Praėjo treji metai po vyro Leono mirties, tačiau nė vienas negalėtų pasakyti, kad ponia Jurga palūžo ar likimo valiai paliko tai, ką daugiau nei per du dešimtmečius Alekniškio dvare (Širvintų r.) sukūrė jos vyras.
Netikėtas sprendimas
„Turėjau nepaprastai gerą vyrą. Viskas šiame ūkyje laikėsi ant plačių jo pečių. Jo dėka dvaras pakilo naujam gyvenimui, buvo gražiai sutvarkyta aplinka, susodinti reti ir brangūs augalai, įveistas sodas, pasodinta uogakrūmių. Dabar čia visko yra“, – pasakojo ponia Jurga.
Ji prisipažino, kad po vyro, kuris buvo ne tik puikus architektas, bet ir labai nagingas meistras, mirties likti vienai buvo baisu. O su sutuoktiniu ji išgyveno 44 metus. Tačiau aplinkinius moteris nustebino ne tik tuo, kad sugebėjo nepalūžti po vyro mirties, bet ir daug kam netikėtu sprendimu imtis dar vienos ūkininkavimo krypties.
„Kai Leonui atgavus iš tėvelio paveldėtą dvarą nusprendėme jame apsigyventi, pamačiau, kaip sunkiai verčiasi vietiniai žmonės. Mane glumino išgriuvusios tvoros, girtuoklystė. Aplinkiniai žmonės čia labai geri, bet jiems reikia postūmio, pavyzdžio, kad galima gyventi ir kitaip. Manau, labai svarbu burtis į bendruomenes ir palaikant vieniems kitus judėti į priekį“, – tikino ponia Jurga.
Asmeniniu pavyzdžiu ji įrodė, kad reikia ne dejuoti, o dirbti. Vienais metais iš draugų atsivežusi pradinės sodinamosios medžiagos moteris įveisė braškyną.
„Išdauginome 1000 braškių daigų. Vienas daigas – litas. Visiems norintiesiems neužteko, nes prekiavome ankstyvos ir skanios „Polka“ veislės daigais. Dabar auginu mėsines vištaites, turiu ir kalakutų. Viską, ką užauginu, sėkmingai parduodu“, – džiaugėsi ūkininke nusprendusi tapti Alekniškio dvaro šeimininkė.
Ir čia pat pridūrė, kad turi nuostabų sūnų, kuris padeda, kiek gali. TV žurnalistas Rokas Petkevičius rūpinasi, kad tėvo įveisto sodo nepultų ligos ir kenkėjai, iš motinos namų į sostinę dažnai skuba vežinas kiaušiniais ar išskirtinio skonio naminėmis vištomis. Viską, kas užauginta Alekniškyje, mielai perka jo kolegos.
Ilgaamžiškumo tabletės
Tiesa, moteris prisipažino, kad iš pradžių jai buvę nesmagu imti pinigus. Vėliau suprato, kad reikia vertinti ir didžiuotis įdėtu darbu. Kai atvažiavome, pati, ne kas kitas, kapojo vištoms dilgėles.
„Gyvybę, kuria rūpinuosi, vadinu tabletėmis. Dabar suprantu, kodėl kaimo žmonės ilgiau gyvena. Juk gali negali, skauda ar ne, nori ar nenori, žiema ar vasara, turi eiti ir palesinti višteles, surinkti kiaušinius, laiku pasodinti ar nuskinti. O kuo daugiau judame, tuo esame sveikesni“, – tikino ponia Jurga.
Leonas Petkevičius buvo žinomas augalų kolekcininkas. Jo sukauptos vilkdalgių ir viendienių kolekcijos – išskirtinės. Važinėdamas po pasaulį, bendraudamas su kitais gėlininkais, Leonas surinko rečiausias jų veisles, kuriomis pasigrožėti ar įsigyti sodinukų šiandien į Alekniškį važiuoja ne tik Lietuvos augalų mylėtojai.
„Jei Leono kolekcijai trūko kokios nors veislės gėlės, jis nepaisė kainos. Sunku būtų pinigine išraiška įvertinti tai, ką jis mums su sūnumi paliko. Be abejo, po jo mirties atsirado gudrutis, norėjęs nupirkti visą kolekciją už juokingai mažą sumą. Turbūt manė, kad esu labai naivi ar kvaila. Kai atsipeikėjau po netekties, daviau sau žodį, kad saugosiu ir puoselėsiu tai, ką mano vyras per ilgus metus sukaupė. Neabejoju, kad matydamas tokias pastangas jis džiaugtųsi“, – pasakojo valia ir energija stebinanti moteris.
Prireikė žinių
Anksčiau kitoje vietoje, arčiau dvaro, augę vilkdalgiai ir viendienės, padauginti ir perkelti į erdvesnę vietą.
„Susodinau augalėlius taip, kaip mačiau auginant viename Amerikos augalų centre, kur rengiami aukcionai. Tarp vingiuotais spinduliais išdėstytų eilių – platūs tarpai. Man patogu pjauti žolę, o atvykusiems svečiams ir pirkėjams – apžiūrėti kolekcijas ir išsirinkti patikusį augalą“, – sakė ponia Jurga.
Kai buvo gyvas vyras, ji ne itin domėjosi augalais, tačiau jam mirus suprato, jog turi žinoti ne mažiau nei jis, kad galėtų sudominti pirkėjus ir paaiškinti, kaip įsigytu augalėliu rūpintis. Tad ėmė vartyti knygas, o jei ko nerasdavo jose, klausdavo patarimo Leono draugų gėlininkų.
Didžiausia vertybė – žmogus
Labiausiai ponią Jurgą neramina žmonių pesimizmas, nenoras imtis iniciatyvos.
„Aš džiaugiuosi kiekviena diena. Kodėl žmonės gėrisi žydinčiomis gėlėmis? Todėl, kad patiria emocinį išgyvenimą, numalšina dvasinį alkį. Beje, dvasinis turtas – neapmokestinamas. Man rūpi, kad Lietuvoje, laikui bėgant ir padedant valstybei, formuotųsi naujas žmogus, kad jis jaustųsi oriu šeimininku, kuris didžiuojasi savo užaugintu ar sukurtu produktu. Juk didžiausia vertybė – žmogus“, – tikino ponia Jurga.
Pasak jos, didesni ar mažesni Lietuvos dvarai buvo savotiški žinių ir kultūros centrai. Ir Alekniškyje visada buvo auginamos naujausios veislės, taikomi pažangiausi ūkininkavimo būdai, vyravo pagarbus požiūris į samdomą žmogų. Tokių principų laikosi ir J. Petkevičienė.
