Žingsnis po žingsnio prieita prie santuokos ir šeimos, padovanojusios tris vaikus ir kūrybiniams polėkiams įkvepiantį buvimą. Tėvo dienos proga su menininku kalbėjomės apie įsipareigojimus, buitį ir, žinoma, kūrybą.
Ar sunku būti menininku ir įsipareigoti šeimai? Dažnai vyrai bijo šio žingsnio.
Vienas žymus prancūzų aktorius per interviu televizijoje yra pasakęs, kad didžiuojasi ne savo filmografija ar vaidmenimis, bet šeima ir vaikais. Aš taip pat jaučiuosi labai panašiai. Darbas, karjera ne visada atneša ilgalaikį ramybės jausmą. Kai šalia šeima, šviesios akimirkos tampa kasdiene būsena, nepriklausoma nuo to, kaip sekėsi darbas, kokia nuotaika ar sveikata. Kasdienis tarpusavio bendravimas vežant vaikus į mokyklą, pusryčiaujant šeštadieniais, kartu sportuojant ar kitaip leidžiant laiką visus statusus, laipsnius, net pasiekimus palieka dideliame šešėlyje.
Taigi praturtėjimas man yra gebėjimas vertinti kasdienybės akimirkas tokias, kokios jos yra, o ne graudentis, kad kažko nepavyko pasiekti. O dėl galimų praradimų... Kadangi mano darbas dažnai susijęs su kelionėmis, norėčiau į jas kartu su savimi pasiimti visus vaikus. Tačiau auginant tris sūnus neretai tenka daryti kompromisus: kartais imti po vieną, kartais keliauti tik su žmona Kristina, o dažniausiai dienai kitai ar savaitei vienam pabėgti nuo namų rūpesčių. Tada juos visus tenka vežti Kristinai, laimei, su didžiule mūsų tėvukų pagalba.
Trys sūnūs... Svajojote apie gausią šeimą?
Nors esu menininkas, vis dėlto tiek mene, tiek gyvenime vertinu tikroviškus dalykus. Svajoju gan nedrąsiai, o džiaugiuosi tuo, ką matau, patiriu. Mums su Kristina atrodė, kad trys vaikai – nei labai daug, nei mažai. Dar studijų laikais kelionėje į Taize naujametį susitikimą Štutgarte (Vokietija) buvome apgyvendinti vokiečių šeimoje, auginančioje tris vaikus. Nors nuo jų smarkumo kilnojosi namo stogas, taip pat matėme ir kokie jie mieli, dėmesingi vieni kitiems, o tėvai – palaimingi. Mums patiko tas skaičius „trys“, galbūt todėl ir patys šiandien galime džiaugtis tokia šeimos „kompozicija“.
Kaip Jums pavyksta suderinti profesines ir tėvo ambicijas?
Na, didelių tėvo ambicijų neturiu... Nesame egzotiškų vertybių šeima. Siekiame, kad vaikai būtų smalsūs, darbštūs, dėmesingi, jautrūs, pagarbūs, atsakingi, tikintys. Norėčiau, kad jie nesivaikytų blizgučių ir nebėgtų paskui minią, nebijotų būti kitokie savo būdu, skoniu, įsitikinimais, išmoktų vertinti dalykus šalta galva ir pagal savo vertybes. Manau, tai dar būsimojo laiko klausimas ir viena nelengviausių užduočių mums, tėvams.
Mūsų šeima gyvena kiek kitokiu ritmu – gan meniniu. Žmona Kristina nebaigtus darbus universitete baigia namuose: taiso studentų darbus, užsiima moksline kūryba ar tvarko nesuspėtus administracinius dalykus. Mano kaip fotografo ar fotografijos organizatoriaus darbo dienos ir valandos taip pat nėra standartinės, tad tenka kur kas labiau derinti darbą ir šeimą. Tikiuosi, kad namiškiai nuo mano kūrybos labai nekenčia. Kita vertus, džiaugiuosi, kad tai, ką darau, mano šeimai nėra svetima.
Sūnūs mielai vaikšto po fotografijų parodas, kartais padeda atrinkti nuotraukas iš reportažų ar fotosesijų. Tokia veikla padeda berniukams lavinti vaizduotę ir estetinį išprusimą. Šiuo metu jiems patinka fotografuoti bei fotografuotis, tačiau studijų kryptis ir karjerą leisiu jiems rinktis patiems. Nors kaip hobis fotografija – tiesiog puikus užsiėmimas. Tinka bet kokiam gyvenimo būdui.
O kaip Jus auklėjo tėvai? Kokios jų išugdytos savybės svarbios Jums kaip fotomenininkui?
Kaip auklėjo? Na, net nelabai prisimenu. Bendrais katalikybės principais – nevok, nemeluok ir panašiai. Stengėsi, kad užaugčiau padoriu žmogumi, išsimokslinčiau. Jie iš tiesų labai skatino mokytis ir šia prasme visapusiškai rėmė. Jaučiu didelę pagarbą, kad, patys būdami pragmatiškų profesijų, nepabijojo sūnų išleisti į menininkus.
Kaip fotografui ir kaip menininkui man buvo labai svarbu, kad mama domėjosi kultūra: literatūra, teatru, fotografija. Skaitydavo apžvalginius straipsnius, recenzijas. Tėtis ne tik domėjos fotografija, bet ir pats fotografuodavo. Namuose buvo visos galimos lietuvių fotografijos knygos, fotoaparatas, didintuvas ir kiti reikalingi reikmenys, tad iš dalies smalsumą fotografijai sužadino tėvai.
Už fotoalbumą „Kražių portretas“ ir kitus fotografijos projektus šiais metais Kauno meno kūrėjų asociacija Jums įteikė tūkstančio litų premiją. Ką ji reiškia?
Premijos ir apdovanojimai savaime yra malonūs. Ką jie man reiškia? Pusiau juokais, ko gero, atsakyčiau taip: parodo, kad senstu. Tą tūkstantį litų prisidūrėme prie kelionės į JAV, į kurią buvome suplanavę vežtis ir vidurinįjį sūnų Roką. Deja, jis susirgo. Taigi nupirktas negrąžinamas bilietas taip ir liko nepanaudotas. Tad jeigu pažiūrėčiau ironiškai: pinigai, apdovanojimai – visiškai bereikšmiai. Čia yra, čia nėra. Gauni premiją – puiku. Negauni – nuo to gyvenimas netampa blogesnis, o kūryba mažiau vertinga. Jeigu nebūčiau gavęs šios premijos, ar mano kūrybinis darbas būtų prastesnis, mažiau įdomus?
Nesu pagyrų, premijų, gimtadienių, jubiliejų minėjimų gerbėjas. Man mielesnis kūrybos procesas nei jo kulminacija, kur kas noriau renkuosi banalaus ryto pusryčių arbatą nei šventinį šampaną. Šią nuostatą noriu perduoti ir savo vaikams.
Kodėl fotografavote būtent Kražius?
Kodėl Kražius? O kodėl ne, kaip sako amerikiečiai. Viešėdamas JAV, fotomenininko Algimanto Kezio namuose, sutikau tuometinį Kražių kleboną ir išklausęs paskaitą apie tai, kas yra Kražiai, nusprendžiau, kad tai ir bus miestelis, apie kurį darysiu dokumentinės fotografijos darbą. Paties darbo būsimą formą jau buvau sugalvojęs mokydamasis Paryžiaus aukštojoje dailiųjų menų mokykloje. „Kražių portretas“ – darbas, kuriame iš naujo susipažinau su Lietuva po studijų ir gyvenimo užsienyje etapo.
Bene labiausiai mane pavergė paprastumas ir kuklumas, mokėjimas džiaugtis esamu laiku ir tuo, kas yra, o ne liūdėti dėl to, ko nėra. Kražiuose fotografavau 2002–2003 metais – pačiame Lietuvos globalizacijos įkarštyje, kai į prekybą griausmingai įsiveržė didžiuliai prekybos centrai su akcijomis, televizijoje prasidėjo realybės šou, o mes, miestiečiai, varžėmės, kuris paims didesnę paskolą. Viso to virsme mane sužavėjo tas paprastas tvirtų principų kražiškių gyvenimas. Tebežavi iki šiol. Daugelis, aplankę Kražius ir pamatę miestelio vaizdą, teigia, kad jis šaltas ar nesavas. O aš įsitikinau, kad negalima pasikliauti tik fasadine puse. Reikia praverti namų duris, kad už parodiškumo dekoro pamatytum širdingumą, didžiulį tikėjimą, optimizmą, bet ir principingumą. Beje, įkvėpti Kražiuose vykstančių šv. Roko atlaidų, savo antrąjį sūnų pavadinome Roku.
Šiais metais taip pat pristatėte beveik dešimtmetį kurtą fotografinį projektą „Autoportretai ir autopeizažai“ apie automobilių kultūrą Lietuvoje. Iš kur toks dėmesys automobiliams?
Susidomėjimą jais, matyt, paveldėjau iš tėčio ir senelio. Senelis daugiau kaip pusamžį dirbo vairuotoju, o tėvukas – automobilių inžinierius, visą mano vaikystę kolekcionavęs automobilių modeliukus. Šia aistra mudu su broliu degame kiekvienas savaip. Jis kolekcionuoja savo gimimo metų automobilius, o aš fotografuoju su automobiliais susijusią lietuvių gyvenseną. Esam tos kartos vaikai, kurie, dar neturėdami dvidešimties, vairavome nuosavus automobilius.
Studijuodamas Prancūzijoje, Šveicarijoje, pirmyn atgal laksčiau golfais. Bet dabar man mielesnės prancūziškos mašinos – jos sukurtos ne meistrams, kurie, vaizdžiai tariant, be kelių raktų ir plaktuko, kitų įrankių nenaudoja, bet žmonėms: kad patogiai sėdėtų ir galėtų maloniai, be nuovargio keliauti. Be to, prancūziškos mašinos pasižymi drąsiu, nuo nieko nenukopijuotu ir nepamėgdžiotu dizainu. Tiesa, Lietuvoje vyrauja mitas, kad „prancūzių“ silpna elektronika.
Išties daugelis šių mašinų technologiškai lenkia laiką, todėl „kūjo“ meistrams jos neįkandamos ir po bandymų taisyti senosios mokyklos būdu kartais tampa kone nepataisomos. Kartą per techninę apžiūrą tarnautojas, matavęs mūsų prancūziško dyzelio dūmingumą, beviltiškai žiūrėjo į savo prietaisus ir ieškojo, kas negerai. Vis stipriau mynė akseleratorių, tikėdamasis, kad tai padės bent ką nors užfiksuoti. Ne visi žino, kad jau prieš dešimtmetį prancūziškų dyzelinių mašinų ekologiniai standartai buvo tokie, prie kokių visas kitas pasaulis tik dabar artėja. Man svarbu ir tai.
2004-aisiais įkūrėte fotomeno festivalį „Kaunas Photo“, tapusį bene didžiausiu kasmečiu fotomeno festivaliu Baltijos šalyse. Pagal kokius kriterijus atrenkate jo dalyvius?
Rengdamas šį festivalį siekiau idėjas, parsivežtas iš šalių, kuriose mokiausi, pritaikyti Lietuvoje. Į meninę „Kaunas Photo“ programą buvo įtraukiami autoriai ir jų darbai, kuriuos besidomintys menu privalėtų žinoti. Mūsų dienomis, kai visi fotografuoja, kai saviraiška prilyginama menui, o sėkmė ir pripažinimas matuojami viešųjų ryšių apimtimis ar pirktais menotyrininkų straipsniais, gyvybiškai svarbu iš milijonų padaromų fotografijų atrinkti tikrus kūrinius ir į juos parodyti ranka. Būtent tokia šio festivalio misija.
Vadinasi, Jums svarbu ne tik mėgautis fotografavimo procesu, bet ir pasiekti sau keliamus uždavinius. Kokie jie?
Fotografija, mano nuomone, turėtų daryti tai, ką ji daro geriausiai – atspindėti savo laiką, gyvenimo būdą, žmonių įpročius esamuoju laiku. Kurdamas siekiu būti sąžiningas savo principams. Parodas ar pristatymus rengiu tokius, kokie nedarytų gėdos nei man pačiam, nei lietuvių fotografijai. Nesiekiu bet kokia kaina savo darbo „stumti“ į galerinį ar muziejinį pasaulį. Būdamas kuratoriumi, dalyvaudamas peržiūrose abiejose Atlanto pusėse, matau, kaip fotografai daro viską dėl pripažinimo ir karjeros. Tačiau aš jaučiuosi daug patogiau, kai nekuriu planų būti „madingiausiu fotografu“. Pakanka stengtis būti kitokiam, originaliam, kaskart bandyti aplenkt save, o ne orientuotis į kitus.
Apie ką fotografijose labiausiai nesinori kalbėti?
Labiausiai nemėgstu kopijavimo, pasikartojimo ir kičo. Pats stengiuosi neatkartoti matytų ar klasikinių darbų, kiek įmanoma, vengiu monotoniškumo ir trafaretų. Ir gyvenime – panašiai. Su Kristina tuokėmės nedidelėje Čekiškės bažnytėlėje, kur dirbo mūsų pažįstamas kunigas Evaldas Vitulskis. Tik po pusmečio, kai reikėjo tvarkytis dokumentus išvykai į JAV, kur ji studijavo, eilinę dieną užėjome pro rotušės galines duris susirašyti, varstomi įtarių tenykščių tarnautojų žvilgsnių.
Kodėl? Fotografuodamas vestuves ir rotušėje vykstančias ceremonijas, ėmiau visu tuo bodėtis. Jos atrodė „gamybinės“, patetiškos, visos vienodos. Laimei, Kristina man pritarė. Taigi fotografijoje man taip pat nesinori kalbėti vien tik apie paviršių, fasadą, dekorą be žmogaus, emocinio, socialinio, kultūrinio konteksto. Yra tokia slidi riba, kurią peržengus, fotografija tampa ornamentu, dizaino elementu, bet praranda turinį ir savastį. Man nesinori kalbėti apie lėkštą grožį...
Šiandien dažnas fotografas veržiasi išbandyti akto žanrą. Kuo jis patrauklus? Kaip lietuviai aktų fotografai atrodo pasauliniame kontekste?
Akto žanras nėra kažkuo išskirtinis. Tiesa, dabar akto fotografija transformavosi į kūno fotografiją. Anksčiau, sovietmečiu, uždraustasis nuogumas buvo akto esmė, o dabar kūnas fotografijoje yra nebūtinai žmogiškas „objektas“ be rūbų. Jis gali būti „mėsa“, socialinių tendencijų, vertybių slinkčių indikacija ir psichologinių žemėlapių teritorija. Pastarosios sferos lietuvių darbų yra vos vienas kitas.
Man patinka ankstyvieji Algimanto Aleksandravičiaus aktai, viena Ramūno Danisavičiaus serija, net kai kurie (daugelio nemėgstami) Aleksandro Macijausko aktai, pilni grotesko. Aktas – čia ne tik žanras, bet ir žinia, filosofinė, egzistencinė mintis. Galų gale – šmaikštumas. Gaila, bet didžioji dauguma aktų – tiesiog erotinė fotografija, neturinti jokių didesnių poteksčių. Gal todėl, kad saldainius pardavinėti patraukliau nei druską ar pipirus... Tik kad mūsų reklaminėje kasdienybėje saldumo ir taip turime sočiai.
