Praminė rekordų maniaku
Kaunietį dizainerį Modestą Vasiliauską puikiai pažįsta visa Lietuva. Rekordų maniakas – taip jį vadina spauda, o gatvėje prasilenkę žmonės kuždasi tarsi pamatę iš televizijos ekrano nužengusią žvaigždę. Pats Modestas nekreipia dėmesio į jam priklijuotą etiketę.
„Esu paprastas žmogus ir į jokį pripažinimą nepretenduoju. Kiek rekordų esu pasiekęs, tiksliai nežinau – gal apie 40, ir nesuku galvos, įregistruoti jie Lietuvos rekordų knygoje ar ne. Smagu daryti tokius dalykėlius – iššūkis, išbandymas, nauji atradimai, tobulėjimas! Tiesa, tai nėra pigus pomėgis, todėl visada džiaugiuosi, kai palaiko draugai, rėmėjai. Dabar dažnai rekordus įgyvendinu jau ir realizuodamas užsakovų pageidavimus“, – puikia reklama floristo, apželdinimo specialisto verslui džiaugiasi Modestas.
Talentas šokiruoti
Pirmą rekordą M. Vasiliauskas pasiekė 2002-aisiais. Tuomet magėjo sukurti centais puoštą suknelę, bet draugas pamanė, kad pirmam kartui centai – per pigu, tad parūpino... 10 tūkst. dolerių. Savo puoselėtą mintį Modestas įgyvendino vėliau ir ne vieną, o tris kartus – iš 5132, 6000 ir 8000 monetų.
Paskui visus nustebino apdarais iš klevų lapų, graikinių riešutų, moliūgų sėklų, margučių, prezervatyvų, kompaktinių plokštelių, kalėdinių žaisliukų, mašinų detalių, plunksnų...
Skaniausia galima būtų vadinti suknelę iš 20 kg braškių, sočiausia – iš 15 kg keptų koldūnų su mėsa ar iš 1000 „Medžiotojų“ dešrelių, lengviausia – iš durnaropių dėžučių skeleto, sunkiausia – 61 kg suknelė su svarmenimis, kurią sukūrė sporto klubui, sportiškiausia – 20 kg svėrusi suknelė iš bokso pirštinių, o rekordininkės vardo, autoriaus nuomone, buvo verta suknelė iš 40 tūkst. alaus butelių kamštelių, skirta „Bike show Millenium & Tuning show 2005 Kaunas”. Ne veltui M. Vasiliauskas vadinamas ne tik rekordų maniaku, bet ir labiausiai šokiruojančiu menininku.
Nuoseklaus darbo vaisius
Dizaineris neslepia, kad jokio aukštojo išsilavinimo jis neturi. Užaugo kaime ir buvo vienas jauniausių Lietuvos ūkininkų, kol suprato, kad meilė žemės ūkiui išseko. Draugas pakvietė padirbėti floristikos parduotuvėje kroviku.
„Pamačiau, kad didelių gebėjimų gėlėms surišti nereikia, išėjau ir pats pradėjau puokštes salonams siūlyti. Prieš dešimt metų dalyvavau konkurse „Žiemos puokštė“, jame pelniau trečią vietą, vėliau įsidarbinau pas žinomą floristą Marijų Gvildį. Tie metai man labai daug davė – visą floristikos pradžiamokslį išėjau“, – sako M. Vasiliauskas, nepretenduojantis vadintis nei dizaineriu, nei floristu – tiesiog talentingu vaikinu, gyvenančiu pagal principą „Jei turi ir gali ką duoti kitiems, tai ir duok.“
Jis nesibaimina konkurentų – pavieniai panašių rekordų atvejai vis tiek beveik visada priskiriami jam: reikia uoliai ir nuosekliai dirbti, kad visi tave pažintų ir žinotų.
Nuolat improvizuoja
Jo įkvėpimo šaltinis? „Hm... Kaip ir visų tikrų vyrų – moterys ir merginos. Esu tradicinės pakraipos, todėl nuolat turiu savo mūzą, kuriai ir skiriu rekordus. Kiekvienas mano kūrinys turi savo istoriją“, – šypsosi Modestas, sumanymams įgyvendinti kaskart pasirenkantis skirtingas medžiagas, kitas technikas. Jis nėra susikūręs griežtų darbo taisyklių – nuolat eksperimentuoja, mėgaujasi improvizacijomis.
Floristas suknelių niekada nesiuva – merginą apjuosia tvirtu diržu, nuo kurio nuleidžia juostas; prie jų ir klijuoja, siuva, varsto ir kitais būdais tvirtina pasirinktą medžiagą. Kol visa tai vyksta, modelis turi stovėti kartais gerą pusdienį – juk neprisėsi ant adatėlėmis pritvirtintų orchidėjų ar kalėdinių žaisliukų! „Lenkiu galvą prieš savo modelius“, – nuoširdžiai taria M. Vasiliauskas.
Ne tik originaliomis suknelėmis garsus šis vyras: keturios meilės deivių karūnos iš tūkstančio hiacintų, tulpių, gerberų ir rožių žiedų, kuriomis pasipuošė „69 danguje“ narės, šukuosena iš 1500 orchidėjų, suvertų į 3,91 m ilgio girliandą, 6 m eglutė iš 2 t agurkų, girliandos iš 0,5 t obuolių ir 1000 saulėgrąžų žiedų, 1000 kg žiedlapių lietus. „Pasibaigus bijūnų žydėjimo šventei pusę nakties Botanikos sode raškiau bijūnų žiedus – pilni keturi 200 l talpos maišai. Įspūdis pritrenkiantis – žiedlapiais snigo net 2 valandas!“ – su pasitenkinimu prisimena rekordo autorius.
Kai kuriuos išsaugo
Visi Modesto rekordai – kaip įspūdingosios vienadienės žydėjimas: ruošiasi kone savaitę, po prakaitu pluša kartais visą dieną, jei sekasi ar kas padeda, kelias valandas, ir sukuria tikrą šedevrą, kuris, pristačius publikai, įamžinus fotografams, nuvysta, suyra ar išardomas.
Tiesa, kai kuriuos savo rekordus jis vis dar saugo – keliomis dešimtimis tūkstančių litų įvertintą, beveik 4 kg gintaro puoštą vakarinį apdarą, kurį vilkėjo grupės „69 danguje“ narė Goda Sabutytė, po pristatymo nusprendė padovanoti Palangos gintaro muziejui, o žvejų ir šiaip šaunių vaikinų teigiamai įvertintas sumanymas – suknelė iš 6 kg vytintos žuvies, liaudiškai vadinamos „vobla” (50 plekšnių, 300 stintų ir 1400 didstinčių) per pusmetį buvo suvalgyta kaip užkanda prie alaus.
„Gyvenimas nesibaigia suknele. Tai tik rūbas, – filosofiškai dėsto M. Vasiliauskas. – Viskas vyksta ratu, viskas laikina.“
Paskatino atsitiktinumas
Šiaulių profesinio rengimo centro mokiniai, būsimieji konditeriai, prieš pat šv. Velykas šiauliečiams padovanojo Velykų zuikį. 2 metrų 31 centimetro aukščio bei 301 kilogramą sveriantis kepinys, pasak jį išmatavusių trijų nepriklausomų vertintojų, – tikrų tikriausias rekordas. Didesnio Velykų zuikio niekas šalyje nebuvo iškepęs. Aikčioti, stebėtis, grožėtis jaunieji konditerininkai tautiečius vertė jau ketvirtą kartą.
Kodėl taip maga siekti rekordų?
Rekordų karuselė Šiaulių profesinio rengimo centre pradėjo suktis kone prieš vienuolika metų. Per vieną praktinį užsiėmimą buvo mokomasi kepti mielinį pyragą. Užmaišius tešlą paaiškėjo: jos be galo daug. Ji kilo ir kilo – kaip toje pasakoje. Kepus per visą naktį, mokytojų galvose gimė mintis surengti parodą ir pasikviesti žurnalistus.
Garsina mokyklą
Praėjus septyneriems metams tie patys mokytojai su idėją palaikančiais mokiniais jau sąmoningai panoro siekti rekordų ir taip garsinti mokyklos vardą.
Pagerinusi savo pačių pasiekimą, profesinio rengimo centro bendruomenė galėjo pasigirti iškepusi ilgiausią pyragą Lietuvoje. 316 kg svorio, 132 m ilgio pynę net 14 valandų kepė daugiau nei 20 kepėjų, pasiskirsčiusių į tris grupes. Iš paruoštos tešlos buvo daromi ir kildinami pusantro kilogramo sveriantys gabalėliai. Iš jų formuotos gražios pusės metro tradicinės pynės. Per pusantros paros mokiniai ir mokytojai suformavo ir iškepė 257 pynutes. Galiausiai šie pusės metro pyrago gabalai buvo sujungti į vieną ilgą pyragą, kuris dviem eilėmis vos tilpo ant stalų Prekybos ir verslo skyriaus trečio aukšto koridoriuje. Dar nemažai laiko prireikė pyragui papuošti baltyminiu kremu ir lyg baltu sniegeliu apibarstyti miltiniu cukrumi.
Ilgiausio pyrago Lietuvoje pakako daugeliui valgytojų. Juo vaišinti Šiaulių ir Šeduvos senelių namų gyventojai, vaikų namų „Šaltinis“ auklėtiniai, „Dienos centro“ lankytojai, nakvynės namų gyventojai. Rekordo sumanytojai iki šiol prisimena širdį veriantį čia gyvenusių vos prastypusių mergaičių prisipažinimą, jog nebeprisimena, kada valgė baltą ir tokį skanų pyragą.
Vis augino „Skruzdėlyną“
Iki paskutinio trupinio buvo suvalgyti ir „skruzdėlyniniai“ rekordai. 219 kg svėrusį 1 m 78 cm aukščio, 1 m 35 cm skersmens „Rudens medį“ būsimieji konditeriai 2010 metais „išaugino“ miesto ir apskrities mokytojams jų profesinės šventės proga.
Po gero pusmečio „Skruzdėlyno“ gabaritus užsimojo padidinti. Taip atsirado Velykų zuikis, kuriam prireikė 100 kg miltų, 117 kg cukraus, 25 kg medaus, 900 kiaušinių, 97 l aliejaus.
Gardumynui „statybinė medžiaga“ – trapūs lakšteliai – pasirinkti dėl pigumo (tešla užmaišoma iš kiaušinių ir miltų) ir dėl to, kad, palyginti su kremais, ilgai negenda. Lakštelius tris dienas kepė daugiau nei 200 mokinių. Jų darbo rezultatas stebina. Velykinio zuikio „statyboms“ jie pateikė 21 700 lakštelių; kiekvienas jų svėrė po 7–10 g, o paskui visi buvo sutvirtinti saldžiu sirupu.
Rekordo siekėjai juokėsi: kepdami velykinį zuikį jokių saldumynų nenorėjo. Per trumpas pertraukėles pedagogai ir jų auklėtiniai iš krepšių traukėsi lašinukus, duoną ir valgė užkąsdami svogūnų laiškais.
Padeda mažos gudrybės
Sumanius pagerinti savo pačių pernai pasiektą „Skruzdėlyno“ rekordą, Šiaulių profesinio rengimo centro vedėja, doc. dr. Renata Veršinskienė nupirko kompaktišką krosnelę, ant kurios virtas sirupas. Buvo pasirūpinta ir kitomis pagalbinėmis priemonėmis: maišymo, pjaustymo mašinomis.
Jos pavadavo rankas, „Skruzdėlyno“ lakšteliai išėjo trapesni, nes jaunieji konditeriai panaudojo technologinę gudrybę – suminkytą tešlą valandą palaikė šaldytuve. Nors visi gamybos etapai vienodai svarbūs, reikalaujantys daug jėgų ir pastangų, vienas – lakštelių klijavimas – buvo išskirtinis.
Žinodami ypatingas žaidimo taisykles (dėl kepinio aukščio jos buvo itin griežtos), naujojo rekordo – velykinio zuikio – siekę konditeriai zuikio ausis padarė nevalgomas. Jos nebuvo įskaičiuotos į bendrą rekordo aukštį. „Nieko panašaus nedaręs, iš pirmo karto nepadarysi“, – vienbalsiai tvirtino neketinantys sustoti rekordo autoriai.
