„Tai atplėšei nuo sodo darbų“, – juokais barė fotomenininką Kostą Slivskį gėlėmis nešinos jo meno gerbėjos. Moteris ir šautuvas – tarsi visiškai nedera. Kodėl medžioklė vilioja moteris, kodėl jos šaudo? Dar daugybė „kodėl“ aidėjo Plungės kultūros centre, bandant pažinti, suprasti, pajusti...
Ne šūvis svarbiausias
„Kas gi, jei ne mes patys, nustatė tas normas, kas gali medžioti, o kas ne? – klausia parodos autorius, didžiulį stažą turintis medžiotojas K. Slivskis. – Kodėl moterys negali medžioti? Juk prieš dvidešimt metų niekas negalėjo pagalvoti, kad moteris bus prezidentė ar Seimo pirmininkė. Viskas keičiasi.
Ir jau seniai medžioklė nebelaikoma vien tik vyrų privilegija. Moterys medžiojo nuo seniausių laikų. Juk medžioklėje tiek romantikos... Mes išeiname, pabūname gamtoje. Tikriausiai nėra nė vienos moters, kuri nesigrožėtų gamta, todėl nemažai iš jų per medžioklę taip ir nepaleidžia nė vieno šūvio, visuomet atrasdamos begalę pasiteisinimų: tai man buvo nepatogu, tai neišlaukiau, tai uždelsiau ar dar kitokių. Juk ne tikslaus šūvio paleidimas svarbiausia...“
Fotomenininkui teko sukarti šimtus kilometrų, norint įamžinti gražiausias medžioklės akimirkas, aplankyti ne vienus namus, kuriuose šalia moters galėjai rasti šautuvą.
„Kai kurios iš jų medžioja šešias dienas per savaitę, o jei išpuola tik penkios, tai gailisi, kad mažai šio malonumo teko, – pašnekesius su garsiausiomis Lietuvos medžiotojomis prisimena plungiškis menininkas. – Tos moterys be galo stiprios ir ištvermingos, jei likus iki gimdymo penkioms dienoms dar sėdi bokštelyje ir tyko žvėries. Ne tik medžioja, bet ir neatsisako kitų nelengvų darbų: žvėrių šėrimo, pėdsakų tyrinėjimo. Ne viena iš jų yra tapusi tikra medžioklės žinove ir dirba šį darbą jau daugelį metų.“
Energijos – savaitei
Daugelį moterų medžioklėn paviliojo tėvai, seneliai ar broliai. Kai kurios šautuvą ant peties užsikabino norėdamos perimti ir taip pagerbti savo vyrų laisvalaikio leidimo būdą.
Štai žinoma medžiotoja Alvyra Kiesienė šautuvą į rankas paima tik per Mažeikiuose vykstančią fazanų medžioklę, skirtą jos anapilin išėjusių vyro ir sūnaus atminimui. Beje, K. Slivskis savo nuotraukų ir pasakojimų albumą būtent ir dedikavo šiai nepaprastai moteriai medžiotojai.
Kai kurios moterys su medžioklės ypatumais susipažino jaunystėje ir šį užsiėmimą pamėgo visam gyvenimui, teigdamos, kad nenori senatvėje sėdėti prie židinio. Kitas į žvėrių takus atvedė meilė gamtai, mėgstama sporto šaka ar tiesiog moteriškas smalsumas, kuo gi ta medžioklė taip traukia vyrus?...
„Viena medžioklės diena miške – tai puiki, darbinga savaitė mieste“, – šitaip praleistą laiką vertina garbės medžiotoja ir tikra šio pomėgio žinovė Anelė Andriulienė iš Kauno. Jai antrina taip pat kaunietė architektė Jurgita Kalvinskaitė. Jauna mergina ne tik moka apsieiti su šautuvu, bet ir puikiai pučia medžioklės ragą.
Garbės reikalas
Kalbintos medžiotojos prisipažino, kad pats medžiojimas joms kur kas malonesnis nei antroji medžioklės dalis – laimikio dorojimas. Materialioji nauda čia palyginti menka, jei tiksliai apskaičiuotume, kiekgi kainuoja pats medžioklės malonumas. „Tai greičiau jau gyvenimo būdas“, – tikina su šautuvu susibičiuliavusios moterys.
Tačiau žvėrienos ar laukinių paukščių patiekalai nė iš tolo skoniu neprimena pirktinės mėsos.
„Net gydytojai tam tikromis ligomis sergantiems žmonėms bei vaikams pataria valgyti žvėrieną kaip mažiausiai užterštą mėsą. Svarbiausia mokėti ją tinkamai paruošti“, – aiškina patyrusi medžiotoja Anelė.
Jos manymu, kiekvieno medžiotojo, ypač moters, garbės reikalas yra mokėti skaniai pagaminti valgį iš laimikio.
Moterys tarpusavyje noriai dalijasi receptais, gamybos subtilybėmis. Anelės Andriulienės mėgstama mėsa – stirniena ir šerniena. Ji tikina, kad medžiotojai griežtai laikosi taisyklės sumedžiotų žvėrių mėsą, ypač šernieną, kruopščiai patikrinti veterinarinėje tarnyboje.
„Tada jau galima imtis darbo. Šernieną reikia gerai išmirkyti, kad pasišalintų kraujo likučiai, tada užpilti marinatu ir kelioms dienoms palikti pasimarinuoti. Galima vietoje marinato užlieti ir sausu vynu arba jo kasdien šiek tiek įpilti į marinatą. Būtina pridėti bent pagrindinių prieskonių: druskos, kvapiųjų ir juodųjų pipirų, česnakų, laurų lapelių. Kuo mėsa ilgiau marinuosis, tuo bus skanesnė, sultingesnė. O tada jau kepti. Skanumėlis...“ – dalijasi patirtimi A. Andriulienė, be kepsnių, gaminanti dešras iš su kiauliena sumaišytos žvėrienos, iš kepenų – paštetą.
Daugybė receptų
Kiek šeimininkių, tiek ir receptų. Štai K. Slivskio žmona Irena šernieną ar kitą laukinių žvėrių mėsą marinuoja be specialaus marinato, tiesiog įtrina druska, pipirais, česnakais bei kitomis prieskoninėmis žolelėmis. Nededa net svogūno. Marinuoja 3–4 dienas. Tada mėsa būna ne tik labai skani, bet ir minkšta, be galo kvapi. Moteris puikius patiekalus pagamina ir iš bebrienos, laukinių paukščių, juk tenka pamaitinti gana gausią šeimą.
Net nebūdamas medžiotoju supranti, kad ne visos medžioklės baigiasi sėkmingai. Ne visiems nusišypso laimė (o kai kas net ir to nesiekia) džiaugtis laimikiu. Ne pirmus metus medžiojanti Jurgita Kalvinskaitė paaiškina, kad medžiotojai griežtai laikosi nerašytos taisyklės: laimikis visuomet padalijamas.
„Daug ar mažai – bet visiems! Kad visi sugrįžtume namo puikiai nusiteikę, pailsėję ir pilnomis rieškučiomis pačių geriausių dosniosios gamtos dovanų“, – atskleidžia medžiotojų gyvenimo subtilybes J. Kalvinskaitė.
Šeimininkiški moterų medžiotojų patarimai
Sumedžiotą žvėrį reikia kuo greičiau išdoroti. Ilgiau palaikę neskrostą ir neišdarinėtą, rizikuojate žvėrieną visiškai sugadinti.
Vertingiausios žvėrių skerdienos dalys yra nugarinė, kumpių (šlaunų), menčių bei kaklo mėsa. Iš jos dažniausiai išpjaunami įvairūs pusgaminiai.
Tik po 11–12 val. (tai priklauso nuo oro temperatūros) sumedžioto ir išdoroto žvėries mėsa atsileidžia, suminkštėja, įgauna būdingą skonį ir kvapą. Subrendusios mėsos paviršius pasidengia plėvele, apsaugančia nuo gedimo. Tokia mėsa, laikoma vėsioje vietoje, negenda kelias paras.
Jei ruošiatės netrukus gaminti, subrendusios mėsos geriau nešaldyti.
Žvėriena tinka daugeliui patiekalų, kuriuos įprastai gaminame iš kiaulienos ar kitokios mėsos. Iš elnių ir stirnų širdžių išeis skanus troškinys, o štai šernienos kotletus labai pagardins džiovintos slyvos. Šernienos zuikį galima aptepti medumi ir kepti įvyniotą į foliją, nuolat palaistant ištirpusiu medumi. Kepsnys įgaus pikantišką skonį.
Žvėriena labai tinka su nesaldžiomis miško uogų uogienėmis (spanguolių, bruknių, aviečių) bei aštresniais padažais, kurie padeda išryškinti specifinį šios mėsos skonį. Prie jaunų žvėrių mėsos labiau tiktų švelnesni padažai su mažiau prieskonių, prie senesnių – aštresni.
Fazanų mėsa sausa, tad tinka dėti pjaustytų lašinukų.
Prieskoniai neturėtų užgožti specifinio žvėrienos skonio. Tinkamiausi: kadagių uogos, čiobreliai, kmynai, bazilikai, kalendros, petražolės, salierai, porai, rozmarinai, krapai, svogūnai, česnakai, morkos, garstyčios, laurų lapai, gvazdikėliai, saldžiosios ir aitriosios paprikos, muskatai ir kt.
Mėsą marinuoti galima dvejopai. Marinuojant sausai, žvėriena įtrinama aliejumi, prieskonių mišiniu su druska ir laikoma vėsiai. Arba išverdamas marinatas su prieskoniais ir juo užpilama mėsa. Laikyti taip pat geriausia vėsioje vietoje.
Jaunų žvėrių mėsa arba maži jos gabalai paprastai marinuojami sausuoju būdu. Smulkiųjų žvėrių ar paukščių mėsą galima marinuoti ir pusiau praskiestu kefyru, vynu, pasukomis, citrinų rūgštimi parūgštintu vandeniu.
