– Šiomis dienomis išklausėte įvairiausių linkėjimų. Ko pats sau labiausiai norėtumėte palinkėti?
Kūrybinių iššūkių... Ir kad užtektų vidinės energijos juos priimti. Kad būčiau įdomus pats sau, nes tik tada galėsiu būti įdomus kitiems.
– Ar pusės amžiaus jubiliejus jums yra tarsi savotiškas nueito kelio apžvalgos taškas?
Nejuntu metų naštos ir nesureikšminu tos datos. Man greičiau tai tik dar viena proga, pasinaudojus tradicija, susitikti su gausesniu būriu žmonių. Tie sveikinimai pasiskirstė į muzikinius ir teatrinius. Tai šiuo metu svarbiausios mano veiklos sritys. Buvo du vakarai – spektaklis „Vargšai. Aristokratai“ Jaunimo teatre ir koncertas Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje, kur pristačiau savo naują kompaktinę plokštelę „Taip“. Norėčiau, kad žmonės ramiai žiūrėtų ir į jubiliejus, ir į žmogaus iškeliavimą. Suprantu, kad jubiliejus – lyg ir šventė, bet man tai eilinė diena rojuje, ir nieko daugiau.
– Kurioje srityje – aktorystėje ar muzikoje – jaučiatės suspėjęs daugiau nuveikti?
Dabar laiko prasme teatras ir muzika užima vienodą gyvenimo dalį. Man svarbu savo veikla atskleisti tam tikras idėjas, išreikšti tam tikrą požiūrį, kad klausytojas ar žiūrovas ne išeitų tuščiomis, o turėtų apie ką pagalvoti.
– Kuris noras – vaidinti ar muzikuoti – pirmiau šmėkštelėjo jūsų gyvenime?
Labai sunku tiksliai atsakyti. Su teatru geriau susipažinau per brolio Arūno kursą. Mūsų amžiaus skirtumas – labai didelis: jis baigė mokyklą, o aš pradėjau. Kadangi iš to kurso Arūnas buvo vienintelis vilnietis, jo bendramoksliai mūsų namuose praleisdavo nemažai laiko. Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, Kristina Kazlauskaitė... Aš žiūrėdavau jų specialybės egzaminus, spektaklius. Tuose spektakliuose skambėjo daug jų sukurtos muzikos. Pavyzdžiui, spektaklyje „Bebenčiukas“ pirmą kartą skambėjo visa gyvai atliekama muzika. Daina ir teatras būdavo kartu.
Tiek spektaklyje, tiek jiems vakarojant, gitara bet kuriuo momentu galėjo atsirasti rankose. Atsimenu, man atrodydavo labai keista, kad suaugę žmonės gali taip išdykauti, vaikiškai žaisti. Tai užkrečia. Ir aš, matyt, tam neatsispyriau.
– Tad muzika jums nėra tarsi kompensacija to, ko nesuradote teatro scenoje?
Tikrai ne. Šiuo metu net ir spektakliuose nemažai groju. Kartais po intensyvių repeticijų teatre paimti į rankas instrumentą man yra tarsi tylos palaima. Tik tu ir instrumentas. Palieti stygas ir maudaisi garsų jūroje. Ta stygų vibracija tarsi išsiurbia įtampą. Instrumentas padeda atgauti pusiausvyrą, ryšį su savimi.
– Reikštis kaip aktorius pradėjote gana anksti – būdamas vos dvylikos, režisieriaus Algimanto Puipos filme „Atpildo diena“ suvaidinote piemenuką. Ar save labiau regėjote kine?
Man tai buvo nuotykis, tam tikra privilegija jauname amžiuje būti kitokiam. Juk mokėmės tarybinėje mokykloje, kur net ant apykaklės užkritęs plaukas kenkdavo tarybinio moksleivio įvaizdžiui. O ten mes filmavome apie senovę, todėl aš buvau ilgais plaukais. Man tai buvo svarbu, nes galėjau būti kitoks. Jaunystėje, kai ima kankinti saviraiškos klausimai, vaidmuo kine buvo tarsi pagalbinė priežastis, leidusi pajusti kitų dėmesį. Tačiau tai netruko ilgai. Baigėsi filmavimai, ir vėl teko grįžti į tą pačią mokyklą.
– Ar labai pasikeitė jūsų požiūris į aktorystę, kai prasidėjo tikrasis darbas teatro scenoje?
Tai neišvengiama. Kol aktorystė – ne profesija, o tik mėgėjiškas pomėgis ieškant saviraiškos pradų, viskas atrodo daug paprasčiau. Visų pirma darbo apimtys skiriasi. Svarbu, kad nesikeistų esminiai dalykai: pasišventimas, tarnavimas, noras kitam papasakoti kažką svarbaus.
– Teatre jums visada sekėsi?
Ar taip atrodo?.. Ne, tikrai ne. Pradžia buvo sunki. Iš mokslo atėjęs į kino aikštelę, jautiesi tarsi gūdžioje girioje. Ne geriau ir teatre. Režisieriai neturi laiko tavęs guosti ar kartu su tavimi ieškoti tiek, kiek specialybės mokytojai. Tu pats jau turi mokėti kurti vaidmenį. Tai patiria visi studentai, tapę aktoriais. Man teko sutikti daug pradedančiųjų režisierių, kurie sunkiai suformuluodavo, ko nori, šnekėdavo tai, ko beveik nesuprasdavau... Nėra lengva rasti bendrą kalbą.
– Teko sėdėti ir be darbo?
Nuo 1998-ųjų iki 2004-ųjų nesukūriau nė vieno naujo vaidmens. Tuo metu susirgo mano tėvelis. Galvojau, jog gyvenimas greičiausiai pats taip surėdė, kad galėčiau daugiau laiko skirti mylimam žmogui. Tačiau tėvukas iškeliavo, o darbai nepasipylė. Matyt, tokia pauzė buvo reikalinga. Tuomet prasidėjo rimtesni muzikiniai darbai.
– Laukti vaidmenų nebuvo per daug skaudus momentas?
Mano laukimas niekada nebūdavo pasyvus. Turėjau savo teatro studiją „Elementorius“. Ji gelbėjo mane nuo profesinio sąstingio. 2001-aisiais prasidėjo pirmieji dainuojamosios poezijos vakarai, po metų – tarptautinis bardų festivalis „Tai – aš“. Reikėjo daug laiko ir jėgų, kad visa tai pradėtų suktis.
– Kokiu savo vaidmeniu esate labiausiai patenkintas?
Apie tai negalvoju. Tai turėtų spręsti žiūrovai, gal kritikai, bet jie nelabai dėmesingi mano kūrybai. Bandau į kiekvieną darbą žiūrėti kaip į naują etapą. Džiaugiuosi, kad nebuvau kviečiamas kartoti pavykusių darbų. Teko priimti nemažai kūrybinių iššūkių, kurie tik paįvairino gyvenimą.
– Kaip nusakytumėte savo dabartinį gyvenimo etapą?
Jis – labai intensyvus. Turiu daug darbo teatre. Labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu teko vaidinti „Domino“ teatre, Juozo Miltinio teatre, Nacionaliniame dramos teatre. Nestigo darbų ir Jaunimo teatre. Atėjo nauji režisieriai, kurie pasitiki manimi ir skiria svarbius darbus. Galbūt pagal tuos darbus galima spręsti apie tam tikrą brandą.
– Su kokiais režisieriais jus sieja prasmingiausi ryšiai?
Šiuo metu dažniausiai dirbu su keturiais režisieriais. Po ilgesnės pertraukos vėl dirbu su režisieriumi Algirdu Latėnu. Jo pirmasis darbas teatre – spektaklis „Duokiškis“ – man buvo be galo svarbus. Mano personažas Žygimantas labai daug tylėjo. Ką jis veikia – neaišku. Teko daug kurti, dėlioti. Tokio darbo be galo pasiilgstu. Pastarasis vaidmuo A. Latėno spektaklyje „Ledi Makbet“ man vėlgi buvo ir netikėtas, ir reikalaujantis ištvermės.
Su Vytautu V. Landsbergiu įdomu teatre išbandyti temas, kurių paprastai teatras vengia. Pavyzdžiui, jis pirmasis atsinešė dokumentinę medžiagą apie partizanus („Bunkeris“), neseniai prakalbom apie angelus („Angelų pasakos“). Kadangi mes esame pažįstami dar nuo mokyklos laikų, suprasti vienam kitą nėra sunku. Jeigu jam kartais pritrūksta teatrinių formuluočių, tenka pabūti vertėju. Tarsi iš dangaus nukrito italas Paolas Emilijus Landis, su kuriuo sukūrėme tris spektaklius.
Šis žmogus pamatė, kad galiu kurti komiškus vaidmenis, ką retai iki tol bandžiau. Pirmą kartą sutikau žmogų, kuris tiksliai žino, kaip prajuokinti publiką. Jis leidžia kurti ir improvizuoti. Su šiuo profesionalu atradau daug naujų dalykų ir dar kartą įsitikinau, kad aktoriui svarbu vystyti humoro suvokimą.
Su Birute Marcinkevičiūte esame pastatę porą spektaklių. Tai žmogus, su kuriuo labai lengva bendrauti. Mūsų požiūriai į ieškojimus teatre labai panašūs. Man patinka, kad galiu dalyvauti beveik visose spektaklio kūrimo stadijose. Ačiū likimui, kad man suteikė galimybę bendrauti su tokiais puikiais žmonėmis.
– Užsiminėte apie humoro suvokimą. Ar tai – aktoriui svarbiausia savybė?
Jei reikėtų išvardyti svarbiausias, įtraukčiau ją į penketuką. Visi teatro reformatoriai kalbėjo apie tam tikrą pasišventimą, tarnavimą. Jie reikalaudavo, kad aktorius ne dirbtų, o tarnautų. Su ta tarnyste artimai siejasi ir kitos panašios savybės: darbštumas, smalsumas, naivumas.
Mano galva, itin svarbu suvokti, kas tu esi kaip žmogus, ir sugebėti iš šalies pažvelgti į save su šypsena. Gyvenime daug pasiekę žmonės dažniausiai būna paprasti ir nuoširdūs. Egoizmas, matyt, yra labiau susijęs su nepasitenkinimu, savęs nerealizavimu. Tie, kurie daug dirba, – neįtikėtinai žmogiški, ir tai juos puošia.
– Kokia savo būdo savybe esate labiausiai patenkintas?
Esu smalsus. Man vis dar be galo įdomu daugybė sričių. Nuo jaunumės patikdavo sėdėti su tėvų, brolio draugais ir klausytis, stebėti. Gavau dovanų knygą apie vaistažoles. Kiek ten naudingų ir man nežinomų augalų! Mėgstu grybauti ir vis plečiu valgomų grybų sąrašą.
Dirbdamas su studentais Muzikos ir teatro akademijoje kartodavau, kad jei per dieną nė karto nenustembi, pasistenk kuo greičiau užmiršti tokią dieną. Dar viena svarbi savybė – mokėjimas išklausyti. Klausytis ir girdėti – skirtingi dalykai. Pas mus tapo lyg ir svarbu pačiam kalbėti, o ne klausytis kitų. Mano manymu, būtų lengviau susikalbėti, jei išmoktume girdėti kitą.
– Ar gitarą į rankas paėmėte norėdamas pats kurti ar kitų sukurtas dainas atlikti?
Pirmiausia – atlikti jau sukurtas. Manau, tai natūralu. Buvo nuostabus Vytauto Kernagio dainuojamosios poezijos kūrybos laikotarpis. Ta tyla, įtaiga, tie tekstų „atrakinimai“... Jis turėjo Dievo dovaną.
– Prisimenate, kada įsigijote savo gitarą?
Buvau gal keturiolikos. Tais laikais įsigyti geresnį instrumentą būdavo sunku. Čekiškų ar vokiškų gitarų į Vilnių atveždavo tik du kartus per metus ir ne daugiau kaip keturias. Turėjau laukti. Tačiau tas laukimas buvo tik į naudą. Atrodo, kad tas stygų skambėjimas – ypatingesnis.
– Kuriate muziką ir spektakliams. Ką sukurti sunkiau – vaidmenį ar muziką?
Jei įdomu – nesunku. Jeigu negaliu užrašyti savo dainų natomis, nes nesu baigęs jokių muzikos mokslų, randu pagalbininkų, kurie tai padaro. Deja, neturiu įrašų studijos, todėl sudėtinga kurti aranžuotes, bet ir tai išsprendžiama. Man net pačiam buvo keista, kai buvau įtrauktas į šią veiklą. Pirmasis spektaklis su mano dainomis buvo „Arklio Dominyko meilė“. Dainos buvo atrinktos iš įrašų. O tas, kurių trūko, teko sukurti.
– Jūsų repertuare nemažai dainų, skirtų vaikams. Ar jiems kurti sunkiau?
Kurti nėra sunku. Tik vaikai – ne tokie mandagūs, ir jeigu jiems nepatinka, jie tai parodo. Jie iškart pajunta, ar esi nuoširdus. Man su jais smagu. Stengiuosi į vaiką žiūrėti kaip į sau lygų. Iš jų galima pasimokyti labai daug dalykų. Manau, kad vaikai yra mokytojai savo tėvams, savo auklėtojams.
– Ar galite pasakyti, kokiai auditorijai jums maloniausia atsiskleisti?
Galėčiau įvardyti nebent erdves, kur man smagiausia. Tai teatrai, bažnyčios, bibliotekos – vietos, kur vyksta dvasinis darbas.
– Ar namuose jūsų galva nuolat užimta profesiniais dalykais?
Dažnai taip būna. Mūsų darbas nesibaigia išėjus iš teatro. Tokia jau profesija. Gali važiuoti automobiliu, kapstytis darže ir galvoti. Aišku, reikia mokytis ir atsiriboti, pailsėti, nes nuolatinis vidinis monologas pabosta ir išvargina. Reikia turėti tylos pauzės mechanizmą. Žmogus greičiausiai atsigauna gamtoje. Tai viena iš priežasčių, kodėl pabėgau iš miesto. Dabar gyvenu sodų bendrijoje. Ten randu tylą, matau, kada medžiai sprogsta, žolė kalasi, paukščiai parskrenda. Man tai įdomu.
– Ką mieliau rinktumėtės laisvalaikiui – dainuojamosios poezijos vakarą ar spektaklį?
Aš renkuosi žmones, o ne žanrą. Jeigu apie kūrėjus nieko nežinau, vadovaujuosi intuicija. Manau, kad mes visi turime vidinį žinojimą.
– Jūsų šeima visuomet jus palaiko?
Taip. Mano žmona – aktorės Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės duktė. Ji nuo vaikystės žino, kas yra gastrolės, teatras. Jaunėlis Ainis pasirinko tą pačią profesiją. Vyresnėlis Kristijonas susidomėjo ekonomika, tačiau noriai lankosi premjerose, muzikos mokykloje yra baigęs klasikinės gitaros klasę. Vaikai dažnai negirdi tėvų žodžių – juos augina namų atmosfera, jie stebi poelgius ir atsirenka, kas jiems tinka, o kas – ne.
Linkėčiau, jog visi gyventų taip, kad norėtųsi iš namų eiti į darbą ir po darbo grįžti į namus. Kai šeimoje vyrauja tokia pusiausvyra, gali būti produktyvus ir naudingas.