– Neseniai buvo parodyta paskutinė, 82-oji, serialo „Pavogta laimė“ serija. Ar sąžiningai žiūrėjote šį serialą?
Iš pradžių stengiausi žiūrėti sąžiningai. Buvo įdomu pamatyti, kaip ten atrodau, nes vis dėlto man tai buvo pirmas kartas. Vasarop, deja, laiko televizoriui likdavo vis mažiau. Tačiau paskutinę seriją beveik visą mačiau.
– Kokios mintys užplūdo?
Atrodo, kad galėjau viską padaryti geriau. Tačiau, kita vertus, kadangi numatytas antrasis serialo sezonas, reikia manyti, kad nebuvo viskas taip blogai.
– Laimė, jūsų herojaus Roberto pykčio pagautas Germanas nenušovė. Vadinasi, turėsite progos dar pasireikšti?..
Taip, jau turiu pranešimų, kad rugpjūčio pradžioje prasidės antrojo serialo sezono filmavimai.
– Dabar Lietuvoje serialai tiesiog „kepami“ vienas po kito. Ar manote, kad „Pavogta laimė“ buvo kažkuo išskirtinė?
Man, neturinčiam patirties serialuose, sunku lyginti. Tačiau kaip žiūrovas manau, kad jis traukė įdomesne, galbūt labiau intriguojančia istorija.
– Kas jums buvo sunkiausia filmuojantis?
Pati pradžia, kol neturėjau supratimo, kaip visa tai daroma. Buvo daugiau nervų, įtampos. Laimė, mane supo daug labiau patyrę kolegos: Dalius Mertinas, Inga Norkutė, Valda Bičkutė, Virginija Kochanskytė... Iš jų sulaukdavau nemažai naudingų patarimų. Aišku, ir serialo režisierius Mantas Verbiejus man buvo didelis mokytojas.
– Anksčiau prieš kamerą neturėjote progos save išbandyti?
Prieš kelerius metus filmavausi trumpo metražo filme „Brėkštant“. Tai filmas, kurį sudaro kelios trumpos istorijos. Vienoje iš jų – „Bent niekada“, kurią režisavo Marius Kunigėnas, – kartu su aktore Judita Zareckaite suvaidinau ir aš. Plačiai šis filmas nebuvo rodomas. Jį jauni režisieriai kūrė kino festivaliui.
– Galima sakyti, kad esate naujas veidas lietuviškų serialų industrijoje. Kaip patekote į „Pavogtą laimę“?
Mane surado serialą kūrusios VRS grupės prodiuseriai. Matyt, atrinko pagal duomenis, kurie yra aktorių agentūrose. Jiems galbūt reikėjo naujo, nematyto veido, tad jie man paskambino ir paklausė, ar tai mane domintų. Įveikiau bandymus ir taip atsidūriau čia.
– Sulaukęs pasiūlymo iškart pašokote iš džiaugsmo?
Iškart susimąsčiau, kaip viskas bus. Juk filmavimai vyko Vilniuje, o aš gyvenu Kaune. Galvojau, ar suspėsiu važinėti, nesinorėjo kitų darbų apleisti. Tačiau noras išbandyti save taip pat buvo didelis. Tad tam ir pasiryžau.
– Ar jums neatrodo, kad jūsų kuriamas Robertas yra per daug teigiamas personažas?
Gal... Nežinau, kaip būtų sekęsi vaidinti kokį nors blogiuk. Tačiau rinktis juk negali – priimi tai, ką siūlo.
– Panašumų tarp Roberto ir jūsų yra daug?
Manau, kad ir ką vaidintum, panašumų vis tiek pavyktų atrasti. Mane ir Robertą galbūt sieja iš pradžių labiau prasiveržęs neapsisprendimas. Jis tarsi blaškosi nežinodamas, ko nori iš gyvenimo. Panašių užuominų – kai lyg viską turi ir lyg nežinai, ko nori, – būta ir mano gyvenime.
– Tai labiau susiję su profesiniais ar asmeniniais dalykais?
Daugiau blaškymosi buvo, kai svarsčiau, rinktis aktorystę ar ne. Šakiuose baigęs vidurinę mokyklą, nepuoliau stačia galva į šią sritį, juolab kad tėvai nebuvo nusiteikę pritarti. Dar kelerius metus svarsčiau, ko imtis. Visgi nieko patrauklesnio už aktorystę nesuradau. Dar mokydamasis mokykloje lankiau dramos studiją, ir man tai patiko. Be to, studijos vadovė siūlė bandyti tapti aktoriumi. Režisierius Gytis Padegimas prie Kauno dramos teatro rinko aktorių kursą, į kurį patekau ir aš.
– Šiandien jau tvirtai stovite ant žemės?
Dabar, sulaukus 36-erių, jau būtų per vėlu kažką keisti, negali sau leisti blaškytis. Juolab kad ir darbų teatre, seriale atsirado. Savo veikla dabar esu patenkintas. Viliuosi, kad su šiuo serialu neišnyksiu iš ekrano ilgam.
– Ar tikite tokia meile, kokia mezgėsi seriale tarp Roberto ir Aidos?
Nežinau. Seriale ji buvo labiau paryškinta. Abejoju, ar gyvenime taip gali būti.
– Jūsų gyvenime taip nebuvo?
Mano meilė – kitokia. Su savo žmona, aktore Asta Mačiulyte, kartu mokėmės pas G. Padegimą. Artimiau pradėjome bendrauti tik antro kurso pabaigoje. Tad ta mūsų meilė užsimezgė ne iš karto.
– Ar jūsų žmonai patinka, kaip seriale vaidinate įsimylėjusį žmogų?
Šia tema stengiamės daug nediskutuoti. O jeigu ką ir pakalbame, tik iš profesinės pusės. Kažkur toliau siekiančių sąsajų niekada neieškome.
– Pradedančiajam serialų aktoriui intymios scenos nebuvo sunkios?
Kai jos atsirado, jau buvau šiek tiek apšilęs prieš kamerą. Tačiau negalėčiau sakyti, kad vaidinti jausmus – labai paprasta. Stengiesi įtikinti save, kad tai – tik tavo darbas, ir per daug to intymumo nesureikšmini.
– Papasakokite apie kasdienius savo darbus.
Esu Kauno lėlių teatro aktorius ir Kauno mažajame teatre vaidinu keliuose režisieriaus Vytauto Balsio spektakliuose.
– Tapti lėlių teatro aktoriumi buvo jūsų svajonė?
Taip susiklostė aplinkybės. Kai baigėme studiją prie Kauno dramos teatro, visas kursas liko jame dirbti. Tačiau ilgainiui laikas mus išsklaidė, nes ne visiems užteko vaidmenų. Kai kurie apskritai metė aktorystę ir griebėsi kitų darbų. Ir man pačiam teko dekoracijas statyti, režisieriaus padėjėju dirbti. Paskui situacija taip pasisuko, kad Lėlių teatrui pritrūkus vyrų aktorių ir mano kolegai Vaidui Makseliui išvykus į Kanadą buvau prikalbintas pereiti ten.
– Kam vaidinti sunkiau – suaugusiesiems ar vaikams?
Rimtame psichologiniame spektaklyje vaidinti suaugusiesiems nėra lengva, tačiau ir darbas vaikams reikalauja daug pastangų, fizinės energijos. Jiems nesumeluosi ir jų taip paprastai neapgausi.
– Socialiniame tinkle „Facebook“ prie jūsų pavardės parašyta, kad esate aktorius-santechnikas. Kaip tai suprasti?
Tai humoras. Aktoriai – linksmų plaučių žmonės, mėgstantys pajuokauti. O kadangi jie nelabai gali išgyventi iš savo algos, turi griebtis įvairių papildomų darbų. Aišku, santechniku aš nedirbu, bet papildomų darbų, pavyzdžiui, renginių vedimo, imuosi. Aktorius-santechnikas reiškia plataus profilio žmogų.
– Kokių kitų darbų jums yra tekę ragauti?
Baigęs aktorystę daugiau nieko nedirbau, tačiau būdamas studentas teatro afišas klijuodavau, dar anksčiau teko dirbti Šakių ligoninėje liftininku.
– Ar šiuo metu atostogaujate?
Jau baigiu. Birželį su draugais teatralais plaukėme baidarėmis Šventosios upe, šiek tiek laiko su žmona ir vaikais – devynerių Astijumi ir trejų Roberta – praleidome kaime, prie ežerų. Mums patinka aktyvus poilsis. Rugpjūtį, kaip jau minėjau, prasidės nauji serialo filmavimo darbai, repeticijos teatre.
– Televizorius – jums geras draugas laisvalaikiu?
Galiu sakyti, kad taip, nors dažnai kiti televizorių niekina. Nesu aktyvus publicistinių ar politinių laidų žiūrovas, tačiau pasižiūriu serialus, kuriuose vaidina mano geri pažįstami, informacines laidas, kai kurias šou programas.
– Ar pasirodęs ekrane tapote labiau atpažįstamas?
Tikrai taip. Meluosiu, jei sakysiu, kad negaliu atsiginti gerbėjų dėmesio. Tačiau būna, kad mane užkalbina žmonės, paklausia, ar esu tas iš serialo, kaip klostysis reikalai toliau ir panašiai.
– Ar geras jausmas būti žinomam?
Kol neperlenkiama lazda, taip. Kol kas man malonu, kai mane pastebi, užkalbina, teiraujasi.