Tokios kuklios artistės – be krislo teatrališkumo, primadonos pozos, kaprizų – teatre reikėtų gerai paieškoti. Fotografas, nematęs solistės be operinio grimo, keliskart pasitikslino, ar tai tikrai Nacionalinės premijos laureatė I.Milkevičiūtė. Sakė seniai dirbęs su tokiu mielu modeliu.
- Esate kilusi iš Dzūkijos?
Gimiau Kaune, tačiau iš tikrųjų esu tikra dzūkė, iki 14 metų augusi nuošaliame Dzūkijos kaime. Man tebuvo dveji, kai tėvas, baigęs mokslus Kaune, sugrįžo mokytojauti į savo tėviškę. Jį perkeldavo vis į kitą kaimo mokyklą, o kartu kraustydavomės ir mes. Verbiliškės, Madžiūnai, Šudonys… Gyvendavome mokykloje, tad į savo klasę galėdavau pakliūti neišeidama laukan, tačiau dar iki pirmo skambučio apeidavau aplink pastatą ir įeidavau kartu su kitais vaikais (juokiasi). Norėjau būti kaip jie. Butrimonių bažnytkaimyje tėvai pagaliau šiaip taip pasistatė namelį, čia baigiau septynmetę.
- Norėjote būti kaip visi, tačiau nebuvote. Iš kur tas būdo tvirtumas?
Kaimo vaikai auga stiprūs. Tos stiprybės, matyt, teikia gamtos apsuptis, švarus oras, kaimiškas maistas, galop laisvės pojūtis. Tiesa, tos laisvės veik neturėjau: vyriausia šeimoje, turėjau pavaduoti labai silpnos sveikatos mamą, prižiūrėti ūkį bei penkeriais ir septyneriais metais jaunesnius brolius. Ir aukle būdavau, ir žąsiagane: mama neleisdavo dykinėti. Gal tai ir gerai, tačiau kartais pasprukdavau – mėgdavau būti viena. Ką veikdavau? Ne, gėlių neskindavau, vainikų nepindavau, o karstydavausi po medžius kaip berniukas. Žaidžiau ir draugavau su berniukais, mergaitės man buvo per lėtos. Yra nuotrauka, kur esu nuskusta plikai, pati taip norėjau. Matyt, mano prigimtis labai gyva. Kaip dabar sakoma, buvau hiperaktyvus vaikas.
Dabar tokius tėvai vedžioja pas psichologus, netgi mėgina gydyti. O aš energiją išliedavau dainuodama visu balsu ir vartaliodamasi ant skersinio, kurį, ganydama karvę, susikaldavau pati: dvi stačios šakos įbestos žemėn, trečia prikalta skersai. Mėgdavau sportuoti, o dėl silpnos širdies man tai draudė: nuo didesnio fizinio krūvio dusdavau. Viena gamtoje garsiai dainuodavau, linksmumą išliedavau daina ir šokiu. Muzika, žodžiai imdavosi nežinia iš kur, galbūt tiesiai iš širdies. Nutvėrusi tėtės eilėraščių knygą, ne deklamuodavau, o išdainuodavau juos – melodija rasdavosi savaime.
- Tačiau toks grynuolis net Dainavos žemėje savaime neatsiras.
Mano močiutės Domicelės Milkevičienės liaudies dainų įrašai saugomi archyve. Senelis grodavo smuikeliu, mamos tėvas – akordeonu… Tačiau pati nebūčiau tapusi liaudies dainininke – man nepatiko tas rėkimas, liaudiška dainavimo maniera. Nuo mažens jutau poreikį subtiliai išvingiuoti melodiją. Turėjau tada garsaus italų berniuko Robertino Lorečio plokštelę, vis sukdavau ją, o jei į kaimo klubą atveždavo indų filmą, iš salės manęs nebeištraukdavo. Kartą mokyklos konkurse, pasipuošusi ilga mamos suknele, šokau ir dainavau „indiškai“… Niekas nesuprato, ar išties indiškai, bet konkursą laimėjau.
- Buvote drąsi, jei nesakytum – pasiutusi.
Labai pasikeičiau, kai keturiolikos viena išvykau mokytis į miestą, visiškai užsidariau savyje. Vilniuje buvau priimta į muzikos technikumo kanklių klasę. Nė neįsivaizdavau, kas tos kanklės… Man, kaimo vaikui, mieste buvo labai sunku. Gyvenau bendrabutyje, turėjau viskuo pati pasirūpinti, tėvai padėti negalėjo. Mama nuolat sirgo, namuose trūkdavo net maisto. Prisimenu, kaip broliukai, pamatę kaimyną valgant lašinukus, prašė: „Mamyt, taip tų lašinukų norisi…“
- Dabar tėvai neretai įbruka smuiką vaikui ir skundžiasi, kad tas nenori mokytis griežti. Arba į sceną veržiasi jaunuoliai, vietoj balso teturintys didelę ambiciją.
Svarbu ne vien klausa, balsas, ritmo jausmas. Svarbu, ar vaikas, jaunuolis jaučia muzikos poreikį. Jei to nėra, viskas veltui, tegu bus sudarytos ir geriausios sąlygos.
- Tą poreikį jūs turėjote, o sąlygų – jokių.
Teko jas susikurti, nes dainuoti trokšte troškau. Tačiau visų pirma turėjau galvoti apie duonos kąsnį. Anksti ištekėjau, gimė sūnelis.
Tuomet buvau jau laimėjusi III vietą respublikiniame kanklių konkurse, mokiausi Valstybinėje konservatorijoje. Dirbau Kaišiadorių muzikos mokykloje, o šeima gyveno Kaune. Plėšiausi tarp šeimos, darbo ir studijų, sukausi it voverė rate tarp Kauno, Kaišiadorių ir Vilniaus, nakvodavau pas žmones, naktimis skalbdavau vaiko drabužėlius, tačiau susitvarkydavau taip, kad savaitgalį praleisčiau su šeima.
Neištvėrusi pasakiau savo pedagogui Jonui Švedui: „Metu studijas, nes noriu būti gera žmona ir gera mama.“ Tačiau šis puikus žmogus įkalbėjo išeiti akademinių atostogų: „Kokia gi būsi mama be išsilavinimo, dukrele?“ Esu jam labai dėkinga: su kokiu šėlu sugrįžusi kibau į tas vargo kankles! Jos maitino mane ir vaiką, tad spiriama pasirinkti kankliavimą arba dainavimą žūtbūt laikiausi abiejų.
Dainavimui atsidėjau tik užsitikrinusi duoną, o šeimos, deja, išsaugoti nesugebėjau.
- Netrukus sulaukėte atpildo už tuos vargus. Dar mokantis laimėjimai pabiro vienas po kito: 1976 metais – laurai Jaunųjų atlikėjų konkurse Taline, po metų – I vieta M. Glinkos konkurse Taškente, po kitų – tarptautinio P. Čaikovskio konkurso Maskvoje diplomas …
Maskvoje smarkiai susirgau, o Irina Archipova ir Eugenijus Nesterenko buvo numatę man pirmą vietą.
- Susiradote įtakingų užtarėjų?
Dzūkė iš kaimo vidurio Maskvoje neturėjo jokių užtarėjų ( juokiasi). Tiesiog scenos meistrai žinojo jau pasižymėjusių jaunų solistų galimybes. Mane pavadino lietuvišku bel canto ir išsiuntė į Milano La Scalą. Ten stažuodamasi verkdavau kasdien, nors man, vienintelei iš stažuotojų, leido dalyvauti ir spektakliuose.
- Nesate ištižėlė. Gal ašaros byrėjo iš ilgesio?
Labai ilgėjausi savo krašto, sūnaus. Nuo pabėgimo iš Milano mane sulaikė tiktai tikslas. Didmiestis, svetimas kraštas mane baugino. Buvau nekart viliojama į Maskvą, į Didįjį teatrą. Po žymiosios Galinos Višnevskajos emigracijos „Traviatos“ Violeta liko be tinkamo soprano.
- Atsisakėte tokių išskirtinių karjeros galimybių…
Prastai jaučiuosi didmiestyje, svetimoje aplinkoje. Nesigailėjau atsisakiusi, man svarbūs buvo tiktai du dalykai: šeima ir dainavimas. Be to, pagaliau tapau garsi ir Lietuvoje (šypsosi), mane pakvietė į VAOBT… Turėjau taip griežtai sustyguoti gyvenimą, kad gastrolės, teatras, neatimtų iš manęs vaikų. Premjeroje dainuoti sutikdavau tik tada, jei man leisdavo ruoštis namuose, užuot repetavus su visais. Taip gimus dukrai Astutei (Asmik Grigorian – red. past.), maitindama ją pasiruošiau ir padainavau Elizabetės partiją D.Verdžio operoje „Don Karlas“.
Gastrolių atsisakyti buvo sunkiau, nevykdavau, jei tik teatras sutikdavo man padengti nuostolius: už penkis gastrolių spektaklius gaudavome tiek pat, kiek teatre per ištisus metus. Galvodavau pirma apie šeimą, juolab kad po trečio insulto atgulė mano mama. Samdžiau slaugę, tačiau naktimis vartyti turėjau pati. Po premjerų niekada nelikdavau vakarėliuose, nors solistui jie naudingi, skubėdavau namo. Matyt, esu pareigos, šeimos žmogus, nors ir antra mano santuoka iširo.
- Tad štai kodėl jūsų nesivydavo jokie skandalai ar paskalos. Viešieji ryšiai, įvaizdžio kūrimas – silpnoji jūsų pusė. Kas galėtų pagalvoti, kad po audringų ovacijų žymi artistė skuba namo pakeisti slaugės! Užuot prabangiame restorane gėrusi šampaną, naktį keliasi keisti ligonei sauskelnių...
Apie įvaizdį negalvoju. Džiaugiausi, kad esu reikalinga savo vaikams, teatrui, publikai, žmonėms, kad teikiu jiems džiaugsmo. Mėgstu ilsėtis, kaupti jėgas vienumoje, kitaip nei mano dukra, kurios laimėjimais scenoje labai džiaugiuosi. Astutė pailsi draugų būryje. Didžiuojuosi ir sūnumi, muzikos Akademijoje baigusiu obojaus klasę, tačiau pasukusiu į verslą, kad išmaitintų keturis vaikus.
- Vadinate dukrą Astute, norsi ji garsi kaip Asmik Grigorian, sopranas. Mane stebina, kai solistus vadina pagal jų balsą, tarsi jie neturėtų kito gyvenimo, išskyrus sceninį. Ar jūsų, įstabaus soprano, asmeninis gyvenimas nuo to nenukentėjo?
Nukenčia viskas: ir darbas, ir šeima. Esu laiminga, kad užauginau vaikus, tačiau jei kas ne taip, jaučiuosi kalta. Guosdavausi, kad nesu fabriko darbininkė, kuriai vaikus tenka palikti kiaurai dienai: galiu bent repetuoti namuose. Tiktai dainuodama užmirštu visas bėdas ir graužatis. Muzika pakylėja, ištraukia iš žemiškų rūpesčių. Man labai svarbu būti reikalingai žmonėms: tada su meile atiduodu save visą.
- Girdžiu liūdesio gaidą. Ar dabar jaučiatės reikalinga teatrui?
Jei turi pati siūlytis, matyt, taip labai nesi.
Rinkos dėsniai reikalauja nuolat konkuruoti, šmėžuoti, priminti apie save. Tenka daryti nuolaidų, o jūs, matyt, išdidi.
Ne išdidi, o labai reikli sau. Jei tavo repertuaras traukiasi, ir pasitikėjimas savimi mažėja. Suprantu, amžius, bet, laimei, balsas niekur nedingo. O juk jis taip pat pavargsta, sensta, kaip ir žmogus. Nemažai mano amžiaus solistų balsą jau prarado. Tik intensyviai dirbant įmanoma pratęsti jo amžių.
- Bet juk, gerbiama profesore, turite mokinių, sulaukėte penkių anūkų. Pagaliau nebevargstate, galite gyventi atsipūtusi!
Studentai – nuostabu, tačiau dainavimo neatstoja. Tik šis teikia man vilties. Dainuodama galiu suteikti žmonėms džiaugsmo: tik ši viltis mane ir palaiko, tada jaučiu, kad gyvenu, kad kvėpuoju.
- Bet juk dainuojate! Ir su Gehamu Grigiorianu, buvusiu sutuoktiniu, buvote surengusi rečitalį. Muzika įstabus dalykas, jei išsiskyrę žmonės per ją vėl taikiai susitinka.
Senokai tai buvo, smagu būtų pakartoti, tačiau, pasak dukros, Gehamas nebedainuoja. Asta buvo aplankiusi tėvą Jerevane, jis surengė bendrą pasirodymą tik savo šešiasdešimtmečio proga. Nesenai grįžau iš JAV, kur surengiau daug koncertų su kolektyvu „Vaivora“. Dainuoju Brunhildos partiją R. Vagnerio operoje „Brunhilda“ VAOBT, koncertuoju Lietuvos bažnyčiose Norėčiau tai daryti dažniau, tačiau negaliu ilgam palikti paliegusio tėvo: jo sveikata ir atmintis jau labai prasti.
- Kokia gi užburiančio jūsų dainavimo paslaptis? Buvo net įtarta, kad neva skleidžiate ultragarsą.
Vargu, bet girdžiu bent keturis taktus į priekį, kaip kad šachmatininkas numato ėjimus. Tai balsą, kūną, sąmonę sustyguoja taip tiksliai, kad solo partija bus laimėta. Bet svarbiausia, matyt, yra ne tai. Visą vasarą kasdien lankau teatrą ir dirbu su savimi bent po valandą. Kitus tai glumina: „Ką ta Milkevičiūtė ten veikia tuščiame teatre?“
- Galbūt Milkevičiūtė ruošiasi savo 65 metų jubiliejui: slapčia taiso eliksyrą, palaikantį balso skambumą…
Panašiai, tik nieko nereikia gerti: reikia kvėpuoti, tik ne bet kaip. Rimtai domiuosi Rytų filosofija, Tibeto medicina, joga. Jaunystėje balsas, jei esi gamtos apdovanotas, trykšta energija: iki 40-ies gali ja naudotis nemokamai, tačiau ilgainiui ji senka. Tad turi surasti, kaip ją susigrąžinti.
- Galbūt vaistais, maisto papildais, grožio procedūromis?
Miegas yra geriausia bei pigiausia grožio ir poilsio procedūra… Vengiu bet kokių vaistų. Svarbiausia yra kvėpavimas, Tibeto pratimai padeda net įveikti stuburo bėdas. Šią vasarą tarptautinės TATA akademijos surengtoje stovykloje kvėpavimo meno mokiau jaunus muzikantus. Jie taip susidomėjo, kad paprašė daugiau pamokų. Papasakojo, ką pajutę, ir tai mane labai pradžiugino – vadinasi, turiu magiškų galių (skambiai nusijuokia)!
- O ką tie jautė?
Šviesą. Jei išmoksti tinkamai kvėpuoti, ne šiaip sau, o su šviesiomis mintimis, atsiveri šviesai. Junti į tave sutenkančią galią kaip šviesą. Svarbu jos neužlaikyti, leisti ištekėti, paskleisti ją, išdainuoti. Manau, šiai šviesai perėjus per mane ją pajunta ir publika…
