Šia iškilminga proga buvusiems studentams perskaičiusi paskutinę paskaitą, nuo rudens iš aktyvaus pedagoginio darbo profesorė pasitraukia. Atidavusi jam daugiau kaip keturis dešimtmečius V. Daujotytė pasiners į skaitymą, rašymą ir mąstymą, tai, ką ji mėgsta labiausiai.

- Šiandien dar sykį įteikėte diplomus savo studentams. Ar jie pateisino lūkesčius?

Studijas baigė mūsų magistrantai, kurie mokėsi pagal modernesnę intermedialiųjų studijų programą, kurioje literatūra jungiama su kitais menais – kinu, daile, muzika. Jie bendresnio akiračio nei ankstesnės laidos, tarp jų tikrai yra gabių, savitesnio žvilgsnio žmonių, pasirengusių veiklai literatūros, meno, kultūros srityse.

Aišku, norėtųsi, kad daugiau gabaus jaunimo ateitų į humanistiką, kad jų nenuplautų ekonominiai išskaičiavimai, neleisdami atsižvelgti į savo gebėjimus, norus, kad nenuplautų į vadybą ar prekybą. Absolventus išlydžiu su viltimi, džiaugsmingai. Mėgstu šią dieną universitete pasisukioti, pajusti tą dvasią. Kai matai tiek jaunų veidų aplinkui, susidaro graži iliuzija, kad jų yra labai daug.

- Bet vis daugiau jaunimo, taip pat ir išsilavinusio, išvažiuoja į kitas šalis. Mūsų mažėja, išsibarstome pasaulio platybėse. Kokių grėsmių čia įžvelgiate?

Tai didis blogis. Nesutinku, kad emigracija padeda spręsti problemas, ji jas tik gilina. Tačiau man pasisekė pastebėti naują tendenciją. Vienas mūsų gabus lituanistas Nerijus Cibulskas pabandė išvažiuoti į užsienį. Jam ten neblogai sekėsi, bet pajuto, kad gyvenimas praeina pro šalį, kad yra ne savo vietoje ir niekada nebus savo vietoje, kad reikia kuo greičiau grįžti ir savo vietą Lietuvoje susigrąžinti, užsiimti. Laikau, kad tai vilčių teikiantis simptomas. Žinoma, tai išlavintos, kūrybingos sąmonės žmogaus požiūris. Buvo ir bus tokių, kuriems svarbu tik darbas, alus, futbolas.

Tačiau dalis išvažiavusių išsilavinusių žmonių išgyvens tokią sąmonės dramą, netikiu, kad absoliuti dauguma nepajus šio diskomforto. Tai kas, kad gali daug uždirbti, visko daug turėti, bet jiems vis tiek bus sunku, teks išnaudoti daug dvasinės energijos, kad save nuramintų. Jei ją panaudotų darbui gimtinėje, galbūt ir čia ne taip blogai gyventų?

Apskritai ši problema daug gilesnė, juk gyvename ne tik vartoti – valgau, dirbu. Kaip aš sakau, lygiu iki prasmės. O kai žmogus neturi gyvenimo prasmės horizonto, jis jaučiasi labai nesaugus. Tada iškyla pavojus nukrypti į įvairias pagundas – narkotikus, alkoholį, žmonės skiriasi, iš naujo kuria šeimas.

- Greit švęsime Valstybės dieną. Su kokiomis mintimis pasitinkate šią datą? Kaip vertinate situaciją Lietuvoje šiandien?

Visi matome tas bėdas, bet galiausiai nuo jų atšimpa kalba. Kad ir kaip būtų, ir šiandien mes turime tam tikrą stabilumą, nors kyla kainos, o nei pensijos, nei darbo užmokestis nedidėja. Bet vis tiek dar lieka galimybių prisitaikyti. Nėra toks jau suspaustas gyvenimas, kad negalėtum nė pajudėti. Atsigulęs vakare vis tiek gali tikėtis, kad kitą dieną pragyvensi įprastai: galėsi dirbti, arbatos ar kavos puodelį išgerti, dienos linija bus rami ar kiek pavinguriuos.

Manau, mūsų kasdienybė palyginti saugi. O juk ji ir yra žmogaus gyvenimo matas. Nuo kasdienybės priklauso ir mūsų šventės, jei ji gerai priglunda prie kūno, smagu bus švęsti. Valstybės diena man asocijuojasi su pasaka, kuri tarsi priartėja prie mūsų ir nusileidžia. Juk kažkada turėjome karalių ir karalienę, prisimeni ir papasakoji vaikui ar anūkui. Parodai M. K. Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“, paaiškini, ką jie ten laiko rankose. Šventė – tai nebūtinai fanfaros, iškilmingos kalbos. Bent man taip atrodo.

- Kaip vertinate menininkų, kūrėjų padėtį? Nuo šių metų jiems tenka mokėti kur kas didesnius mokesčius, ar tai nekelia grėsmės kultūros išlikimui?

Valstybė turėtų būti suinteresuota išlaikyti savo kultūrą, pasirūpinti, kad neišsektų menininkų kūrybinės galios. Nuo meno priklauso ir visuomenės sąmoningumo lygmuo. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą dalyką. Menininkai turėtų užsiauginti tvirtesnį stuburą, prisiimti daugiau atsakomybės už savo likimą. Jei mato, kad negali pragyventi vien iš kūrybos, o tai greičiausiai šiandien neįmanoma, reikėtų imtis kito darbo, derinti jį su kūrybiniais siekiais. Menininkas neturėtų laukti, kol jam skirs stipendiją, pašalpą, paramą. Tai pakerta kūrybingumą, pažeidžia ambicijas.

Suprantama, tai bendra visos visuomenės problema – moralinis tvirtumas, sugebėjimas išgyventi pačiam, savo jėgomis, kad tavo vaikui nereikėtų prašyti nemokamų pietų, tau pačiam – pašalpos, kad pats sugebėtum išlaikyti senus tėvus. Grįžtant prie menininkų, mokesčių problema yra, valstybė turėtų suteikti jiems mokesčių lengvatas, įvertinti, kad jų uždarbis nėra toks didelis, kad nemaža energijos dalis nueina kitur, – tokia jau meno prigimtis. Vilčių teikia Lietuvoje įteisintas meno kūrėjo statusas, su juo susijusios galimybės palengvinti menininkų dalią.

- Kaip reikėtų auklėti vaikus, kokias vertybes jiems skiepyti, kad rastų savo gyvenimo kelią, būtų atsakingi už savo likimą?

Pirmiausia reikia stengtis pažinti savo vaiką, padėti jam atskleisti savo gabumus. Bet pagrindinis dalykas – sugebėti kuo anksčiau suformuoti jo atsakomybę už savo gyvenimą. Nei tėvai, nei seneliai negali jo nei pakreipti kaip nors, nei už vaiką nugyventi. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas labai atskiras. Vaikų likimai, keliai taip pat atskiri ir tėvai neturi stengtis daryti kokią nors įtaką. Žmogus privalo viską susikurti pats – duoną, kasdienybę. Nuo to priklauso moralinė mūsų visų savijauta.

- Esate sakiusi, kad mus ištikusi krizė pasitarnaus kaip pamoka. Gal iš jos galime pasimokyti riboti materialinius poreikius, atsigręžti į moralines vertybes?

Ir žmogui, ir žmonijai krizės neišvengiamos, tad belieka gyventi taip, kad būtum joms pasirengęs. Beje, ne valstybės krizės būna baisiausios, kur kas baisesnės – vidinės. Ugdykime savo gebėjimus, kurie padėtų jas išgyventi: išmokime nesiblaškyti, ištvermės, netgi stoicizmo. Nors ekonomistai sako, kad vartojimo rato sukimasis yra visa ko pagrindas, tai ne išeitis, jis gali suktis ir lėčiau. Todėl savęs ribojimas – teisingas kelias: mažiau vartoti, nekaupti nereikalingų daiktų.

Turime atsigręžti į gamtą ir suvokti, kad jos ištekliai ne beribiai. Deja, mūsų važiavimas į gamtą labai karikatūriškas, važiuojame, bet jos nepasiekiame – atsiskiriame triukšmu, linksmybėmis. Gamtoje reikia tylos, susikaupimo, įsiklausymo. Tuomet galėsime daug ko iš jos išmokti, kad ir kaip įveikti krizę...

- Ar iš tiesų atsitiktinai pasirinkote lietuvių filologijos studijas, kai neįstojote į vokiečių kalbą?

Taip, bet niekuomet to nesigailėjau. Vis tiek tai būtų buvusi filologija. Galėčiau sugalvoti ką nors gražaus apie pašaukimą. Tiesiog tokia jau mano prigimtis: man visuomet buvo įdomūs žodžiai, pasakos, skaitymas. Jau labai ankstyvame amžiuje man atrodė, kad knygose yra kažkokia paslaptis, kad ten turi būti kažkas, ką verta sužinoti. Taip buvo ir taip yra, ir kuo daugiau skaitai, mąstai, tuo ta paslaptis eina gilyn. Jos buvimas nekelia abejonių. Apie žmogų, jo pasaulį gali tiek sužinoti, suvokti iš knygų, tai stebuklingas dalykas.

Po gal trisdešimties metų staiga pradėjau iš naujo skaityti A. Čechovo apsakymus. Pirmas postūmis buvo grįžimas prie „Žuvėdros“ po vieno pokalbio su Rūta Staliliūnaite. Norėjau surasti jos pasakytus žodžius, kurie buvo aktorės gyvenimo moto: „Mokėk nešti savo kryžių“. Pradėjau skaityti ir su didžiausia nuostaba galvoju: nėra geresnių apsakymų, stulbinanti turėjo būti žmogaus sąmonė, kad taip visą pasaulį matytų, jo begalinę įvairovę aprašytų su tokia užuojauta, atida, meile.

Taip pat iki šiol mane nuolat iš naujo stebina Žemaitės kūryba. Kaip įmanoma taip parašyti? Pradeda nuo žolynėlio išsišakojimo iki šakelės, žiedo, saulės, dangaus, o ten tarp jų tokie maži žmogeliukai dar vaikšto. Kosminė visata, o mes tik jos dalis tarp visų kitų. Na, matote, aš apie literatūrą galėčiau kalbėti ir kalbėti.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė
Foto: L.Masio nuotr.





























- O kiek knygų esate parašiusi pati? Rašote labai intensyviai, ne tik nagrinėjate kitų rašytojų kūrybą, asmenybes, gyvenimą, bet ir kuriate esė, netgi poeziją, tad kūrinių sąrašas labai ilgas.

Nežinau, neskaičiavau. Man labiausiai patinka skaityti ir rašyti, tad pakaitomis tai ir darau. Rašyti pradedu iš kažkokio impulso, mintelės, tai labai intensyvus sąmonės darbas. Kartu tai nuotykis, pradedi rašyti ir neaišku, ką sužinosi. Šiuo metu baigiau nedidelę knygelę apie Birutę Baltrušaitytę, ji buvo mūsų fakulteto profesorė. Įdomi asmenybė, rašė prozą, poeziją. Anksti išėjo iš gyvenimo, nesinorėjo, kad taip ir išnyktų žmogus, jo kūryba. Norisi išlaikyti, išsaugoti bent trupinėlį, tikiu, kad mano knygos padeda sugauti bent dalelę. Juk laikas viską plauna. O mes gyvename besipriešindami jam nuo pat gimimo.

- Kuris iš Jūsų kūrinių brangiausias?

Nė vienas. Nepasigendu jų, negrįžtu, neskaitau. Kai knyga išeina, būnu jau nutolusi, rašau kitą. Gal labiau įsimena tos, kurios pareikalavo daugiausia energijos? Pavyzdžiui, apie Salomėją Nėrį. Kai reikėjo eiti prieš vėją, buvo neapykantos, priekaištų, skaudžių dalykų. Tai vertė įtempti sąmonę.

Dar monografijos apie savo bendraamžius, savo kartą, poetus Onę Baliukonę, Sigitą Gedą, Joną Strielkūną. Jos rašytos kitaip, nei, pavyzdžiui, apie Žemaitę. Jų likimai skirtingi. Rašymas – tai įėjimas į viešą gyvenimą, turi būti pasiruošęs priimti ir kritiką, ir išgyventi, iškentėti. Kaip R. Staliliūnaitė sakė: mokėk nešti savo kryžių. Nesakau, kad mano kažkoks labai didelis. Nesvarbu, koks bebūtų, kad ir mažas, šakotas, jis tavo.

- Kaip sekėsi suderinti darbus ir mamos pareigas? Moterims tai būna gana keblu, ypač kol vaikai maži. Ar dalijotės šia našta su vyru kalbininku Antanu Pakeriu?

Užauginau tik vieną sūnų Jurgį. Galėčiau pasakyti, kad kol jis buvo mažas, mano gyvenime jam buvo teikiama absoliuti pirmenybė, jam nereikėjo konkuruoti nei su mano knygomis, nei su kitais darbais. To vargo ir sunkumų nebuvo išskirtinai daug, kaip ir visoms moterims, teko derinti darbą ir namų reikalus. Bet taip jau yra, kad tau duodama tokia našta, kokią tu gali pakelti. Ir nė kiek daugiau.

Tikrai vyras man labai padėjo. Gal kadangi dirbome abudu panašų darbą, tai ir tuos namų darbelius dalijomės, buvo paprasčiau vienam kitą suprasti. Mums padėjo tai, kad abu esame neišrankūs. Užtenka minimalaus valgio, rūbo, tvarkos, būsto. Tai labai daug ką išsprendžia, kai neturi didelių norų, pretenzijų, gyveni paprasčiau. Mudviejų gyvenimo turinį sudarė mūsų vieno ir kito darbas.

Tada, kai jis intensyvus, labai sumažėja trinties. Dėl to turėti daug darbo, veiklos apsimoka. Ta prasme mums pasisekė. 35 metų amžiaus sūnus Jurgis, kaip ir vyras, yra kalbininkas. Marti – filologė. Mes galime suprasti, ką vienas ar kitas sakome, bet ne tiek, kad galėtume kištis. Tai irgi gerai. Darbas augina žmogų, ir jei manęs kas paklaustų, ko dar iš gyvenimo norėčiau, atsakyčiau: noriu dar galėti dirbti.

- Ar džiaugiatės, kad ir sūnus tapo kalbininku, o ne, pavyzdžiui, verslininku?

Jurgis pats pasirinko gyvenimo kelią. Bet tai, kad jis filologas, jau docentas, dirba tame pačiame fakultete, mes čia susitinkame prie auditorijų, man džiaugsmas. Džiaugsmas matyti, kad jam sekasi, patinka darbas, jis mėgstamas studentų. Bet į visa tai stengiuosi žiūrėti santūriai, galbūt irgi džiaugčiausi, jei sūnus būtų tapęs verslininku, kuo jau labai sunku būtų patikėti, ar kitą kokį darbą. Bet, aišku, ambicijų mes turime visi.

- Turite dvi dukraites – septynerių Salomėją ir dešimties Moniką. Kokia esate močiutė? Tikriausiai ne ta tradicinė, kuri mezga kojines ir kepa pyragus?

Nežinau, ar pasiseka, bet stengiuosi būti tradicinė. Ir iškepti ką nors, ir sriubą išvirti, ir su lėlėmis pažaisti, ir sukneles lėlėms pasiūti. Nors gal ne visuomet tai labai gerai išeina, bet vaikams svarbiausia daryti viską kartu. Ir pasišnekam su jomis, ir bendrą kalbą randam. Vyresnioji labai mąsli, abi kūrybingos, stebina jų reakcija, žodžiai, su didžiausiu džiaugsmu iš jų mokausi. Mes esame liberalūs seneliai, leidžiame viską, ir televizorių žiūrėti, ir su kompiuteriu žaisti. Tegu draudžia tėvai, juk tam jie ir yra. Seneliai turi mylėti, tai svarbiausia.

Mūsų visuomenė bijo senatvės. O Jūs esate pasakiusi, kad laukiate jos...
Visi bijome sunkumų, susijusių su liga, negalia senatvėje. Galbūt aš lengviau perėjau tą amžiaus barjerą negu kitos moterys, kurios labai gražios, patrauklios, elegantiškos, žvilgančios. Tokia niekada nebuvau, tad nebebuvimo moteriškumo horizonte, senėjimo laukas nebuvo ir nėra sunkus. Be to, man visuomet buvo svarbesnė kita, mąslioji gyvenimo pusė. Kol galėsiu mąstyti, bus gerai. O amžius mąstyti netrukdo, tai paguoda. Nuo rudens universitete turėsiu jau mažiau veiklos, dar visai neišeinu, tik pereinu į tarpinę formą, kai dar dirbsiu, bet jau be griežtų reglamentų.

- Nors Jūs ir panirusi į mėgstamą darbą, bet tikriausiai kartais atsiranda poreikis nuo visko pabėgti. Kur tuomet randate atgaivą?

Turime sodybėlę netoli Dusetų. Išvažiuojame ten pavasarį, vasarą ir aš mielai pasineriu į monotonišką, archajišką gyvenimą, suleidžiu rankas į žemę. Raviu, valau, grėbiu, žvelgiu į debesis, žoles ir nieko neveikiu. Tai padeda atsistatyti, pamatai, kaip išeiti iš krizės. Aš esu užaugusi kaime, mano prigimtis kaimietiška. Niekad to nesistengiau įveikti, nemačiau prieštaravimo tarp kultūros ir kaimiško patyrimo. Netgi priešingai, jis daug ką stabilizuoja, suteikia tarsi pamatus, priartina prie žemės.

Viktorijos Daujotytės-Pakerienės mokslinė veikla

Daugiausia tyrinėja poeziją, literatūrą interpretuoja egzistencinių problemų aspektu. Nagrinėja moterų rašytojų kūrybą. Parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, mokomųjų knygų studentams, esė.
2010 m. išleido poezijos knygą „Balsai ūkuose“, parašytą žemaičių ir lietuvių kalbomis. Joje žemaičių moterų – mamos, tetų, močiučių, kaimynių – balsai. Su jomis bendrauta vaikystėje, paauglystėje. „Balsai iš ūkų: jų nebėra, bet tebegirdžiu“, – sakė V. Daujotytė.

Su vyru Antanu Pakeriu Nacionalinės pažangos premijos teikimo iškilmėse

Apdovanojimai

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1993 m.
Santarvės premija, 1996 m.
Gedimino 4 laipsnio ordinas, 2002 m.
Konstitucijos taurė (kartu su E. Gudavičiumi), 2007 m.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už knygą „Sauganti sąmonė: literatūra ir patirtis: užrašai“, 2007 m.
Nacionalinė pažangos premija, 2009 m.
Barboros Radvilaitės medalis už išskirtinius nuopelnus Vilniaus miesto kultūrai, 2010 m.
Jotvingių premija už poezijos knygą „Balsai ūkuose“ ir už monografijas apie poetus Joną Strielkūną, Juditą Vaičiūnaitę bei Sigitą Gedą, 2010 m.
Pirmoji Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA-A) premija už monografiją „Tragiškasis meilės laukas: Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“, 2011 m.