Ant olų sienų rasti piešiniai rodo, kad dažai egzistavo dar prieš 8 tūkst. metų. Jie buvo gaminami iš pieno, kalkių ir žemės pigmentų. Kai 1924 m. buvo atidarytas faraono Tutanchamono kapas, jame rasta daiktų, dažytų būtent tokiais dažais.

Pieninius dažus lengva pagaminti ir naudoti, todėl jie ilgus metus buvo labai populiarūs. Bėgant laikui, atsirado naujų dažu receptūrų iš pieno baltymų (kazeino), kalkių ir pigmentų, tačiau jų kokybė ir patvarumas smarkiai skyrėsi.

Kai kurie eksperimentai davė pradžią dažams, skirtiems apsaugoti paviršius nuo išorės veiksnių, kiti dažai nebuvo tokie kokybiški ir išgaravo nuo žemės paviršiaus nepalikdami žymių. Siekdami atrasti patvariausių ir ilgaamžiškiausių dažu kombinacijas, žmonės juos maišė su alyvuogių ir sėmenų aliejais, kiaušiniais, vašku, gyvūninės kilmės klijais.

Renesansas: dažai ar nuodai?

Po to, kai XV a. pr. flamandų dailininkas Janas van Eikas išrado kokybiškus aliejinius dažus, jie tapo neatsiejama Renesanso periodo dalimi. Jis sukūrė labai tvirtą laką, kurį naudojo kaip aliejinių dažu pigmentų rišiklį. Vėliau šiuos dažus tobulino kiti italų meistrai; norėdami, kad dažai būtų patvaresni ir ilgiau tarnautų, jie pradėjo juos maišyti su švino oksidu.

Dar du ar tris amžius pagrindinės pieninių ir aliejinių dažų receptūros išliko beveik nepakitusios. Pieniniai dažai buvo gaminami iš tų pačių ingredientų, kaip ir anksčiau, o aliejinių dažų receptūros dažnai laikytos paslaptyje.

1868 m., po JAV pilietinio karo, užpatentuota pirmoji skardinė su sandariu dangteliu. Tai reiškė, kad atsirado galimybė masiškai gaminti dažus, pilstyti juos į skardines ir gabenti į tolimesnes vietoves. Dėl aliejinių dažų nekilo jokių problemų, tačiau pieninių dažų nebuvo galima supilstyti į skardines ir išvežioti pirkėjams, nes jie buvo pagaminti iš natūralių pieno baltymų, tad būtų sugižę, kaip sugyžta pienas. Dėl šios priežasties iki 1935 m. pardavinėti tik aliejiniai dažai. Jų sudėtyje buvo švino, fungicidų ir kitų nuodų. Pieniniai dažai tapo praeities dalyku.

Pirmyn į praeitį

Po II-ojo pasaulinio karo mokslininkai, dirbantys su dažu gamintojais, pradėjo kurti įvairias naujas dažų formules. Tuo pat metu JAV gyventojai ėmė suvokti švino bei gyvsidabrio keliamus pavojus ir susirūpino dažuose bei tirpikliuose esančiais nuodingų medžiagų kiekiais. 8-ojo dešimtmečio pradžioje vartotojai ėmė reikalauti pakeisti amerikietiškų produktų sudėtį.

Šiandien dažų ir tirpiklių gamintojams draudžiama naudoti šviną, gyvsidabrį ir kai kurias kitas medžiagas. Žaliųjų judėjimas turėjo didelės įtakos visuomenės švietimui ir privertė prisiminti senuosius dažu gaminimo metodus. Apsukome ratą ir atsidūrėme pradiniame taške. Tad po saule iš tiesų nieko naujo.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją