Vaiva Budraitytė, neseniai atšventusi 50-metį, džiaugiasi savo amžiumi, nes nuo vaikystės konfliktavo su aplinka ir dažnai buvo linkusi ieškoti ydų savyje, nuolatos klausdavo savęs, kodėl jai taip sunku pritapti prie šio pasaulio, kodėl viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi. Gyvenant sukaupta patirtis padėjo Vaivai susitaikyti su savimi, ji suprato, kad daug reikalauja ir iš savęs, ir iš kitų.
„Visada gyvenau pagal taisykles ir esu labai kategoriška dėl kai kurių dalykų. Mano moralinės nuostatos, liečiančios bendravimą su žmonėmis, vyrų ir moterų santykius, vaikų auklėjimą, yra griežtos ir nekintamos“, – pabrėžia būrėja Vaiva.
Vaikystė Šilutėje, vokiečių kultūros paliestame karšte, joje paliko neišdildomą žymę: tvarkos potraukis – ne tik namų, savo aplinkos, bet ir žmonių santykių, savęs ribojimas, savotiškas asketizmas, rūstumas, drausmė, orientacija ne į pramogas, pataikavimą savo silpnybėms, o į pareigą, žmogiškąją misiją – iki šiol Vaivos propaguojamos vertybės.
Sakykim, ji iš vaikystės prisimena, kad suaugusieji niekuomet neleisdavo sau lėbauti ir atsipalaiduoti vaikų akivaizdoje – vaikai kažką pajusdavo tik iš kiek paraudusių suaugusiųjų veidų. Vaiva tvirtai laikosi nuomonės, kad vaikams viską leisti – geras auklėjimo būdas tik tuomet, jei nori išauginti kriminalinę ar niekam tikusią asmenybę.
Pirmąsias žinias apie vaistažoles ir liaudies mediciną Vaiva Budraitytė gavo iš močiutės, gyvenusios Pašyšiuose, netoli Šilutės. Aiškiaregyste ir astrologija pradėjo domėtis būdama dvylikos, kai jau gyveno Vilniuje, kur su mama išsikėlė jai ištekėjus antrą kartą. Prie Vilniaus sunkiai pritapo.
Turėdama gabumų muzikai, mokėsi Balio Dvariono muzikos mokykloje, grojo fleita ir pianinu. Metus mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, fleitos klasėje, bet paskui grįžo į ankstesnę mokyklą mokytis dirigavimo. Dainavo mergaičių chore „Liepaitės“.
Tačiau muzika, nors ir malonus užsiėmimas, buvo tik vienas iš gyvenimo kelių, kuriuos ji atmetė. Beje, daugelis žmonių, kartą, nors ir visiškai atsitiktinai, ėmęsi kokios nors veiklos, vėliau nebeturi ryžto ir drąsos jos atsisakyti. Tačiau tai – ne apie mūsų pašnekovę: ji ne kartą, o dažnai, aplinkinių nuostabai, atsisakydavo to, ką buvo pradėjusi, ir atkakliai ieškojo savo gyvenimo kelio, kol tapo tuo, kuo yra.
Gyvenimo kely
Baigusi mokyklą, Vaiva Prekybos technikume įgijo buhalterės specialybę, vėliau Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas – pasidavė tėvų spaudimui, nes jiems, kaip ir daugeliui, atrodė, kad puikus darbas – tik popierius sklaidyti.
Jau suaugusi lankė Vaikų dailės mokyklos (dabar – Justino Vienožinskio dailės mokykla) vakarines suaugusiųjų studijas. Vėliau šie įgūdžiai pravertė jai, kai pradėjo piešti mandalas. (Mandala – tai piešinys apskritime, kuriamas ritualiniais ar estetiniais tikslais. Jų randama visame pasaulyje: Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Europoje, Kinijoje, Indijoje, Tibete ir t. t. Tokių piešinių pavadinimai kiekvienoje šalyje buvo saviti ir skirtingi, o šiandien juos priimta vadinti bendru sanskrito kalbos žodžiu „mandala“, reiškiančiu „ratas, diskas, sfera, apskritimas“.)
Vėliau Vaiva Maskvos valstybiniame universitete studijavo filosofiją. Domėjosi religijomis, joga, mokėsi budistinių užkalbėjimų ir sąmoningo sapnavimo technikų, maldų, tobulinosi pas vienuolius Tailande, Tibete ir Nepale.
Aiškiaregės, žiniuonės, užkalbėtojos praktika užsiima jau beveik 20 metų ir iš tikrųjų turi ką pasakyti žmonėms, tačiau šią daugialypę patirtį moka išreikšti paprastais žodžiais.
Vaiva Budraitytė savo gyvenimu pagrindžia mintį, kokia yra laimė daryti tai, kas patinka, kam junti pašaukimą, tačiau dėl šios būsenos ji turėjo nueiti ilgą kelią. Nors būrimu, iš pradžių lyg netikėdama, pusiau rimtai, užsiėmė nuo vaikystės, profesionalia būrėja tapo sulaukusi trisdešimt šešerių, kai pagaliau ryžosi mesti „valdišką“ darbą.
Vaiva nesibaidė jokio darbo – kooperatyvų laikais kepė sausainius, tortus, savo name buvo atidariusi kavinę, tačiau stengdamasi žmones maitinti sąžiningai neilgai trukus bankrutavo. Ir vadinamąjį „valdišką“ darbą prisimena be pasidygėjimo – sako gebanti būti reikli, vadovauti, pareikalauti gerų rezultatų iš kitų.
Pasitarnavo likimas
Vaivos Budraitytės sąmonėje nuolat šmėžavo nuosavo namo su žiemos sodu vizija (tokiame dabar gyvena), tačiau ji suprato, kad dirbdama „valdišką“ darbą niekuomet jo nepasistatys. Kooperatyvų laikais, kai tortai ir pyragai ėmė duoti pelno, viskas atrodė arčiau realybės, vis dėlto vakarais, vos pavilkdama iš nuovargio kojas, vis pagalvodavo, kodėl negalėtų uždirbti iš to, ką moka geriausiai.
Ir kai šeima įkūrė savo kavinę, o Vaivai atrodė, kad viskas yra sustyguota ir buvęs vyras vienas gali pasirūpinti verslu, ji atsidavė savo pomėgiui – būrimui kortomis, įformino savo veiklą.
„Žmonės man dažnai sako, kad negali keisti savo gyvenimo, nes yra arba per jauni, arba per seni, – kalbėjo būrėja. – Tačiau iš tikrųjų visos kliūtys – mūsų pačių galvose. Keistis mums daugiau niekas netrukdo.“
Tačiau ne viskas – žmogaus valioje.
Vaiva įsitikinusi, kad dažnai žmogui pačiam to nesuprantant pasitarnauja likimas, todėl reikia su dėkingumu priimti visas jo dovanas. Nors pirmasis būrėjos vyras, visų supratimu, buvo geras žmogus, visą šeimos naštą ant savo pečių tempė ji pati – turėdavo sugalvoti, iš ko gyvens, kaip viską organizuoti.
Tiesa, žmonių santykių specialistė sako, kad tai nėra nieko bloga – kažkas vienas šeimoje turi imtis vadovavimo, prisiimti atsakomybę. Jei abu sutuoktiniai – silpni ir to nenori, santykiai yra pasmerkti.
Vis dėlto vieną dieną viskas sugriuvo – būrėja sužinojo, kad vyras sukasi apie jos globojamą išsiskyrusią draugę. Iš pradžių buvo labai skaudu, bet dabar supranta, kad iš tikrųjų tai buvo sėkmė – ji, pareigos ir tradicinės santuokos šalininkė, niekuomet nebūtų pasiryžusi griauti šeimos, jei sutuoktinis neturėtų kokių nors bjaurių ydų, nebūtų girtuoklis ar smurtautojas.
Tiesa, ji kategoriškai nesupranta moterų, kurios leidžiasi į tokius santykius, ir nuolatos stengiasi jas atvesti į protą. Deja, tarp jos klienčių yra net kelios, žuvusios nuo savo vyrų, ir šie skaudūs faktai tik įrodo, kad ne burtai yra svarbiausi – žmogus turi pats kurti savo gyvenimą ir dėl jo stengtis. Vis dėlto jei ne ta draugė, kuriai iki šiol yra dėkinga, galbūt būtų likusi tik suvargusi Lietuvos moteris.
Antrąją santuoką žymus Indijos astrologas Vaivai išpranašavo, kai ji su pirmuoju vyru dar puikiai gyveno, ir ji, nors pati būdama būrėja, juo niekaip nenorėjo patikėti, tai atrodė neįmanoma. Vis dėlto taip įvyko...
Po skyrybų kandidatų į vyrus netrūko, tačiau Vaivai buvo perregimi jų ketinimai, be to, santykiuose ji nepripažįsta jokių kompromisų – niekuomet nesutiktų būti nei nuolatine drauge ar sužadėtine, nei juo labiau meiluže, neieško jokio vyro mūro, už kurio galėtų pasislėpti, ar turtingo, kad galėtų nedirbti. Ir už tai, pasak jos, buvo apdovanota vyru, kuris ją myli, kurio tėvai ją myli ir gerbia, kurį myli ir gerbia jos vaikai – Vaivai rūpi ne tik asmeninė laimė, kuriai žmonės kartais atsiduoda be jokios atodairos, pamiršdami, kad svarbi yra ir aplinkos harmonija.
Nėra mistifikatorė
Būrėja visiškai nemistifikuoja savo gebėjimų, teigia, kad ir būrėjai gali klysti. Paslaptis – paprasta: svarbu taip atskleisti situaciją, kad žmogus suprastų, kas vyksta, ir atrastų būdų, kaip ta situacija pasinaudoti. Kartais žmonės būrėjai sako, kad ji nėra aiškiaregė – tiesiog gera psichologė. Vaiva pripažįsta, kad iš tikrųjų atskirti vieną nuo kito – kartais nelengva – ilgainiui kortos iš tiesų tampa tik pagalbine priemone.
Nors Vaiva Budraitytė pusiau juokais sakė, kad jokių būrimų nereikia išpranašauti, kas laukia dvidešimtmetės merginos, užmezgusios santykius su vedusiu ar turtingu senyvu vyru, vis dėlto kartais, patyrusi tam tikrą būseną ir atsivėrus paslaptingoms erdvėms, ji daugiau nei, atrodo, pati žino ir būna visiškai teisi.
Vaiva nuolatos pabrėžia, kad reikia kurti savo gyvenimą, o ne be saiko kimšti ir spoksoti į televizorių. Sakykim, kad sulauktum šviesios ir sveikos senatvės, jos reikia nusipelnyti visu savo gyvenimu – pabadauti, žiūrėti, kiek ir ko valgai, paisyti dvasios higienos. Tačiau žmonės, pasak jos, iš būrėjos tikisi tik kokio nors stebuklingo žodžio, kuris pakeistų jų gyvenimą, bet visai nenori dėl jo stengtis.
Dalis klientų skundžiasi, kad esą yra prakeikti, nes, kad ir ko imtųsi, niekas jiems nesiseka. Vaiva drąsiai sako, kad prakeiksmai prie gerų žmonių „nelimpa“. „Gal nesate tokie geri, kaip jums atrodo?“ – tiesiai klausiu jų. Nes tikrai gerą žmogų sunku prakeikti“, – pabrėžia pašnekovė ir priduria, kad nuolat reikia grįžti prie to paties – savo gyvenimo revizijos, kurios ne visi žmonės nori imtis.
Būrėja pasakoja, kad apie tai kalba ir jos pažįstami medikai – ligoniai nenori pasveikti, nenori laikytis dietos, jiems reikia tik tabletės... „Ir būtų gerai, kad bent tabletę išgertų...“ – atsidūsta jie. Tą patį galėtų pasakyti bet kurioje paslaugų sferoje dirbantis žmogus – sakykim, jei drabužis gerai neguli, kaltas yra siuvėjas, o ne toli gražu netobula kliento figūra...
Vis dėlto, pasak Vaivos, dabar ateina kiti laikai – nuo 2012 metų pasaulis turi keistis į „dvasios ekonomikos“ pusę: visi atsisuks į save, tradicijas, ir dvasios mokytojų bei būrėjų paslaugos bus dešimtkart reikalingesnės. Ji paneigia mintį, kad burtis eina tik silpni žmonės, nežinantys, ko imtis, pasiklydę gyvenime. Pasak pašnekovės, pažvelgti į ateitį reikia didelės drąsos, o dauguma žmonių verčiau yra linkę nieko nežinoti.
Sėkmės technika
Pati būrėja yra gyvas savęs kūrimo pavyzdys. Vaikystėje Vaiva buvo prastos sveikatos, nors niekas nesuprato, kokia liga paguldydavo ją į lovą – pakildavo temperatūra, skaudėdavo odą. Vėliau ji suvokė, jog sirgo vadinamąja šamanų liga – keitėsi mąstymas į magų mąstymą. Vaiva pasveiko, kai susidomėjo sveika gyvensena, mityba ir perskaitė šia tema kalnus literatūros.
Nei sportas, nei maisto ribojimas Vaivai nėra kančia – ji supranta, kad viską daro dėl savęs. Kasdien pusvalandį skiria jogos pratimams, medituoja, daug dirba – ir tai taip pat, pasak jos, verčia jaustis geriau.
Su vyru Gaudentu, kuris taip pat dirba toje pačioje srityje, beveik nevartoja alkoholio, tik kartais vakarieniaudami paragauja raudonojo vyno. Valgo visuomet tuo pačiu metu ir niekuomet nešildo maisto, nors įprasti gaminti tik tiek, kiek suvalgysi iškart, buvo gana sunku – atrodė, kad turės nuolatos stovėti prie viryklės.
Kai tik blogai pasijunta, Vaiva dieną ar kelias pabadauja, o po badavimo vėl atgauna energiją. Kai pavargsta nuo klientų, visą dieną nešneka – jos vaikams puikiai suprantamas posakis „žaisti tylos karalystę“. Badavimas ir tylėjimas – tai du metodai, kuriuos būrėja propaguoja jau daugybę metų. Tai universalios technikos, tačiau, moters teigimu, kiekvienas žmogus gali surasti sau tinkamą dvasios techniką ar jų derinį. Taip ji pati savo žemaitiškoje asmenybėje suderino daugelio dvasinių mokyklų patirtį.
Vaiva nevengia ir grožio salonų, naudoja gerus kremus, neatmeta minties, kad kada nors pasinaudos plastikos chirurgijos specialistų paslaugomis.
Vis dėlto svarbiausias dalykas – ji niekuomet nekovoja su blogiu.
Tiesiog nuo blogio traukiasi, o jeigu ją kas nors įžeidžia, nueina už tą žmogų pasimelsti...
„Neieškau ir teisybės. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą...“ – įsitikinusi Vaiva Budraitytė.