– Kas jūs esate šiandien?
Aš esu šimtaprocentinis... Na, gal „pensininkas“ skamba negražiai... Tad aš jau seniai esu senjoras. Man jau daugiau kaip šešiasdešimt. Niekur nedirbu, pensiją gaunu mažą.
– Dažnai menate tuos laikus, kai jūsų talento gerbėjai netilpdavo salėse?
Beveik devyniolika metų dirbau Filharmonijoje. Iš pradžių gaudavau po aštuonis rublius už koncertą, paskui – šešiolika, už solinę programą man mokėdavo po dvidešimt. Palangos vasaros koncertų estrada būdavo pilnutėlė – per dieną du koncertai, visos vietos užimtos ir dar stovinčių pilna. Dirbau beveik visuose Filharmonijos estradiniuose ansambliuose, išskyrus Miko Suraučiaus. Įdomiausia, kad vos atėjus į naują kolektyvą man nusišypsodavo proga pabuvoti Tolimuosiuose Rytuose.
– Kodėl keisdavote ansamblius?
Iš pradžių aštuonerius metus dirbau „Estradinėse melodijose“ pas Juozą Tiškų. Paskui mane ėmė vilioti „Nemuno žiburių“ vadovas Viktoras Voronovas. Sakė, kad su mano tekstais ir jų muzika sukursime kažką naujo ir negirdėto. Netrukus savo apogėjų pasiekė „Nerija“.
Visi ėmė šnekėti, kad joje trūksta tik Juozo Zavaliausko. Tad kolektyvo vadovas Romualdas Bieliauskas pradėjo kalbinti, kad pereičiau pas juos. Ten dirbau beveik šešerius metus. Paskui vedžiau Filharmonijos administratorę, dirbusią „Vilniaus aiduose“, tad teko porą metų kartu važinėti. Paskui pradėjau solines programas.
Su žmona Irena jau daugiau kaip trisdešimt metų esame kartu. Du sūnus išauginome. Praėjusią savaitę vyresnėlį Juozą „apženijome“. Jau kelerius metus jis gyvena Kipre. Jaunėlis Donatas – šiuo metu pirmo kurso studentas. Mano žmona yra vienuolika metų jaunesnė už mane, baigusi socialinę pedagogiką, dirba vaikų ir jaunimo klubo direktore.
– Kokį savo gyvenimo etapą jums maloniausia prisiminti?
Pats sunkiausias etapas – „Nerijos“ ansamblyje. Tada būdavo daugiausia koncertų – po tris per dieną. Keista, bet dažniausiai sapnuoju „Estradinių melodijų“ laikus. Tai kalbuosi su ansamblio vadovu J. Tiškumi, tai nerandu kaklaraiščio ar marškinių, nors jau reikia skubėti į sceną...
Įvykiai vis sukasi apie šį kolektyvą. Net nežinau kodėl. Mano jaunystė buvo audringa. Daug mačiau, daug važinėjau. Ne kartą buvau liaudies demokratijos šalyse. Koncertuodavome tarybų kariams. Būdavo ir komercinių koncertų. Tekdavo juokelius skelti ir vokiškai, ir čekiškai, ir slovakiškai. Tik vengriškai nepavykdavo išmokti. Vengrų kalba – labai sunki.
– Galėdavote laisvai pasirinkti, ką pasakoti?
Kūrinius galėdavau rinktis laisvai, tačiau cenzūra būdavo kapitalinė. Dažnai Filharmonijos Meno taryba bijodavo prisiimti atsakomybę, tad siųsdavo mane tekstų derinti pas komjaunimo CK ar partijos CK instruktorius. Blogiausia buvo tai, kad, kai patvirtindavo tuos tekstus, visiškai negalėdavai improvizuoti, nė vieno žodžio praleisti ar pridėti.
Salėje sėdėdavo literatūrinės dalies vedėjas su tekstais rankose ir stebėdavo, ar ko nors nepridedu. M. Gorbačiovo laikais lengviau tapo. Tada galėdavai ir ant valdžios šiek tiek „pavaryti“. Žmonėms būdavo didelis malonumas. Valdžios kritika jiems buvo net svarbesnė nei tų kūrinių meninis lygis.
– Ar pats taip pat kurdavote humoreskas?
Aš nesu autorius – tik atlikėjas. Tuos pačius kūrinius galėdavo ir kiti pasakoti. Anksčiau humoreskas, intermedijas pirkdavau Rusijoje. Iš pradžių dešromis ir skilandžiais pavykdavo sumokėti, paskui atėjo dolerių era. Neslėpsiu, būdavo, kad ir slapta įsirašydavau, pleistru užklijavęs raudoną diktofono lemputę, kad įkalčius paslėpčiau. Paskui tuos kūrinius perkurdavau savaip, kad būtų priimtini Lietuvos publikai.
– Šiandien atsimenate viską, ką buvote išmokęs?
Tikrai visko neatsimenu. Namuose guli krūvos ranka rašytų „talmudų“. Nuo 1968 metų aš pasakoju visokius juokelius. Anksčiau būdavo, kad kone dvi valandas galėdavau be perstojo pasakoti. Kartais pasirašydavau ant lentelės nebent pirmą sakinį. Kai pradėjau senti, prasidėjo sklerozė, viskas tapo kitaip.
– Ar turite kokių nors būdų lavinti atmintį?
Lavinti atmintį galima tik vienu būdu – nuolat mokantis ir galvojant, ką skaitai. Mano gyvenime buvo toks etapas, kai darbavausi kitoje srityje – porą metų dirbau pas pažįstamą nekilnojamojo turto agentūroje Anykščiuose. Tada pajutau, kad atmintis mane ima nuvilti.
Dabar vėl turiu šiek tiek pasirodymų. Pastebiu, kad jau nuo pat ryto mane užvaldo įtampa. Kai buvau jaunas, užtekdavo prieš koncertą susikaupti, „atsijungti“, ir viskas būdavo gerai. O dabar amžius, matyt, baimė, kad tik ko neužmirščiau, daro savo.
– Nejaugi niekada nesate užmiršęs tekstų?
Būdavo, kad užmiršdavau, kelis kartus esu išėjęs iš scenos. Atsimenu, pirmas kartas buvo, kai stovėdamas scenoje užsižiūrėjau į panas – ėmiau galvoti, kaip čia jas „pakabinus“. Tekstas iškart dingo iš atminties. Tada pas J. Tiškų dirbau. Ką daryti? Išėjau iš scenos ir ėmiau vaidinti, kad su širdimi blogai pasidarė. Visi ėmė šokinėti, visokių vaistų kišti.
Antroje dalyje buvau sutiktas su didžiulėmis ovacijomis, kad nepasidaviau negandoms. Taip pat būdavo, kad pirmoje dalyje kažką paskaitau, paskui pamirštu ir antroje dalyje vėl pradedu tą patį.
– Kaip atrodo šiandieniai jūsų pasirodymai?
Man geriausias variantas, jei kas pakviečia vesti kokius nors bendruomenių vakarus, jubiliejus ar vestuves. Aš nesu brangus atlikėjas, daug pinigų neimu.
– Žinau, kad užsakovus intriguojate ir istorinių šokių kolektyvu...
Aš – anykštėnas. O ten gyvuoja toks istorinis renesansinių šokių kolektyvas. Tad pasikviečiu vieną ar keletą porų autentiškais drabužiais, kad atliktų ką nors iš savo programos. Tai paįvairina šventę, visi būna labai patenkinti. Per mano sūnaus vestuves Verkių rūmuose jie taip pat pasirodė. Šešios poros dalyvavo per Edmundo Kučinsko dukters vestuves „Karpynėje“ Raseinių rajone. Visiems labai patiko.
– Šiandien žmonės jus sutinka taip pat entuziastingai, kaip ir anksčiau?
Šiandien tų pasirodymų nėra tiek daug, kaip anais metais. Salės – ištuštėjusios. Jeigu susirenka koks pusšimtis ar šimtas žmonių – jau gerai. Periferijoje žmonės atprato nuo renginių. Daugelis galvoja, kad geriau už tuos aštuonis litus bambalį alaus nusipirkti.
Skaudu, bet kartais išgirstu rajonų centruose sakant: „Tegul tas senis po kaimus važinėja.“ Tačiau jeigu kur nors įvyksta koks koncertas, žmonėms tai būna geros nuotaikos pliūpsnis. Visi ploja atsistoję, dėkoja. Šiuo metu aš vedu įvairiausius renginius – jubiliejus, gimtadienius, vestuves, bendruomenių vakarones... Turiu parengęs naują solinę humoro programą ir dalyvauju muzikinėje humoristinėje programoje su Klaipėdos parodijų meistrais.
– O kaip išsisukate nuo įkyruolių, bandančių įsiteikti stikliuku degtinės?
Pasakau tiesiai šviesiai: „Negaliu.“ Dar paaiškinu, kad mano kraujospūdis didelis. Iš tikrųjų mano kraujospūdis yra aukštas, bet atsisakau ne dėl to. Tiesiog nenoriu. Per sūnaus vestuves dėl linksmumo taurelę viskio išgėriau.
– Tačiau jaunystėje toli gražu nebuvo taip?
Jaunystėje kaip reikiant „pijokavau“. Nuvažiuoji kur nors į koncertą, o ten jau tavęs laukia su apkrautais stalais ir samanės buteliais. Kol tu scenoje, muzikantai geria, o kai jie scenoje – tu geri. Buvau kaip reikiant paslydęs. Būdavo, kad ir į koncertus nenuvykdavau ar vidury koncerto iškrisdavau... Paskui susiėmiau, mečiau gerti. Žmona ir tuomet dar mažas sūnus padėjo susigriebti. Devynerius metus nė lašo alkoholio į burną neėmiau. Dabar – nebent bokalą alaus.
– Santvarkų kaita ne vieną žmogų privertė persiorientuoti nuo vienokių vertybių prie kitokių. Ar tas gyvenimo virsmas, ištuštinęs koncertų sales ir privertęs jus sustoti, buvo skaudus?
Didžiausias pakilimas buvo, kai M. Gorbačiovas atlaisvino vadžias. Tuo metu būdavo geriausi koncertai, sutraukdavę daugiausia žiūrovų. Kai prasidėjo Sąjūdis, žmonėms ne linksmybės rūpėjo. Viską puikiai supratau. Kai buvau jaunas, galvojau, kad mano profesija – konferansjė – palankesnė nei dainininkų, ypač scenoje esančių moterų. Maniau, galėsiu iki 40-ies laisvai „varyti“.
Kai sukako keturiasdešimt, tada daviau sau dar dešimt metų. Dabar mano mama, kuriai jau 87-eri, dažnai skundžiasi, kad jai atsibodo sveikinimų koncertai, kur tas pačias dainas ir tuos pačius senus dainininkus rodo. Mamai aiškinu, kad dėl to dabar manęs ir nerodo – juk niekas nenori į senius žiūrėti. Jokios nuoskaudos dėl to nejaučiu. Gaučiau 1 000 litų pensiją, gal ir nespurdėčiau. Tačiau sėdėti namie ir žiūrėti pro langą nenoriu. Aš dar jaučiuosi gyvas.
– Konferansjė ar dainininkams lengviau gyventi?
Noriu, kad kiekvienas žmogus turėtų humoro jausmą. Be jo būtų baisu. Tačiau, jei humoristus lygintume su atlikėjais, pastariesiems – daug lengviau. Jie gali tas pačias dainas daugybę metų dainuoti. Atėjo, padainavo ir laisvas. O man kiekvienam pasirodymui tenka ruoštis. Jeigu tai – užsakomasis vakaras, reikia pasidomėti, kam jis skirtas, kokie vakaro kaltininko nuopelnai ir pan. Žodžiu, turiu kaskart kurti vis naują scenarijų. Tai reikalauja laiko ir energijos. Tačiau ne kiekvienam tai suprasti.
– Ar jūsų humoro stilius šiandien labai pasikeitęs?
Dabar dažniau skaitau trumpas istorijas, juokingus posakius. Man kolegos sakydavo, kad reikia daugiau šiuolaikinės leksikos vartoti. Galbūt tai pataikavimas, tačiau dabar mano pasakojimuose yra tokių žodžių, kokių anksčiau nebūdavo.
Aišku, negražių žodžių nevartoju ir nieko nesiunčiu kuo toliau. Man labai patinka subtilios istorijos, kurių klausant dar reikia ir šiek tiek pamąstyti. Tačiau pastebėjau, kad kokiai dešimčiai procentų klausytojų jos yra neįkandamos. Žmonėms jau atsibodo politika, tad istorijų, kur būtų minimos šiandienių politikų pavardės, mano programose jau neliko.
– Ar kasdienybėje jūs taip pat nesiskiriate su pokštais?
Kasdieniame gyvenime esu natūralus žmogus, nepokštauju. Susitikęs su garsiais rusų humoristais – Arkadijumi Raikinu, Jevgenijumi Petrosianu, Genadijumi Chazanovu – pastebėjau, kad jie – taip pat labai santūrūs, kultūringi žmonės, atlikėjai, o ne anekdotų pasakotojai.
Kiti mėgsta anekdotus pasakoti ne tik scenoje, bet ir kiekviename žingsnyje. Manau, prasčiokiškas intelektas, jei scenoje pokštauji ir gyvenime esi toks pats. Vakarėliuose aš galiu ką nors linksmo papasakoti, bet didžiausia nesąmonė, kai ką nors sutinki ir sako: „Pasakyk ką nors juokingo.“
– Ar dėl savo šlovės esate daug paaukojęs?
Nieko nesu paaukojęs. Beje, jokios šlovės nė neturėjau. Buvau atstovas tokio žanro, kuris visiems varė siaubą, keldavo įvairiausių įtarimų, visi manęs kratėsi, televizija bijojo, jokių premijų neskirdavo. Kad tik koks netinkamas žodis neprasprūstų... Tačiau žmonės mane mėgo, verždavosi į koncertus.
– Apie sceną svajojote nuo mažumės?
Būdamas vaikas labai mėgdavau vaidinti. Pas tėvą tvarte užleisdavome užuolaidą – būdavo scena – ir visokius vaidinimus rodydavome. Paskui bobutė nusivedė mane į bažnyčią. Ten mišioms patarnaudavau, buvau „klapčiukas“. Net kunigu norėjau būti, namie mišias laikydavau. Paskui mokykloje dalyvavau tautinių šokių kolektyve, Dainų šventėje buvome, per koncertus pasakodavau vaikiškus anekdotukus.
Į tuometę konservatoriją manęs nepriėmė. Tada įstojau į Kultūros švietimo technikumą studijuoti scenos meistriškumo. Net tapau 1964-aisiais surengto profesionalių estrados artistų konkurso diplomantu. Tada man sakė, kas kai grįšiu iš kariuomenės, priims į Filharmoniją. Viskas taip ir buvo.
– Kas jus geriausiai atpalaiduoja nuo minčių apie kasdienybę ir būsimus pasirodymus?
Žūklė, miškas, grybai – man geriausia pramoga. Dar ir šiandien namuose turiu prisidžiovinęs grybų. Atšils orai – tikiuosi, gamtoje būsiu dažniau.
– Kas jums didžiausias džiaugsmas šiandien?
Džiaugiuosi savo šeima, sūnumis, nekantriai laukiu anūkų. Jaučiuosi laimingas, kai pakviečia vesti kokį nors renginį, kai turiu už ką skanesnės duonos nusipirkti.
– Ar juntate didelį skirtumą tarp Juozo Zavaliausko iš „Nerijos“ laikų ir šiandienio?
Hm... Mano dvasia, mintys nepaseno, tačiau mane labai nervina dabartinis mano kūnas. Negaliu į save ekrane žiūrėti. Tačiau pašokinėti scenoje dar galiu.