Nėra vietos intrigoms
Prieš dvejus metus pasaulio „Jak-52“ akrobatinio skraidymo čempionate Rojūnų aerodrome (Panevėžio r.) pilotė atsargos karininkė Onutė Motiejūnaitė asmeninėje įskaitoje užėmė antrąją vietą, aplenkdama vyrus. Ji buvo vienintelė sportininkė iš Lietuvos. Beje, čempionate dalyvavo tik dar viena moteris iš Ukrainos.
Onutė akrobatiniam skraidymui atidavė daugiau kaip 30 metų. Jai labai patiko ne tik pats sportas, bet ir žmonės, su kuriais teko bendrauti. „Čia nėra vietos nei melui, nei intrigoms, labai „švari“ sporto šaka“, – sako O. Motiejūnaitė.
Akrobatinio skraidymo pilotams tenka patirti dideles apkrovas: kūno svoris padidėja penkis–septynis kartus, todėl didelis spaudimas tenka stuburui, vidaus organams, raumenims. Labai svarbu vasaros sezoną pradėti pamažu, kad organizmas priprastų prie krūvio.
O. Motiejūnaitė dar dalyvauja varžybose, nes reikia paskatinti jaunimą, sudaryti jiems konkurenciją, kad būtų įdomiau. Tačiau vis daugiau laiko skiria instruktorės darbui, savo patirtį perduoda kitiems. „Reikia, kad pilotas įgautų praktikos, ne vien susipažintų su instrukcijomis“, – sako pilotė. Ji leidžia savo mokiniams padaryti klaidų, bet tik tokio lygio, kad dar spėtų jas ištaisyti. Pačiai kažkada teko leistis avariniu būdu autostradoje Vilnius–Klaipėda. Ekstremaliomis situacijomis lėktuvas gali nutūpti ir pievoje, bet aplink buvo vien miškai. Laimei, niekas nenukentėjo. „Tokiais atvejais galvoji ne apie save, o apie kitus“, – sako sportininkė.
Reikalauja adrenalino
O. Motiejūnaitė skrydžiams ruošiasi lavindama ir savo pasąmonės galias. „Prieš varžybas svarbu visiškai atsiriboti nuo pašalinių dalykų, susikaupti, būti „čia ir dabar“, nesiblaškyti“, – sako pilotė. Jos sukurta metodika tinka ne tik lakūnams, bet ir visiems kasdieniniame gyvenime. O skraidant ypač svarbu užprogramuoti savo pasąmonę daryti tik tai, kas reikalinga, nes viena klaida gali būti lemtinga.
„Prieš miegą mintyse įtaigiai kartodavau, kad skrendu gražiai ir taisyklingai“, – pasakoja sportininkė. Juokauja: kai čempionate laimėjo sidabro medalį, metodika pasiteisino, tik ji užsibrėžė per mažą tikslą: „Galėjau prašyti daugiau, gal būčiau užėmusi ir pirmą vietą.“
Onutė domisi ezoterika, kurioje sakoma, kad norų ir siekių nevalia per daug sureikšminti, o, galvoje vizualizavus norimus rezultatus, savo minčių nereikia laikyti suspaudus, jas geriau paleisti. Tiesiog, mąstai apie tai, koks nuostabus jausmas yra skristi. Tai atpalaiduoja ir nelieka jaudulio. O jeigu būsi susikaustęs, įsitempęs, neigiamos emocijos trukdys atlikti tikslų skrydį.
Akrobatinis skraidymas yra sunkus darbas, tačiau per daugelį metų organizmas taip priprato prie perkrovų, kad be jų Onutė Motiejūnaitė jau negalėtų gyventi. „Jausmas toks, tarsi norėtųsi kokio nors maisto, prie kurio esi pripratęs, – paaiškina ji. – Kai užgula kokios nors problemos, geriausia sėsti į lėktuvą ir pakilti. Likęs vienas padangėje, supranti, kad turi susikaupti, nes pavojinga. Tai padeda pamiršti visas bėdas. Nusileidi tarsi naujai gimęs.“
Namuose pilotė atsiduoda kitai savo aistrai – sode, netoli Kyviškių aerodromo (Vilniaus r.), kuriame skraido, augina didelę kolekciją vienadienių, kurios prasiskleidžia vasaros viduryje.
Darbą suderina su sportu
Oreivė Daiva Rakauskaitė, finansų analitikė, Finansų analitikų asociacijos valdybos narė, skraidyti oro balionais pradėjo prieš septynerius metus. Pirmą kartą įlipusi į oro baliono krepšį tiesiog susižavėjo skrydžiu.
„Aviacija man visą laiką buvo įdomi, o oreivystė lengviau pasiekiama ir įgyvendinama“, – sako Daiva. Tarp jos draugų ar pažįstamų nebuvo pilotų ir niekas savo asmeniniu pavyzdžiu nepaskatino susidomėti šiuo sportu. Daivos kelias į oreivystę buvo kitoks. Paskraidžiusi kaip keleivė nusprendė tapti pilote.
„Skraidymas savo malonumui nuo oreivystės sporto labai skiriasi. Pirmuoju atveju tai tik malonumas, bet betikslis, o dalyvavimas varžybose reikalauja pastangų, nes reikia įvykdyti užduotį“, – palygina D. Rakauskaitė.
Ji dažniausiai skraido vakarais, savaitgaliais, kad sportas netrukdytų darbui. Oreivystės sezonas aktyvesnis vasarą – finansų analitikei tai irgi metas, kai darbo krūvis sumažėja, nes daugelis klientų atostogauja.
„Tikrai nelengva suderinti darbą ir sportą. Kuo toliau, tuo sunkiau“, – sako oreivė. Gali būti, kad ateityje reikės rinktis vieną arba kitą sritį. Nėra jokios abejonės, kuri svarstyklių pusė pasirodys svaresnė, – Daiva save apibūdina kaip labai pragmatišką žmogų, kuriam didžiausias prioritetas yra darbas: „Svarbiausia yra ta veikla, iš kurios užsidirbu pragyvenimui.“
Vienintelė moteris rinktinėje
Oreivystė Daivai nėra verslas, o atgaiva sielai, romantika. „Kita vertus, mes skraidome savo lėšomis, tiek, tiek galime sau tai leisti“, – teigia moteris.
Nors per varžybas kiekvienas komandos narys turi atlikti savo užduotį, nėra laiko romantikai, vis dėlto negali nepasigėrėti puikiais vaizdais. Nusileidus kur nors netoli sodybos, susipažįstama su jos šeimininkais, vietiniais žmonėmis. „Visa tai yra patirtis, kurios negautum kaip paprastas turistas“, – mano Daiva. Pasak jos, oreivystė suteikė ne tik galimybę iš paukščio skrydžio pasigrožėti gamta. Svarbiausia, kad pakilus į viršų visi rūpesčiai paliekami žemėje.
Prieš dvejus metus D. Rakauskaitė dalyvavo Europos oreivių čempionate Prancūzijoje. „Skraidyti virš Luaros slėnio buvo nuostabu – apačioje matėme pilis ir vienuolynus“, – prisimena pilotė.
Daiva buvo ne tik vienintelė moteris Lietuvos rinktinėje, bet ir viena iš trijų piločių tarp 83 čempionato dalyvių. Kitos dvi sportininkės buvo iš Ukrainos ir Latvijos.
Tokie skaičiai anaiptol nereiškia, kad moterys yra prastesnės oreivės nei vyrai. „Į čempionatus sunkiau prasimušti, vyrai turi daugiau praktikos ir galimybių pasiruošti. Jie pagal reitingus gauna aukštesnes vietas, o moterims reikia labiau pasistengti“, – mano oreivė.
Kuo daugiau skrydžių, tuo geresni rezultatai. Vyrai turi daugiau praktikos, moterys seka jų pėdomis. Palyginus abiejų grupių skraidymo įgūdžius, moterų sportiniai pasiekimai tikrai nėra blogi. Kita vertus, automobilių sportas tikriausiai reikalauja mažiau fizinių pastangų nei oreivystė, nes reikia rūpintis baliono įranga. Daug lemia ir stipri komanda.
Žmogus nėra visagalis
Oreivystės sporte neišvengiama sudėtingų, kritinių situacijų, kurios užgrūdina. „Kitaip pradedi vertinti sveikatą ir gyvybę“, – teigia Daiva. Taip pat suvoki, kad žmogus nėra visagalis, jis priklausomas nuo gamtos, kurios negali nugalėti. „Vėjo, lietaus, saulės – visos gamtos pažinimas man daug duoda“, – prisipažįsta oreivė. Žinoma, tai nėra ta apčiuopiama, pragmatiška nauda, tačiau suteikia subtilių atspalvių asmenybei, subrandina kaip žmogų.
Oreivystė Lietuvoje populiarėja. Vis daugiau žmonių nusprendžia tapti pilotais, o paskui savo ruožtu privilioja naujų šio sporto entuziastų, nes kiekvienas pilotas skraido su trijų žmonių komanda.
Lietuvoje yra ne mažiau oro balionų nei Prancūzijoje, palyginti pagal gyventojų skaičių.
Lietuvos oreivystės istoriją nuspalvina ir tokie rekordai kaip aukščiausiai pakilęs balionas, kurį pilotavo Vytautas Samarinas ir alpinistas Vladas Vitkauskas. D. Rakauskaitė žavisi žmonėmis, kurie ryžtasi tokiems unikaliems skrydžiams, tačiau jos pačios ekstremaliai didelis aukštis nesuviliotų. Ir ne todėl, kad bijotų – Daivai įdomiau per varžybas kuo tiksliau įvykdyti užduotį. „Didelį aukštį vertinčiau atsargiai dar ir dėl to, kad nežinia, kokį poveikį staigus pakilimas turi organizmui, ar nekenkia sveikatai“, – mano Daiva Rakauskaitė, kurios sportiniai pasiekimai šiuo metu yra geriausi tarp Lietuvos moterų oreivių.
Mama nieko nežinojo
Lietuvos parašiutų sporto federacijos teisėjų kolegijos pirmininkė, Lietuvos parašiutų sporto federacijos garbės narė, Marijampolės aeroklubo narė Birutė Kailiuvienė atliko daugiau kaip 3 200 šuolių, parašiutizmui paskyrė visą savo gyvenimą, tačiau šiuo sportu susidomėjo visiškai atsitiktinai...
Birutė vaikystėje lankė plaukimą, žaidė krepšinį, rankinį, mėgo lengvąją atletiką, o apie aviaciją net nesvajojo. Neišsipildžiusi vaikystės svajonė buvo žirgų sportas – mergaitė su tėvais gyveno Kaune netoli žirgyno. Birutei žirgai labai patiko, bet mama neleido, baimindamasi, kad tai per daug pavojingas sportas mergaitei. Tačiau nutiko taip, kad ta mergaitė pasirinko dar pavojingesnį užsiėmimą...
Kartą apsilankiusi giminaitė papasakojo apie savo krikšto dukrą, kuri skraidė sklandytuvais, o gal ir parašiutu šokinėjo… Birutės mama atsisuko į dukrą ir pasakė: „Girdi? Va, čia tai gražu. O tu ką išsigalvoji apie tuos žirgus…“ Birutę labai įskaudino šie žodžiai. Nusprendė, kad ir ji taip gali, taps parašiutininke! Apie savo ketinimus pasakė mokykloje karinio parengimo mokytojui. Jis labai nustebo, bet parekomendavo savo pažįstamą sporto klubo vadovą.
Birutė dešimtoje klasėje pradėjo sportuoti mamai apie tai nieko nežinant. Iš pradžių išklausė teoriją, paskui prasidėjo praktiniai užsiėmimai. Kartą pasitempė koją, todėl tą savaitgalį negrįžo namo, kad mama nesijaudintų. Bet ji pati atvažiavo ir rado dukrą aerodrome. Mama viską suprato: „Tikriausiai neverta tavęs atkalbinėti, kad nešokinėtum?“ Žinoma, buvo per vėlu, nes Birutė šokinėjo parašiutu jau dvejus metus…
Pirmieji šuoliai buvo sunkūs
Atlikdama savo pirmą šuolį, Birutė nespėjo išsigąsti. Pakilo lėktuvu, dairėsi pro langą, grožėjosi vaizdais. Kai atidarė duris, papūtė vėjas ir ji pasakė sau: „Kaip bus, taip.“ Daug sudėtingiau buvo antrą ir trečią kartą, nes žinojo, kas laukia. Su kiekvienu šuoliu baimė vis labiau augo.
„Prisimenu, ryte atsikėlusi su ašaromis eidavau į Pociūnų aerodromą (Prienų r.). Atlikau maždaug 40 šuolių, kol įveikiau baimę“, – prisimena sportininkė. Tuomet ji galvojo, kaip turi bijoti tie parašiutininkai, kurie šoko kelis šimtus ar tūkstančius kartų... Bet jos baimės jausmas tiesiog išsisklaidė kaip baltas debesėlis vasaros danguje.
B. Kailiuvienės sportinė karjera prasidėjo 1975-aisiais. Tuo metu atsidarė Kapsuko (dab. Marijampolės) aviacijos sporto klubas, kuriame ji pradėjo dirbti instruktore-parašiutininke. „Sportas buvo ne mano pomėgis, bet darbas“, – sako moteris. Formaliai ji priklausė karinėms struktūroms.
„Merginos sovietų armijoje neprivalėjo atlikti karinės tarnybos, bet buvo merginų sportinė komanda. Mums mokėdavo atlyginimą. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai“, – prisimena parašiutininkė. Gerai ir tai, kad sportininkai turėjo naujausią įrangą. Armijoje desantiniai daliniai buvo itin vertinami ir gerbiami, jų parengimui skiriamos didžiausios lėšos. Birutei teko išbandyti naujos konstrukcijos parašiutus. Paprasti sporto klubai tokių techninių galimybių neturėjo.
Visą gyvenimą moteris atidavė sportui, kuris pareikalavo atsidavimo ir pasiaukojimo: „Parašiutu šokinėjau ne todėl, kad man tai buvo gražu ar smagu. Siekiau sportinių rezultatų, norėjau laimėti.“
B. Kailiuvienė yra daugkartinė Lietuvos čempionė, sąjunginių varžybų prizininkė. Ji varžydavosi moterų grupėje. Anksčiau (kaip ir dabar) nemažai merginų domėjosi parašiutizmu. Ateidavo daug, bet pasilikdavo tik pačios atkakliausios.
„Ir dabar vasarą aerodromas atgyja. Tačiau daugeliui šuoliai parašiutu yra tik smagus nuotykis. Pabando sykį, gal pakartoja dar kelis kartus ir viskas. Jie ieško adrenalino. Sportininkų yra labai mažai“, – teigia parašiutininkė.
Dabartinei Lietuvos parašiutininkų sporto rinktinei priklauso kariškiai, profesionalūs sportininkai. Sportas yra jų darbas, už kurį gauna atlyginimą. Šokinėti savo malonumui – labai brangus pomėgis. Reikia apmokėti ne tik skrydį lėktuvu, bet ir įsigyti brangiai kainuojantį parašiutą, specialią aprangą.
Vyras skraidino lėktuvu
Pradėjusi šokinėti parašiutu, Birutė sportą suderino su asmeniniu gyvenimu. Aerodrome susipažino su būsimu vyru, lakūnu-instruktoriumi. Kai aplinkiniai klausinėjo, kaip jis gali gyventi su parašiutininke, vyras juokavo: „Visą gyvenimą ją mėčiau ir mėčiau iš lėktuvo, o kai nusileidžiu, ji jau laukia ir vėl lipa į lėktuvą.“
Parašiutininkės ir lakūno pora susilaukė sūnaus. Jis gimė rudenį, todėl mama, paauginusi sūnelį per žiemą, pavasarį vėl galėjo pradėti sportuoti. „Toks buvo mano darbas“, – juokiasi moteris. Ir vyras skatino žmoną: „Nesėdėk namuose, reikia ginti Lietuvos garbę.“
Kai Birutė priklausė Tarybų Sąjungos rinktinei, namuose nebūdavo po keturis mėnesius... Aplinkiniai tik pečiais patraukydavo: „Vaiką augina vyras ir seneliai, o ji važinėja.“ Bet šeimoje viešpatavo santarvė, nes vyras buvo tokių pat pažiūrų ir interesų. Žmona grįždavo trumpam į namus, pasižiūrėdavo, kiek vaikas paaugęs, ir vėl išlėkdavo...
„Jeigu būčiau gyvenusi kaip visos moterys, būčiau pikta ragana ir tikriausiai nelabai kas su manimi sutartų“, – šypsosi parašiutininkė. Pačiame jėgų žydėjime, pasiekusi sportinės karjeros viršūnę, ji pasitraukė iš aktyvios sportinės veiklos, dar kelerius metus šokinėjo tik savo malonumui. Šiuo metu B. Kailiuvienė šuolių jau atsisakė, bet varžybose dalyvauja kaip teisėja. Su šeima gyvena Keturvalakio miestelyje Vilkaviškio r., turi ūkį. Birutė tapo miestelio bendruomenės pirmininke. Tačiau be aerodromo ji gyventi negali. Net sapnuose skraido... Juk tai ne pomėgis, o tiesiog – gyvenimas.
