– Jau seniai Lietuvoje dideliu populiarumu mėgaujasi vietinės gamybos serialai, suteikiantys galimybę atsiskleisti ir išgarsinę ne vieną jauną aktorių. Nekantriai laukėte tokios galimybės ir jūs?

Žinoma! Tai puiki proga save išbandyti.

– Ar anksčiau nors vienas lietuviškas serialas sulaukė didesnio jūsų dėmesio?

Visai neseniai pažiūrėjau vieną labai seno, dar 1989 metais pagal Juozo Paukštelio romaną sukurto, TV serialo „Čia mūsų namai“ seriją. Dar Nijolė Oželytė ten tokia jaunutė... Labai patiko. O šiaip pažiūriu serijas, kuriose filmuojasi Džiugas ar kiti man pažįstami aktoriai.

– Ar vaidinti nematomam ir nejuntamam žiūrovui prie teatro scenos pratusiam aktoriui reikia ypatingo nusiteikimo ir pastangų?

Tai kad aš neturiu dar tiek patirties, kad galėčiau ką nors labai lyginti. Po studijų labai ilgai nevaidinau... Palyginsiu tą savo menkutę patirtį su futbolu – filmuojantis reikia iškart pataikyti į vartus, vaidinant spektaklyje – dar gali truputį pavarinėti kamuolį po aikštelę.

– Kas jums sunkiausia filmuojantis?

Ai, daug kas... Stovėti vietoje, kad „neišlėkčiau iš kadro“, neimprovizuoti teksto, nepervaidinti... Lengviausia – apsiverkti...

– Kokie personažai jus labiau vilioja – tokie, kurių savybės kardinaliai skirtųsi nuo jūsų, ar tie, kurie kaip du vandens lašai panašūs į jus?

Net nežinau ką atsakyti... Man labai patiko kažkada operos solisto Rafailo Karpio pasakyta frazė: personažas yra toks, kokį aš pats jį sukuriu. Manau, tuo viskas pasakyta.

– Seriale „Saldi nuodėmė“ kuriate Kornelijos vaidmenį. Papasakokite daugiau apie ją.

Kornelija – pilka pelytė iš mažo miestelio, kurios gyvenimas apsiverčia, kai ją palieka mylimas vyras. Ji paprasta ir tuo pačiu metu labai sudėtinga. Šilta, moteriška, ieškanti. Žinot, būna tokių žmonių, kurie patys nenorėdami įsivelia į pačias keisčiausias, kurioziškas, dramatiškas ar net juokingas situacijas. Kažkaip jiems viskas nuolat komplikuojasi. Apie tokius žmones mes sakome: „Ir kaip jiems taip atsitinka, ir kaip jiems taip pavyksta? Net norėdamas to nesugalvosi.“ Manau, tai personažas „iš gyvenimo“.

– Dėl kokių aktorių partnerystės „Saldžioje nuodėmėje“ labiausiai džiaugiatės?

Tikrai nemeluosiu – dėl visų, su kuriais turėjau bendrų scenų. Dėl visų! O kadangi daugiausia scenų turėjau su Aldona Vilutyte ir Inga Norkute, tai labai džiaugiuosi ta galimybe. Oi, kiek dublių sugadinta dėl to, kad vidury vaidinamos scenos pratrūkdavome skardžiu juoku!

– Skaitant apie jus, neretai sutiksi pastebėjimų, jog esate panaši į garsiąją aktorę Renė Zelveger. Kas pirmasis įžvelgė tokį panašumą?

Tikrai neprisimenu...

- Kaip reaguojate lyginama su garsia aktore – tai jus skatina pasitempti, nervina ar tiesiog nekreipiate jokio dėmesio?

Niekaip nereaguoju. Nors kai užėjo tas „Rastokaitės – Zelveger“ lyginimo bumas, jau gal ir pradėjo po truputį erzinti. Reikia kažką naujo sugalvoti, pavyzdžiui, siūlau savo nosį pradėti lyginti su Belmondo nosimi... Ar neatrodo, kad labai panašios?..

– Kaip jūs manote, koks pagrindinis kriterijus labiausiai lemia aktorių pasirinkimą serialams: išorinis grožis, pažintys, laimingas atsitiktinumas, žinomumas?..

Kiekvienam personažui reikalingas tam tikras tipažas. Jei scenarijus reikalauja gražuolės, tai ir ieškoma nuostabiai graži aktorė, jei reikalingas blogiukas – imamas Rudokas. Juokauju, aišku...

– Ar jums būtų smagu kartu su savo vyru Džiugu išbandyti jėgas bendrame projekte, pavyzdžiui, vedant vieną laidą ar vaidinant tame pačiame seriale?

Su Džiugu kartu vaidiname gyvo garso muzikinėje komedijoje „Meilė ir taika“, kartais susitinkame ir TV projektuose bei renginiuose, tik čia aš – kaip režisierė, o jis – kaip laidų ar renginių vedėjas. Smagu...

– Dažniau Džiugą kritikuojate ar pagiriate?

Pagiriu, bet ir pakritikuoju. O jis elgiasi atvirkščiai – nei giria, nei kritikuoja.

– Kuriame projekte jis, jūsų nuomone, atsiskleidžia geriausiai?

Na, man jis geriausiai atsiskleidžia namuose...

– Ar jaučiate, kad jus vienijanti ta pati profesija yra privalumas šeimos gyvenime?

Privalumas tas, kad mes turime apie ką šnekėtis ir... dėl ko ginčytis.

– Kokia jūs esate gyvenime: dažniau rimta ir susikaupusi ar linksma ir nenustygstanti vietoje?

O čia kuriuo paros metu?.. Esu visokia – būnu susikaupusi, linksma, dažnai bambu, juokiuosi iš savo bambėjimo, sielojuosi, bijau, linksminuosi... Panašiai kaip ir kiekvienas normalus žmogus.

- Paminėkite bent tris savybes, kurios, jūsų nuomone, aktoriui yra svarbiausios?

Na, čia mane prigavot... Talentas ir darbas. Niekur nuo to nedingsi.

– Esate ne tik aktorė, bet ir dainininkė bei režisierė. Kokių ambicijų turite pastarosiose dviejose srityse?

Mamytė sakydavo: „Linut, mes grįžom iš darbo pavargę... Būk gera, nedainuok.“ Mano balso tembras žemas ir pakankamai galingas, tai traukdavau iš visų jėgų ir skambėdavo visas dvylikaaukštis, ką jau sakyt apie tėvų butą. Dainavimas – viena didžiausių mano aistrų! Aišku, koncertai būna labai retai. Smagiausia, kai pakviečia į muzikinį spektaklį. Va čia tai man patinka!

Muzika ir vaidyba – mano svajonių darbo derinys. Dar studijų metais vaidinau Alvydo Vizgirdos režisuotuose muzikiniuose spektakliuose, buvau ir Pelenė ir „Princesė ant žirnio“, ir Siuzana iš „Orkestro“ ir „Merė Popins“ (režisierė Rūta Lukoševičiūtė).Tada išmokau kitaip pažiūrėti į dainą spektaklyje. O dėl režisūros, tai turėjau vieną rimtesnį darbą statant roko operą, bet dabar savo žinias panaudoju renginių režisavimui.

– Koks buvo lemiamas motyvas nuvedęs jus šiuo keliu?

Gimiau ir augau Šiauliuose, režisūrą baigiau Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Kodėl pasukau šiuo keliu? Nežinau... Gal dėl to, kad nelabai sekėsi matematika...

– Kokią save norėtumėte matyti dar po dešimties metų?

Šiuo metu konkrečių užsakymų sau neturiu. Na, aišku, norėčiau daugiau darbo...