitas vyras man – jaunystės eliksyras!“
Susitikimai su žmonėmis turi būti ne nykūs, o smagūs. Kodėl turėčiau kitiems užkrauti savo problemas? Puikiai galiu ir vienas būti, praleisti vienatvėje nors šimtą metų, tačiau pas žmones grįžtu teigiamai nusiteikęs. Gal ta močiutė nežino, kad iš tikrųjų esu džiazo dainininkas. Plačioji publika pažįsta mane vienokį, džiazo mėgėjai – kitokį. Šiaip ar taip muzika yra mano profesija. Tiesa, tie, kurie iš darbo grįžę žiūri televizorių, manęs nesupras. Paryčiais parvykęs iš koncerto netrukus jau lekiu į paskaitas. O dar neatlyginamas visuomeninis darbas... Turi būti tikrai patrakęs, kad tokį krūvį atlaikytum.
- Bet baterijos juk senka. Kas gi Jums jas įkrauna?
Žmonės, bendravimas. Prasmingi dalykai. Nerūkau, negeriu, sportuoju, nors turėčiau sportuoti dar daugiau. Kūryba. Norėčiau kūrybinių atostogų, bet mano užimtumas nenormalus.
- Tačiau net ir mėgstama profesija ilgainiui tampa rutina. Jūsų amžiuje dauguma svajoja apie ramų gyvenimą sodyboje.
Paauglys būdamas stebėdavausi, kai suaugusieji keikdavo savo darbus. Galvodavau: kam tokį pasirinkot? Kokia tokio darbo, gyvenimo prasmė? Jei būčiau vairuotojas, važinėčiau pasišvilpaudamas, jei pardavėjas – pardavinėčiau su pašėlimu. Savo studentams kartoju: „Pasirinkote šią specialybę, tai prašom mokytis su džiaugsmu, eiti iki galo, o jei ne, vadinasi, esate klaidingam kely.“
- Kada Jūs pasukote teisinga kryptimi?
Mane pasuko mama, kuri pati buvo labai muzikali, tačiau sovietmečiu tremties šešėlis neleido jai mokytis muzikos. Mane dešimtmetį, o vėliau seseris ir brolį nuvedė į muzikos mokyklą. Ir gerai padarė, nes labai pašėlęs buvau.
- Toks ir likote: muzika jūsų nesutramdė.
Tačiau sukultūrino. Gimiau tėvams jau sugrįžus iš tremties, apie jų vargus tada mažai težinojau. Jie nesiskundė, nors augino keturis vaikus. Aš, kaip vyriausias, pabūdavau už auklę, nors akmenų metikas buvau geresnis. Tytuvėnuose, kur gimiau ir praleidau vaikystę, tuomet buvo populiarūs akmenų karai: išbarškindavom ir mokyklos langus. Drausmės pažymiais pasigirti negaliu. Nesuprantu, kodėl dabar taip dejuojama dėl tų vadinamųjų hiperaktyvių vaikų, kodėl jie tramdomi. Tiesa, mokytojus anuomet gerbėme, pamokų metu aprimdavome. Elementari ta mano vaikystė, tačiau drąsiai galiu ją idealizuoti: saulėta, padaužiška, pasakiška…
- Sovietmetis jos netemdė?
Atmetus ideologiją ir propagandą, į kurią vaiku būdamas nesigilini, įprastas eiles parduotuvėse ar materialinį stygių, sovietmečiu, reikia pripažinti, buvo ir puikių dalykų. Pristatyta kultūros namų, kino teatrų, kiekvienas kaimas turėjo po chorą. Ir studentu tapęs jaučiausi laisvas: susibūrę grojom ką norėjom. Ataskaitas pildydami įrašydavom džiazo kūrinį kaip kirgizų liaudies dainos aranžuotę. Didžiuodavomės apmovę valdžią. Tiesa, kartą esame nukentėję: įgrojome televizijoje visą koncertą dainų anglų kalba, tačiau į eterį jo nepraleido: atseit tarybiniams studentams nedera vograuti užsienietiškai.
Iš Tytuvėnų persikėlėme į Jurbarką, kur tėvas, ekskavatorininkas, gavo darbą naujajame žvyro karjere ir butą. Jurbarke baigiau muzikos mokyklą. Penkiolikos metų išvykau į Klaipėdą, įstojau į S. Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos klarneto klasę. Ją baigęs penketu ėmiau dėlioti ateities pasjansą: patiko istorija, archeologija, tad nuvykau į Vilniaus universitetą. Tačiau užėjęs į apytamsį, bylomis užverstą kabinetą paduoti dokumentų pajutau svetimą dulkių, popierių kvapą. Apsisukęs sprukau lauk. Kabinetinis sėdimas darbas – ne man.
- Gerą intuiciją turite?
Matyt, suveikė fantazija: mano ateitis neturėtų taip kvepėti. Grįžau į Klaipėdą ir sutikau čia dėstytoją Praną Narušį, kuris paskatino mane stoti į Džiazo katedrą, atidarytą Klaipėdos fakultetuose. Va čia tai mano! Tiesa, iš pradžių džiazas nepatiko, labiau traukė rokas, juolab kad į uostamiestį suplaukė geriausi roko muzikantai iš Lietuvos. Tarp jų pasijutau žalias su savo klasikine mokykla ir klarnetu. Susibūrus studentiškam ansambliui manęs paklausė, ar galėčiau dainuoti. „Galiu!“ – atsakiau, nors lig tol dainuodavau tik tarp kitko.
- Bet neapgavot. Tebesate pagrindinis nemariosios „Studijos“ bei džiazo vokalistas. Beje, šios grupės pavaidinimas man visada atrodė mįslingas. Studija…ko?
„Combo studija“. Taip pavadinome tą Klaipėdos fakultetų orkestro pagrindu suburtą vokalinį instrumentinį ansamblį, tačiau Kultūros ministerija išbraukė „Combo“, taigi paliko „Studija“.
...ir muzikuoja jau 33 metus. Atleiskit, bet nei vokaliniai instrumentiniai ansambliai, nei grupės tiek negyvena. Net solistai scenoje tiek sunkiai tveria.
Matyt, labai pavykusi grupės narių charakterių kombinacija.
- Tačiau Jūsų porininkės vis keičiasi. Žavi jauna blondinė Kristina Jatautaitė jau pasižymėjo ir kaip puiki chorvedė. Kuo gundote jaunas gabias solistes?
Kokybe. „Studija“ yra muzikos kokybės ženklas. Tai komanda skrydžiui į kosmosą, beveik šeima: juk su grupės nariais tenka praleisti daugiau laiko nei su nuosava šeima.
- Kaip tai pakenčia Jūsų žmona?
Ji taip pat muzikė, abu studijavome Klaipėdoje, drauge esame nuo studijų laikų. Šeima yra nepabaigtas dviejų žmonių kūrinys, prie jo prisidedame abudu vienodai. Mūsų sūnus jau savarankiškas žmogus: užsienyje studijavo verslą, šiuo metu ieško kur save padėti.
- Esate nusipelnęs uostamiesčiui žmogus, daug savęs čia įdėjot. Kasmet organizuojate tarptautinius džiazo vokalistų konkursus, tapote atsikūrusio Klaipėdos džiazo klubo prezidentu...
Laikau save tikru klaipėdiečiu. Jūros, vėjo, burių daug mano dainose, nors prie jūros, prisipažinsiu, retai teištrūkstu. Tačiau tas pasiutęs kiaurai košiantis pajūrio vėjas man patinka. Stichijos šėlsmas, dargana žadina kurti. Deja, tam laiko randu vis mažiau, kūrybinės atostogos man – nepasiekiama prabanga.
Be kultūros darbas veltui
- Kaipgi vertinate, maestro, mūsų muzikinę kultūrą?
Šia prasme Lietuva yra džiunglių kraštas. Talentas prasikals ir tokioje aplinkoje, tačiau praeities genijai dygo ne miško vidury: gabų vaikį pastebėdavo koks vargonininkas, paimdavo į mokinius.
Perduodama tradicija yra kultūros pagrindas o be kultūros žlunga viskas. Bet kokio darbo imkis nekultūringai, ir šis tau nepavyks. Muzika dabar dažnai yra tiktai fonas valgantiems ir geriantiems, egzistavimo terpė, keičiama pagal madą. O juk muzika turi jaudinti, užvesti, „pakrauti“ geriems dalykams. Deja, klausytojus keičia vartotojai. Gudrūs prodiuseriai į šių minią pumpuoja kokį nors muzikinį produktą, bruka atkakliai, juk reikia, kad šis atsipirktų. Ir ką gi? Galiausiai publika ima judinti rankas kojas: o gal šita dainelė visai nieko, juk visi jos klausosi... Dauguma šitų „kūrinių“ yra tragiški, bukina, sargdina žmones.
- Minia gali suvirškinti bet ką, tačiau tau pakiša reitingus, neva atspindinčius produkto kokybę.
Minia yra baisus dalykas, kaip, beje, ir demokratija: ši turi ir juodąją pusę. Štai anglai uždraudžia rodyti viešai nešvankų klipą, o Lietuvoje nešvankybių drausti nevalia, mat bus pažeista demokratija… Lietuvos muzikinė kultūra užsimezgė dar tarpukario laikais, tačiau dabar ji griaunama, pakertamos tradicijos. Dabartine marksistine kultūros politika netikiu nė truputėlio. Kažkur tai jau girdėta: „Pasaulį seną išardysim, kas buvo nieks, tas taps...“ Seimo nariu.
- Štai ir nuslydome į politiką...
Palikime šią temą profesionalams. Jeigu manoma, kad kiekvienas muzikantas ar virėja gali valdyti valstybę, ši jau ritasi bedugnėn. Tai valstybės savižudybė.
- Vadinasi, į politiką neisite? O aš surizikuočiau už Jus balsuoti: retas optimizmo ir atsakingumo derinys. Kas gi paliko tamstos gyvenime reikšmingiausią pėdsaką?
Laikas. Gyvename revoliucijos, ašigalių keitimosi eroje. Mūsų aplinka labai ryški, kaiti, netgi sukrečianti. Blogai tik, kad nūnai visai tautai diktuoja jaunimas. „Kodėl kiaurą dieną grojate tik techno?“ – klausiu vieno jauno radijo stoties viršininko. – „Mūsų publika to trokšta!“ – atsako žinovo tonu. O juk Senovės Romoje ne šiaip sau buvo sakoma: neprileiskite prie valdžios jaunų, jie neturi patirties, pajėgūs tiktai griauti. Tai ir yra Lietuvos bėda, todėl masinė kultūra čia išsigimusi. Televizijos projektai rodo, kad kuo labiau esi „klounas“, tuo geriau.
Kodėl publikai nebeįdomu žiūrėti į puikiai grojantį ar dainuojantį žmogų? Duokit šen dar pusplikių šokėjų grupę akims paganyti! Kita vertus, vargana Lotynų Amerikos šalelė randa lėšų valstybiniam pučiamųjų orkestrui išlaikyti, Venesuela tokių turi 250 tūkstančių! Jie neturtingi, bet pučia dūdas ir yra laimingi.
- Panašu, kad Lotynų Amerikoje ypač gerai jaučiatės.
Gerai, tik esu ten svečias. Pasaulį išmaišiau skersai išilgai, bet man svarbi Lietuva. Kodėl lietuviai, užuot išėję , kaip graikai ar prancūzai, į gatves, bėga iš tėvynės? Kur dingo mūsų patriotizmas? Mūsų tautinė savimonė prigeso, kaip prigeso tas Biliūno laimės žiburys. Tačiau joks inteligentas, politikas tuo nesistebi, neaiškina jaunimui, nežadina jo tautinės savimonės.
- Atsiprašau, ar vis dar kalbuosi su optimistu?
Taip. Optimizmas – sąmoninga mano nuostata, kuri man yra prasminga. Nepasiduodu. Gyvenimas turi teikti džiaugsmą, kitaip jis beprasmiškas. Tiktai prasmingas gyvenimas yra vertas visko, net aukos.
- Jūs užkrėtėte ir mane džiaugsmingu požiūriu į gyvenimą. Dėkui už pokalbį.
