Dabar jauna mergina gali daryti tai, apie ką sirgdama galėjo tik pasvajoti.
„Kaip sako medikai, kliniškai esu visiškai sveika. Nėra jokių ligos požymių, nei uždegimo. Galiu dirbti, sportuoti. O juk visai neseniai apsiauti batus man buvo per sunki užduotis“, - džiaugiasi Eglė, kuriai prieš trejus metus diagnozuotas ankilozuojantis spondilitas, kitaip dar vadinama Bechterevo liga.
Skausmas
„Buvau dvidešimties, kai pirmą kartą juosmens srityje pervėrė skausmas. Pakilo aukšta temperatūra, ištino čiurnos ir pėdos. Medikai diagnozavo radikulitą, skyrė priešuždegiminių vaistų. Skausmas trumpam atlėgo, bet tik tiek. Penkerius metus niekas negalėjo nustatyti tikslios diagnozės. O paūmėjimai kartodavosi du kartus per metus, gydymas ligoninėje – taip pat“, - pasakojo mergina.
„Eidama miegoti išgerdavau didelę dozę vaistų nuo skausmo vien tam, kad ryte galėčiau išlipti iš lovos. Kiekvienas žingsnis reikalavo daug pastangų. Jaučiausi tarsi sverčiau šimtą kilogramų, kūnas atrodė apsunkęs, nors buvau išsekusi ir „sublogusi“. O žiemą per ašaras sprausdavau ištinusias pėdas į batus. Tačiau labiausiai gniuždė praeivių žvilgsniai, kupini nuostabos ir gailesčio“, - prisimena Eglė.
Liga nė dienos neleido užsimiršti visus penkerius metus. Nuolat kylanti temperatūra ir stiprėjantis skausmas merginą varė į neviltį ir vertė galvoti apie blogiausią.
„Juodžiausiais momentais galvodavau: man vis blogiau, aš turbūt mirštu, nes niekas nežino, kas man yra ir ką daryti toliau. Medikai, pamatę mano dešimt kartų ribas viršijančius uždegimo rodiklius, stebėdavosi, kaip aš apskritai dar vaikštau, bet tikrosios tokios būklės priežasties neįžvelgė“, - skaudžia patirtimi dalinosi mergina.
Panika
Nors liga sekino ir savijauta pagerėdavo neilgam, Eglė stengdavosi iš paskutiniųjų. Visus tuos metus jauna moteris dirbo. Ji sako neturėjusi pasirinkimo – reikėjo baigti studijas universitete ir užsidirbti duonai, galiausiai vaistams.
„Ir šiandien stebiuosi, kaip baigiau studijas. Tiesa, gavau galimybę sustabdyti mokslus ir pasiimti metus akademinių atostogų. Už tai esu dėkinga dėstytojams, kurie suprato ir palaikė. Ir, žinoma, artimiesiems. Sunkiausia ištverti ne skausmą, o tai, kad tampi priklausomas nuo kitų, kad esi bejėgis.
Prisimenu, kai vasarą grįžau pas tėvus į gimtinę, geraširdės kaimynės vis ėjo siūlydamos įvairiausius liaudies vaistus, nešė spirite mirkytos gyvatės antpilo, kopūstų lapų, vaistažolių, pluoštus surinktos literatūros apie tai, kaip gydyti sąnarių uždegimą, kaip sumažinti tinimą ir skausmą. Mama dėjo kaimynės atneštą molį man ant kojų, vyniojo į vilnonį audinį, kėlė kojas į lovą, nes pati neturėjau jėgų visa tai daryti. Paskui, kai kojas plovė, su skausmu galvojau – tai neteisinga, taip būti negali“, – pasakojo Eglė.
Palengvėjimas
Tikslią diagnozę po penkerių metų kančios merginai nustatė Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojai, atlikę magnetinio rezonanso tomografiją ir aptikę ankilozuojančio spondilito požymių dubens srityje.
„Ar išsigandau pagaliau išgirdusi diagnozę? Tikrai ne, man palengvėjo sužinojus, kuo sergu. Be to, medikai išsamiai ir jautriai paaiškino, kas tai per baubas, ramino kad tai ne pati baisiausia artrito forma. Tiesa, jie tiesiai šviesiai pasakė, kad liga nepagydoma, bet valdoma.
Pusmetį reumatologai taikė tradicinį agresyvų gydymą, tačiau jis nedavė rezultatų, kokių tikėtasi. Tada gydytojų konsiliumas nusprendė skirti biologinę terapiją. Vos po kelių injekcijų, praėjus ne daugiau kaip mėnesiui, eidama iš ligoninės susimąsčiau: aš juk einu nešlubčiodama, ne „medinėmis“ kojomis. Einu lengvai. Ir man nieko neskauda!“, - pasakojo Eglė.
********
Gydytojų duomenimis, pastaraisiais metais Lietuva biologinės terapijos preparatams centralizuotai pirkti išleidžia vis daugiau: nuo 1,5 mln. Lt pirmaisiais iki 6,8 mln. Lt trečiaisiais. Šių milijonų pakanka tik maždaug 100 ligonių. Vien reumatoidiniu artritu Lietuvoje serga apie 13 tūkst. žmonių.
Net turtinguose kraštuose biologinė terapija skiriama tik iki 30 proc. ligonių.
Biologinės terapijos prieinamumas reumatoidinio artrito gydymui Europos šalyse:
Norvegija 30 proc. ligonių
Belgija 20 proc. ligonių
Airija 20 proc. ligonių
Danija 18 proc. ligonių
Liuksemburgas 18 proc. ligonių
Ispanija 18 proc. ligonių
Švedija 16 proc. ligonių
Graikija 15 proc. ligonių
Šveicarija 15 proc. ligonių
Suomija 13 proc. ligonių
Lietuva 1 proc. ligonių
*********
Lietuvos artrito fondo pirmininkė, VU ligoninės Santariškių klinikų Reumatologijos centro Reumatologijos skyriaus vedėja prof. Irena Butrimienė:
Reumatinės ligos yra didžiulė našta visuomenei. Uždegiminiai procesai pažeidžia sąnarius ir žmogus praranda judėjimo funkcijas. Sergantieji praranda darbingumą, gyvenimo kokybę. Ir ne tik ligoniai, bet ir jų artimieji. Lietuvoje net pusė nedarbingumo pažymų išrašomos dėl kaulų ir raumenų ligų. Jų sukeltas nedarbingumas per metus atsieina 1,8 mlrd. litų, o tai sudaro 2 procentus bendrojo vidaus produkto.
Šiandien galime taikyti biologinę terapija, tačiau skiriamo finansavimo užtenka vos 1 procentui visų sergančiųjų.
Pagal sukeliamus neįgalumo atvejus „čempionais“ vadinami reumatiniai negalavimai jau kelintus metus nepatenka į šalies prioritetinių ligų sąrašą – jame vietos atsiranda tik kardiologijai, onkologijai, psichikos sveikatai ir traumatizmui.
Ne reumatinių ligų naudai skirstomos ir lėšos, reikalingos vaistams centralizuotai pirkti bei kompensuoti. Nemaloniausia, kad patikimų profilaktikos priemonių, kurių būtų galima patiems imtis, norint šių ligų išvengti, nėra daug.
Reumatinę ligą, kaip ir visas kitas, svarbu pradėti gydyti kuo anksčiau. Skirtumas tik tas, kad, tarkime, reumatoidinio artrito diagnozė ligai prasidėjus negali būti nustatyta nei tą pačią dieną, nei po savaitės, o daugeliu atveju – nei po mėnesio. Kol išryškėja ligai būdingi simptomai, leidžiantys atskirti šį artritą nuo daugybės kitų galimų, kartais praeina pusmetis ar metai.
