Padėjo. O kaipgi kitaip? Ar gali ką blogo padaryti maloni moteris iš pasakos?
„Rinkdama Aistės vaikystės nuotraukas pavėlavau į darbą“, – maloniai šypsodamasi prisipažįsta dantukų fėja Jūratė. Pažvelgusi į ją nusiraminu – šįkart vizitas bus tikrai neskausmingas.
Dukros talentas – staigmena
Nežinau, kaip dauguma lietuvių, bet jeigu manęs kas paklaustų, ar galėčiau išvardinti visus Eurovizijoje dalyvavusius atlikėjus, tikriausiai pasiduočiau. Mano atmintyje jų išlikę vos keletas: tie, kurie išsiskyrė savitumu, originalumu. Tarp jų – ir prieš trylika metų Lietuvai atstovavusi Aistė Smilgevičiūtė, žemaitiškai atlikusi folklorinę dainą „Strazdas“.
Kai kurie žemaičiai vos kirtę Žemaitijos ribas stengiasi kalbėti preciziškai nušlifuota lietuvių kalba, saugodamiesi, kad tik neišsprūstų koks vienas kitas gimtosios tarmės žodis. O štai Aistė užlipo ant scenos ir visam pasauliui uždainavo. Dainavo ir visus tuos metus nulipusi nuo scenos. Visada savitai, nei šlovės nesivaikydama, nei stengdamasi sublizgėti.
Nuo pirmos pokalbio minutės su Aistės mama nusiteikiau ilgiems pasakojimams apie mergaitės talento ugdymą, ją varginusias muzikos pamokas ar atkaklius jos prašymus išklausyti naujausią sukurtą dainą.
„Nieko panašaus nebuvo, – šypsosi J. Smilgevičienė ir netrukus prisipažįsta: – Dukters vokaliniai gabumai mums patiems buvo staigmena.“
Tiesa, kad dukra turi stiprų balsą, tėvai pastebėjo vos jai gimus – Aistė labai garsiai rėkė. Ar tai būtų galima pavadinti pirmuoju jos soliniu pasirodymu? „Galbūt“, – šypsosi Jūratė ir tuoj pat priduria, kad antrojo pasirodymo laukti teko iki pat jos paauglystės.
Muzika šeimoje įprasta
Muziką mėgstantys sutuoktiniai jau dvidešimt dvejus metus dainuoja Plungės šokių ir dainų ansamblyje „Suvartukas“. Šeima dainuodavo visur, kartais tiesiog važiuodami mašinoje. Aistė su broliuku Lauru taip pat prisijungdavo. Dainas traukti padėdavo ir Salantuose gyvenusiai dainingai močiutei. Taigi muzika Smilgevičiams buvo natūrali ir įprasta. Svarbi, bet ne pati svarbiausia. Galbūt todėl tėvai dukters nevedė ir į muzikos mokyklą.
„Kadangi man pačiai ją lankyti buvo didžiulė kančia, pažadėjau sau, kad savo vaikų tikrai nekankinsiu“, – paaiškina Jūratė.
Vis dėlto abu tėvai rūpinosi, kad vaikai turėtų kokį nors muzikinį išsilavinimą, mokėtų klausytis muzikos ir ją pajausti. Todėl Aistė penkerius metus lankė privačias fortepijono pamokas. Sau duotą pažadą neleisti vaikų į muzikos mokyklą Jūratė sulaužė tik matydama sūnaus Lauro entuziazmą.
„Jau tuo metu tikriausiai Aistė neatsitraukdavo nuo fortepijono, – garsiai mąstau, o prisimindama dainininkės savitą tiek rengimosi, tiek kūrybinį stilių, neištveriu nepaklaususi: – Apie ką tuo metu ji kurdavo? Kaip skambėjo jos paaugliškos dainos?“ Mama purto galvą – tuo metu dukra muzikos dar nekurdavo, kaip ir visi vaikai, paprasčiausiai grodavo užduotus kūrinius.
„Aistė labai anksti pradėjo rašyti eiles, – išduoda Jūratė ir didžiuodamasi savo dukra pamažu pradeda atvirauti. – Ji buvo itin gabi mokinė, niekada dėl jos neturėjome jokių problemų. Mielai papildomai mokėsi anglų kalbos, labai mėgo skaityti knygas ir gilintis į jas. Manau, knygos formavo ne tik Aistės pasaulėžiūrą, gyvenimo filosofiją, bet ir kūrybą.
Pastarajai taip pat įtakos turėjo ir su visa šeima praleistas laikas gamtoje. Labai mėgome keliauti. Vaikai ištisas vasaras būdavo mano mamos sodyboje, taip pat Plateliuose. Galbūt iš ten į jos dainas ir pereina vandens, jūržolių bei kiti motyvai.“
Vaikų nevaržė
Jūratė nebijo prisipažinti: nors kartu su vyru Povilu mėgsta dainuoti, ji nėra gabi muzikė. „Klausą turiu neblogą, vyras – dar geresnę, girdime, jeigu kas ne taip, bet ypatingais balsais tikrai negalime pasigirti.“
Bandome kartu ieškoti, kas iš protėvių Aistei padovanojo muzikinį talentą. Tik dar prieš tai pasmalsauju, kur su dainingu vyru, radijo inžinieriumi, susipažino. „Grupiokės vestuvėse Telšiuose“, – neslepia Jūratė. Ji buvo pamergė, Povilas – pabrolys. Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, o susituokė praėjus pusantrų metų.
Gerą balsą turėjo Jūratės mama, taip pat ir dėdės. Abu Jūratės tėveliai – dzūkai vaistininkai.
„Mano giminėje nėra gerų muzikantų, kur kas daugiau – medikų, – pastebi Jūratė. – O štai vyro senelis savarankiškai išmoko groti smuiku, buvo ne tik puikus kaimo muzikantas, bet ir gabus kupletų kūrėjas. Net bulves kasant nesugebėdavo susiturėti.“
„Aistė save atrado pati“, – ne kartą kalbantis prasitaria Jūratė. Jos talento nepastebėjo nei tėvai, nei mokytojai. Paauglystėje dukters muzikos mokytojas net į chorą nepriėmė: sakė, kad savo balsu peršaukia ir nustelbia kitus choristus.
Aistė dėl to labai išgyveno. Tačiau nepasidavė. Aštuntoje klasėje perskaitė skelbimą, kad mokyklos estrados grupė ieško vokalisto: dalyvavo atrankoje ir buvo priimta. Būtent tada jos talentą pastebėjo ne tik ją pažinoję žmonės, bet ir televizijos projekto „Muzikinis viešbutis“ kūrėjai. Dar besimokydama vyresnėse klasėse, A. Smilgevičiūtė jau vykdavo į sostinę filmuotis. Jūratė visada išleisdavo tiek į koncertus, tiek ir į draugų susibūrimus. Sutuoktiniai pasitikėdavo abiem vaikais, jų niekada nevaržydavo.
„Tau ne čia dainuoti“
Trumpam nutilusi Aistės mama nusišypso.
„Kai dukra mokėsi aštuntoje klasėje, Plungėje dar nebuvo įprasta vaikščioti suplėšytais džinsais. O ji susiplėšė ir išėjo į mokyklą, – prisimena paauglės maištą prieš nusistovėjusius visuomenės standartus. – Sakau, Aiste, kaip atrodai? Daktarės dukrelė, o visa tokia apdriskusi.“
Tačiau Jūratė tik nusistebėjo, bet nedraudė, laikėsi nuostatos: jeigu vaikams to reikia, tegu. Ir visai nesvarbu, ką kalbės žmonės.
Kai Aistė baigusi mokyklą pajuto laisvę ir nusprendė su keletu draugų išvykti savaitei į Palangą, tėvai taip pat išleido. Tik prašė užrašyti adresą, kur gyvens, dėl visa ko.
„Vieną dieną su vyru nuvykom į pliažą. Matom, groja mūsų jaunimas gatvėje, prie bažnyčios. Stovi Aistė apsirengusi suknele, pirkta iš dėvėtų rūbų, ir plyšauja. Kai grįžo, klausiu, kaip sekėsi. Ji viską pasipasakojo. Taip pat ir apie tai, kaip vienas vyras stovėjo, klausėsi ir galiausiai pareiškė: „Mergele, tau ne čia dainuoti.“
Nesivaiko populiarumo
Jūratė labai gerai atsimena pirmąjį Aistės koncertą, kuriame dukra atliko keletą lyriškų dainų. „Buvo gražu“, – sako mama, tačiau Aistė savo pasirodymu buvo nusivylusi. Ne vokaliniu – žanriniu.
„Tada ji sau garsiai pasižadėjo, kad daugiau niekada nebedainuos tokių banalių dainų. Klausiu, kodėl? Galbūt žmonėms patinka. Bet jai nebuvo svarbu patikti kitiems. Kur kas labiau išgyvendavo, jeigu neįtikdavo sau. Vėliau dukra taip pat buvo sulaukusi kvietimų dainuoti panašias dainas, bet nesutiko. Atkakliai laikėsi savo ir elgėsi taip, kaip jai atrodė geriausia. Tokia pat užsispyrusi kaip ir vyras, – diagnozuoja Jūratė. – Nesuprantu šlovės siekiančių žmonių. Džiaugiuos, kad dukra nuo pat jaunumės sugebėjo taip giliai mąstyti, nesivaikyti vienkartinio ir pigaus populiarumo.“
Nuo tada, kai Aistė pradėjo dainuoti, visą tą laiką ir liko ištikima savo pasirinkimui. Tiesa, mokyklą baigiančiai dukrai mama pasiūlė studijuoti odontologiją, bet ji atsisakė. Nejaugi nebandė labiau įkalbinėti sekti savo pėdomis, o ne svajoti apie nesaugų kūrybinį gyvenimą?
„Tikrai ne, – purto galvą Jūratė. – To betrūko. Jeigu vaikas nenori, tai tikrai neversiu. Aistei atrodė, kad turi studijuoti klasikinę filologiją. Svarsčiau, kas čia per specialybė, kaip ji galės iš to pragyventi, bet mano širdy motinos intuicija vis tvirtindavo, kad Aistė neprapuls. Baigusi klasikinę filologiją taip nė dienos ir nedirbo, – išduoda mama. – Visą tą laiką gyveno vien tik iš kūrybos.“
Neįmanoma, sunku, – besėdint odontologijos kabinete viena į kitą panašios keičia mintys.
J. Smilgevičienė neslepia: dukters gyvenime būta tikrai nelengvų momentų. Bet ji buvo ryžtinga: geriau rinksis sunkesnį gyvenimą, bet savo krypties nepakeis. „Žemaitiškas charakteris, matyt“, – šypteli dainininkės mama.
Su broliu – kaip draugai
Smilgevičių jaunėlis Lauras sekė mamos pėdomis. Šiuo metu dirba odontologu Klaipėdoje.
„Nuo pat mažumės jis visiems pasakodavo, kad bus kaip mamytė“, – prisimena Jūratė. Mokyklos ir studijų metais Lauras taip pat grojo savo grupėje, vesdavo įvairius renginius. „Ypač gerą įtaką sūnui padarė bažnytinis choras: neleido išklysti iš kelio. Net keista, kaip jis sugebėdavo kiekvieną sekmadienį atsikelti, – stebisi mama. – Nors kartais šeštadieniais ir užsibūdavo diskotekoje, sekmadieniais žadinti keltis į chorą jo niekada netekdavo.“
„Ar sutardavo brolis su sese?“ – pasidomiu žiūrėdama atneštas nuotraukas. „Netgi labai, – nė nesudvejoja moteris.– Kai pasižiūriu į anūkus, kaip jie kartais pešasi... Tarp dukters ir sūnaus buvo šešerių metų skirtumas. Jiedu norėjo gyventi viename kambaryje, nors turėjome sąlygas skirti kiekvienam po atskirą. O jų kambarys buvo toks pripaišytas ir prirašytas. Kartą po gimtadienio draugai paliko įrašą: mišrainė buvo labai skani. Ką norėjo, tą ir rašė. Leidom. Kitur ne, tik savo kambaryje. Ir plakatų, ir nuotraukų ant tapetų tiek priklijuota... Kai vaikams paaugus darėme remontą, net gaila buvo juos nuplėšti.“
Jūratė, paklausta, kokiomis vaikų savybėmis žavisi labiausiai, nesuabejoja nė akimirkos: sūnaus organizuotumu, o dukters – kuklumu.
Mašinoje – Aistės dainos
Nors Jūratė save laiko tikra dzūke, kalba trumpai, aiškiai, per daug neatskleisdama asmeninio savo šeimos gyvenimo. Klausiu, dėl ko labiausiai pykdavosi su dukra, dėl ko nesutardavo, tačiau atsimušu tarsi į sieną. Nepadeda net „vaikščiojimas aplinkiniais keliais“.
Galiausiai grįžtu prie muzikos: ar klausosi savo dukters dainų? „Žinoma, mašinoj visada yra Aistės kompaktas“, – nusišypso moteris ir prisipažįsta, kad turi ir keletą mėgstamiausių dainų. Tarp jų – ir „Baltas brolis“, „Jūržolių šokis“, „Jūratės ir Kastyčio duetas“.
„Naujausią albumą „Broliai“ dukra įrašinėjo praeitą vasarą pas mus sodyboje. Kieme esančiame mažame namelyje įsirengė studiją. Dienomis ten intensyviai dirbdavo, vakarais leisdavo paklausyti ir pastabas išsakyti. Mudu su vyru būdavome labai priekabūs. Kadangi tiek metų patys dainuojame, išgirsdavome, kas ne taip“, – juokiasi Jūratė.
Aistė į pastabas atsižvelgdavo. Jai svarbu tėvų nuomonė. O tėvams – dukters pasitikėjimas. Juk jie buvo pirmieji albumą išklausę žmonės.
„Jeigu būtume jos talentą pastebėję anksčiau, galbūt šiandien Aistė būtų baigusi studijas muzikos akademijoje“, – savo nuoskaudos neslepia mama.
Bet ar tada Aistei būtų pavykę išsiugdyti tiek jėgos, tokio ryžtingumo ir išsaugoti savitumą bei originalumą – susimąstau jau atsisveikindama. Juk kartais talentui tenka iškęsti rugio kelią: būti pasėtam, kandamam šalnų, išbandomam žiemos. Pavasario sulaukia ne visi, bet tie tikrieji visada sulaukia. Gali slėpti neslėpęs, jie vis tiek stiebiasi į viršų. Užauga ir duoda vaisių.
