– Ar darbas TV projekte įnešė naujų spalvų į jūsų kasdienybę?

Įnešė labai gražių spalvų. Visą savaitę sukdamasi savo darbų rate jaučiuosi išsisėmusi, tačiau pagalvojusi, kas laukia sekmadienio vakarą, su nekantrumu imu laukti to momento.

– Kokia jūsų kasdienybė?

Turiu dvi malonias pareigas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – esu choreografė ir režisieriaus asistentė. Dar esu Vilniaus kolegijos Menų fakulteto Scenos meno ir šokio pedagogikos katedros vedėja. Žodžiu, be atvangos bėgioju iš vienos vietos į kitą.

– Su džiaugsmu prisiėmėte dar ir teisėjos pareigas?

Iš pradžių jaudinausi. Žinojau, kad nebus lengva. Tačiau jauni entuziazmo kupini šokėjai mane labai žavi. Vertinti šokį – man didžiulė garbė. Prisipažįstu, su dideliu širdies mauduliu tenka pasakyti „ne“. Tačiau netrukus savo verdiktą skelbs žiūrovai, o mums, teisėjams, teliks komentuoti.

– TV žiūrovams gali atrodyti, jog bepigu tiems teisėjams – sėdi atsipalaidavę ir šneka, ką nori...

Taip tikrai nėra. Tenka labai atidžiai žiūrėti, mąstyti, kaip aš vadinu, skenuoti. Stebėdama šokėjų pasirodymus, stengiuosi įžvelgti gerus dalykus. Be to, reikia pamatyti ir ją, ir jį, ir juos abu kartu. Suvokiu, kiek tenka atiduoti jėgų ir ką reiškia per savaitę įvaldyti kitą stilių. Mane erzina nuomonė, neva koks čia darbas, ar čia daug reikia... Pati šokusi 20 metų ir šiandien šokyje atrandu kažką nauja.

– Koks šokis yra gražus?

Pasakysiu paprastai: tas, kuris veikia sielos stygas. Jeigu tave „užkabina“, kažkas suvirpa viduje, vadinasi, jis yra gražus. Mano galva, šokis negali būti tuščias, juo turi kažką išreikšti – idėją, nuotaiką, spalvą. Judesių, nors ir labai efektyvių, kratinys yra ne kas kita, kaip fizinė kultūra.

Kitas svarbus dalykas – šokio stilistika. Prie klasikinės stilistikos pratusiam žmogui greitai įsisavinti, tarkim, gatvės stiliaus šokius – ne toks jau paprastas uždavinys. Vieni tai pagauna greičiau, kiti – lėčiau. Dar svarbu išraiška, charizma, technika, kūno plastika, koordinacija, muzikalumas... Tuo ir unikalus šis projektas, kad čia reikia išmokti daug dalykų.

– Ar jums buvo sunku išmokti hiphopo šokį, kurį pademonstravote kartu su savo kolegomis?

Sužinojusi, kad teks šokti tokį šokį, iš pradžių velniškai išsigandau – bijojau, jog neužteks laiko pasiruošti. Vyrams pasakiau, kad turėsime mokytis naktimis. Sceninės patirties turiu sukaupusi apsčiai, esu šokusi ne tik klasikinius šokius, bet ir šiuolaikinį baletą. Tačiau negaliu sakyti, kad išmokti hiphopą man buvo labai paprasta. Čia buvo sunkių elementų, kuriuos teko kartoti kone dešimtį kartų ir prašyti Skruzdėliuko pagalbos. Man patinka gatvės šokiai – turėčiau laiko ir sveikatos, eičiau jų mokytis. Jie užburia savo energija.

– Kaip reaguojate, kai kolega Jurijus Smoriginas jus viešai pavadina savo mūza?

Niekas nežino, kiek mes esame kartu patyrę, kokius sunkumus įveikę, kiek atidavę vienas kitam kaip šokėjai, kūrėjai. Kai aš atėjau į teatrą, Jurijus, baigęs Leningrado konservatoriją, pradėjo choreografo veiklą. Jis buvo šiuolaikinio šokio pradininkas. Teatre subūrė nedidelę bendraminčių trupę, į kurią priėmė ir mane. Man tai buvo nuostabi galimybė atrasti naujų dalykų – išreikšti save kita stilistika. Mes buvome vienminčiai ir iki šiol juntame tą dvasinį artumą.

– Ar turite nuojautą, koks stimulas jaunus žmones atvedė į šokių projektą?

Mano galva, pats stipriausias – tai noras šokti. Paskui – galbūt viešumas ir noras parodyti save. Tokie dalykai jaunajai kartai nėra svetimi. Kad ir kaip ten būtų, ateiti į TV projektą – nemenkas išbandymas žmogui kaip asmenybei, didžiulė atsakomybė. Ir tie, kurie tai atlaiko, tampa dar stipresni.

– O koks stimulas jus vedė į baleto sceną, kurioje šokote du dešimtmečius?

Matyt, pats Dievas mane vedė. Kretingoje, kur esu gimusi ir mokiausi, nebuvo jokio šokių būrelio. Lankiau tik muzikos mokyklą – mokiausi groti fortepijonu. Kai į mokyklą atvažiavo iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos ieškoti gabių vaikų, mokytoja man patarė jiems pasirodyti. Sakė: „Tu groji – nueik.“ Nuėjau galvodama, kad atrinks į muzikuojančiųjų grupę. Tačiau nustebau, kai pradėjo tikrinti mano kojas, keltį. Ir atrinko mokytis baleto. Dėl to namuose net kilo tam tikras šurmulys, vis dėlto tėvai ryžosi išleisti mane į Vilnių. Išvažiavus buvo be galo sunku. Iš dvidešimt mokinių stiprybės užteko tik septyniems.

– Kas jums šokis yra šiandien?

Šokis – mano gyvenimo dalis, nes ir šiandien aš mokau vaikus, studentus klasikinio šokio, tenka kurti choreografijas ir ledo čiuožėjams. Man tai teikia malonumą. Esu įsitikinusi, kad mūsų pasaulyje šokis – unikali kalba, nes žmogus šokdamas gali pasiekti kiekvieną. Šokis – didžiulis žmonijos evoliucijos laimėjimas, kurį reikia tausoti ir vertinti. Be to, šokis yra ir terapija. Šokdamas žmogus gerai jaučiasi, kūnas įgauna elegancijos, judesių laisvumo, pagaliau įvyksta emocinė iškrova.

– Kai TV3 paskelbė pranešimą apie tai, kad neseniai atšventėte savo 47-ąjį gimtadienį, ne vienas aiktelėjo iš nuostabos. Ko gero, šokis padeda išsaugoti ir jaunatviškumą?

Manau, kad bet koks fizinis judėjimas, o šokis yra dar ir dvasinis judėjimas, padeda. Bet kokioje srityje, susijusioje su judėjimu, kiekvienas išlošia kažkiek metų...

– Ar jūsų šeimoje yra daugiau šokėjų?

Profesionaliai šokančių – ne. Šiuo metu mano aštuonerių anūkė Vakarė M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokosi šokio, tačiau dar nežinia, ar norės tapti profesionalia šokėja. Mano dukrai Emilei Dievas nedavė fizinių duomenų tapti profesionalia šokėja, tačiau ji su dideliu užsidegimu lankė Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio studiją. Vis dėlto visi mūsų šeimos nariai yra vienaip ar kitaip linkę į menus: visi – muzikalūs, gražiai dainuoja ir šoka.

– Gal jau matote šokių projekto nugalėtoją?

Šiandien, važiuodama automobiliu, svarsčiau apie tai. Ir, įsivaizduokite, nesugebėjau pamatyti nugalėtojo! Kiekvieną kartą vis kas nors kitas nustebina. Neįtikėtinas pastangas, gavusi pylos nuo teisėjų, pademonstravo klasikinio šokio atstovė Kristina, dar anksčiau Airidas, tas lengvabūdiškas jaunuolis, staiga atsivėrė kaip gili asmenybė. Tad kam likimas bus palankiausias, kol kas tikrai sunku prognozuoti. Matyt, iki projekto pabaigos visiems tai liks intriga.