Vos įžengę pastebime kaligrafiškais hieroglifais ištapytą ritinėlį, atspindintį dzenbudistinės filosofijos išmintį apie visatos visumos ir atskirų jos dalelių tarpusavio sąsajas, ir vieną spalvingiausių interjero akcentų – kasdien iš šviežių gėlių ambasadorės pagalbininkių sukomponuojamą ikebaną.
Žvilgsnis užkliūva už Japonijoje vykusios Mikalojaus Konstantino Čiurliono tapybos darbų parodos įrėminto plakato. Pašnekame apie japonams artimą vieno talentingiausių mūsų šalies menininkų spalvų gamą, pajautą ir potėpius, tada kalba pakrypsta apie haiku stiliaus poeziją, o galų gale prisimename Lietuvoje jau ne pirmus metus rengiamą anime žanro festivalį „Otaka“.
Išties malonu susipažinti su Miyoko Akashi ir turėti galimybę ją pakalbinti. Kai ambasadorė trumpais ir aiškiais sakiniais atsakinėja į klausimus, nejaučiu mūsų kultūrų skirtumų. Tai moteris, kurios mintys, manieros, išorė, netgi eisena ir balso tembras itin dera tarpusavyje – visa susilieja į nepriekaištingą visumą. Ne veltui Miyoko Akashi patikėta reprezentuoti savo šalį pasaulyje.
- Šiomis dienomis viso pasaulio dėmesys yra nukreiptas į Japonijos tragediją. Jeigu kas nors panašaus įvyktų bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, žinių reportažuose matytume viešai ir garsiai raudančius vietos gyventojus. Gal galėtumėte pasakyti, kas padeda japonams taip oriai išgyventi stichinių nelaimių virtinę? Iš kur Jūsų tauta semiasi drąsos, stiprybės ir savitvardos?
Nesvarbu, ką matote reportažų metu, japonai taip pat verkia ir praranda savitvardą. Mūsų žmonės žino, kad nėra reikalo raudoti dėl to, kas jau yra įvykę ir ko neturime jokių galių pakeisti, tad mes nekantriai žvelgiame į ateitį. Japonijoje susiduriame su daugybe gamtos nelaimių ir visuomet esame joms pasirengę. Mūsų stiprybė – suvokimas, kad siekis suvaldyti gamtą, nekontroliuojamą ir galingiausią jėgą pasaulyje, viršija žmogaus galias.
- Ar šis gebėjimas suvokti žmonijos ir gamtos būties dėsnius japonams skiepijamas nuo mažų dienų? Kas vienija japonų tautą tokios katastrofos akivaizdoje?
Japonija neturi daug naudingų iškasenų ar kitų materialių gėrybių, taigi dar mokykloje esame mokomi, kad didžiausias mūsų turtas – iki paskutinio momento mokėti džiaugtis viskuo, kas mums duodama čia ir dabar. Svarbu nelaimės akivaizdoje būti kartu ir tapti vieninga šeima, kaimu ar miestu.
- Kaip atsidūrėte tokioje tolimoje šalyje kaip Lietuva? Kokia Jūsų istorija?
Aš esu diplomatė, tad, jei man nurodoma vykti į šalį bet kuriame pasaulio krašte, neturiu kito pasirinkimo. Vis dėlto mano specializacija – Europos šalių reikalai. Nuo 2008 metų einu ambasadorės pareigas čia, Lietuvoje, o prieš tai dirbau Nyderlanduose ir Danijoje.
- Kur ir kaip gyvena Jūsų artimieji šiuo metu?
Vaikų neturiu, o mano vyras, buvęs medikas, šiuo metu gyvena netoli Tokijo, rūpinasi savo devyniasdešimties metų mama. Taigi mano šeima susideda iš trijų asmenų.
- Jau ne pirmus metus einate Japonijos ambasadorės pareigas Lietuvoje ir per šį laikotarpį šalių tarpusavio ryšiai gerokai sustiprėjo. Ar pastebėjote japonų susidomėjimą lietuvių kultūra?
Žinoma, geografiškai mūsų šalys yra labai nutolusios, tad greičiausiai dėl to japonų žinios apie Lietuvą ir jos kultūrą nėra išsamios. Esu tikra, kad netolimoje ateityje japonai vis geriau susipažins su Lietuvos kultūra ir ekonomika.
- Ar jaučiate lietuvių paramą Japonijai?
Taip, ypač po pastarųjų įvykių šioje šalyje. Esu nuoširdžiai sujaudinta Lietuvos žmonių reiškiamos užuojautos.
- Gal pamenate, kada pirmą sykį išgirdote Lietuvos vardą ir kokias emocijas tai sukėlė?
Tiesą pasakius, pirmą kartą išgirdau jūsų šalies vardą savo pirmtako, Kaune rezidavusio diplomato bei konsulinio pareigūno Chiune Sugiharos dėka. Antrojo pasaulinio karo metais jis gelbėjo žydus: išduodavo jiems vizas į Japoniją. Daugumai japonų Lietuva asocijuojasi su šio iškilaus žmogaus vardu. Tikiuosi, kad bendradarbiaujant japonų ir lietuvių menininkams jau kitų metų rudenį Kaune bus pastatytas miuziklas apie šią išskirtinę asmenybę.
- Kokį pirmą įspūdį Jums padarė Lietuva?
Tai europinės kultūros šalis, galinti pasigirti viena geriausių infrastruktūrų Baltijos šalyse.
- Ar Jums nebuvo sunku čia adaptuotis?
Niekada nepajaučiau nė menkiausio nepatogumo. Beje, kiek teko bendrauti su Lietuvoje apsilankiusiais japonų keliautojais, jie džiaugiasi pažinę jūsų šalį ir žada čia sugrįžti.
- Gal galite išvardyti savo mėgstamas vietas Lietuvoje?
Aukštaitija, Palanga, japonų lankytojų labai pamėgti Trakai, žinoma, Druskininkai, nes čia yra iš žemės versmių trykštančių mineralinių šaltinių, atliekamos vandens procedūros, taip pat Klaipėda, palaikanti ypač glaudžius ir draugiškus santykius su cunamio nusiaubtu Japonijos uostamiesčiu Kudžiu. Laisvalaikiu mėgstu pasivaikščioti po UNESCO globojamą Vilniaus senamiestį.
- Gal pastebėjote kokių panašumų tarp tokių skirtingų Japonijos ir Lietuvos kultūrų?
Kalbant apie meną ir kultūrą, mus sieja dvasiniai dalykai, tai, kas paprasta ir natūralu. Visa, kas ateina iš vidaus. Tai vienija mūsų kultūras. Naudodamasi užimamomis pareigomis norėčiau jūsų kraštui atskleisti kuo daugiau skirtingų Japonijos kultūros veidų.
- Kaip manote, kas geriausiai reprezentuoja Japoniją ir jos kultūrą pasaulyje?
Didžioji dalis Japonijos kultūros yra paveikta kasdienio žmonių gyvenimo ir gamtos. Tai, kas gimsta iš pačios širdies, yra suprantama net ir labai geografiškai viena nuo kitos nutolusioms kultūroms.
Gal galėtumėte pabaigti sakinį: „Nepabuvojote mano šalyje, jeigu nematėte (neaplankėte, neragavote, nepabandėte)...“
Pirmiausia siūlyčiau aplankyti Tokiją, kuris atspindi modernią Japoniją, ir senovės miestą Kiotą. Išvydę šiuos miestus susipažinsite tiek su istorine, tiek su šiuolaikine šalimi. Taip pat labai svarbu pamatyti įvairiopą Japonijos kraštovaizdį, pastebėti kintantį peizažą, taip pat paskanauti skirtingų maisto kultūrų pavyzdžių. Mūsų virtuvės pagrindas – natūralūs, gamtos teikiami produktai: įvairios žuvys, ryžiai. Kiaulieną, jautieną japonai pradėjo vartoti tik XIX amžiaus viduryje, kuomet atsivėrė pasauliui.
Žinoma, sušių, bet tai – mūsų greitasis maistas. Juos valgydami mes netgi nenaudojame lazdelių, o pirštus nusivalome į kimono užantyje nešiojamą skepetaitę. Kita vertus, sušiai tikrai išsamiai neatspindi tradicinės japonų virtuvės. Taigi keliautojams siūlyčiau paragauti kuo įvairesnių patiekalų, kuriuose dominuoja žuvis, daržovės ir kt.
- Į Lietuvą atvykote su savo virėju. O ar pati mėgstate gaminti?
Taip, mėgstu, bet šiuo metu gardžiuojuosi puikaus virtuvės šefo ruošiamais valgiais. Mėgaujuosi patiekalais su sojų varške (tofu), ryžiais, sojų padažu, žiediniais kopūstais, baklažanais... Labai paprasta ir neapsakomai skanu.
- Ką manote apie Lietuvių maisto kultūrą?
Skanu, bet ne kasdienai. Japonams tradicinės lietuvių virtuvės patiekalai yra kiek per riebūs.
- Ar Vakarų Europos valstybėse ir Japonijos visuomenėje moters užimama padėtis skiriasi?
Moterys džiaugiasi vis labiau įsigalinčiomis lygiomis teisėmis, bet yra ir šiek tiek varžančių tradicinių papročių. Pavyzdžiui, sumo sportu gali užsiimti tik vyrai. Japonų feministės protestuoja, vadindamos šį draudimą diskriminacija. Čia, Lietuvoje, statistika valdžios institucijose dirbančių moterų atžvilgiu yra kur kas geresnė, nes Japonijoje tik dešimt procentų moterų yra parlamento narės. Tad viešumoje vis dar dominuoja vyrai, o namuose – moterys.
Vis dėlto dailiosios lyties atstovių padėtis nėra mažiau svarbi, nes savo uždirbamą algą vyras skiria šeimai, o moterys paskirsto išlaidas vaikų išsimokslinimui ir vyresniųjų išlaikymui. Žinoma, vis daugiau moterų nori užimti atsakingas pareigas visuomenėje. Kadangi yra mažiau patyrusios, joms tenka dirbti sunkiau ir geriau už vyrus, kad perkoptų barjerą, sulaužytų nusistovėjusius standartus. Smagu, kad Japonijoje sėkmingai dirbančių moterų skaičius palaipsniui auga.
- Kimono yra ne tik Japonijos kultūrinio paveldo dalis, bet ir daugelio šiuolaikinių dizainerių įkvėpimas. Kokiomis progomis šiuolaikinės japonės puošiasi kimono?
Įvairių kartų moterys puošiasi kimono šeimos ir šalies švenčių metu. Tarkime, yra toks paprotys pirmąją naujųjų metų dieną pasipuošti kimono ir eiti į šventyklas melstis už savo šeimos ir aplinkinių gerovę. Japonų kultūroje mada ir estetika yra labai svarbu. Pastebima, kad ir jaunosios kartos atstovės vis dažniau ima dėvėti kimono. Jaunos moterys vis labiau vertina savo tautos šaknis, istoriją. Suvokiame, kad mūsų išskirtinumas yra vertybė. Kadangi kimono modelis gana paprastas, vietiniai dizaineriai itin atidžiai parenka spalvingas medžiagas šiam tradiciniam drabužiui, siuvamam iš aštuonių tiesiai sukirptų dalių.
Kimono yra labai brangūs. Dažnai mes karta iš kartos paveldime kokybiškus kimono. Moterys mėgsta išardyti ir persiūti, perdažyti, netgi ištapyti paveldėtus kimono ir taip prikelti juos naujam gyvenimui. O jeigu drabužis nebetinkamas dėvėti, iš jo siuvami užvalkalai pagalvėlėms, drabužėliai vaikams arba jis įvairiai panaudojamas namų apyvokos reikmėms. Kaip jau minėjau, visuomet stengiamės maksimaliai išnaudoti tai, kas mums duota. Beje, japonams labai patinka jūsų tautiniai apdarai. Viešėdami Lietuvoje jie dažnai įsigyja liaudies kostiumų kaip suvenyrų.
Taip pat skaitykite:
- Kiek kimono turite Jūs? Gal saugote paveldėtus kimono? Ar galite papasakoti kokio drabužio istoriją?
Mano drabužinėje – apie 15 kimono. Deja, paveldėto kimono neturiu, nes tik neseniai suvokiau ir iš naujo atradau šio tradicinio drabužio žavesį. Kai mama ir močiutė siūlė man išsirinkti kimono iš jų apdarų, aš atsisakiau. Dabar dėl to labai apgailestauju.
- Koks buvo įsimintiniausias kultūrinis renginys, kurį teko aplankyti Lietuvoje?
Be abejo, tai buvo įspūdingai suorganizuotas 2009 metų sutikimas Sporto rūmuose; jo metu šventėme projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ pradžią.
- Ką pavadintumėte Japonijos simboliu?
Sunkus klausimas... Žinoma, mano atsakymas nebus labai įmantrus, bet greičiausiai tai būtų sakuros žiedai ir Fudzijamos kalnas.
- Dėkoju už pokalbį. Solidarizuojamės su visais, reiškiančiais Japonijai užuojautą, ir linkime sėkmės.
Naujame žurnalo "L'Officiel" numeryje skaitykite:
Atostogų aprangos biblija
Pokalbis su Natalia Vodianova
Ericos ir Jurgio Didžiulių gyvenimo stilius
Speciali rubrika: plastinė chirurgija
Visa tiesa apie įdegį
Kelionių kryptys įsimylėjusiems
