Kad ir dabar – Kauno muzikiniame teatre stato miuziklą, kuris populiarus pasaulyje ir pastatytas jau 18 – oje šalių. Tai – legendinis Elton‘o John‘o ir Tim‘o Rice‘o miuziklas „Aida“, kurio premjera Kauno muzikiniame teatre įvyks kovo 25 dieną.
Dėl „Aidos“ tyliai palikote televiziją. Ar nepasigendate aplinkinių dėmesio, kurį jautėte šmėžuodamas televizijos ekrane?
Tikrai ne, nes į perdėtą aplinkinių dėmesį nekreipiu dėmesio. Kita vertus, man nebe dvidešimt, tad suprantu, kad be šypsenų gatvėje ar pavymui paleistų kandžių replikų žinomumas nieko daugiau neduoda. Jei jau prakalbome apie žinomumą, tai mane, kaip TV režisierių žinojo ir iki pasirodant ekrane. Ypač tie žiūrovai, kurie domėjosi mano režisuojamomis laidomis, statomais spektakliais. Tad dėmesio man pakako visais laikais, tačiau ne dėl jo gyvenu. Beje, kažkada svajojau būti muzikinio teatro režisieriumi...
Jaunystėje Kauno muzikinio teatro repertuarą mokėjote atmintinai. Dabar, po daugelio metų į teatrą sugrįžote kaip režisierius...
Su Kauno muzikiniu teatru mano santykiai tikrai ypatingi, nes būtent jame pamačiau pirmąją savo operetę. Man, devynerių metų berniukui, J.Štrauso „Šikšnosparnis“ paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad po jo nebepraleidau nė vieno spektaklio iki pat persikėlimo į Vilnių. Net dirbdamas televizijoje nepamiršau teatro ir spektaklius įrašinėjau į vaizdo juostą, taip adaptuodamas juos televizijai. O dabar, kai po daugelio metų sugrįžau į teatrą, jame atradau ypatingą atmosferą, šiltus trupės tarpusavio santykius ir dar daug įdomių dalykų.
Mane nuoširdžiai nustebino, kad teatre, kur gimė mūsų opera, kuriame dainavo to meto žvaigždės, susikūrė baletas, taip saugomos ir puoselėjamos tradicijos, kad šiais individualizmo laikais, kai kiekvienas rūpinasi tik savimi, trupė rūpinasi ne tik savo teatru, bet ir vienas kitu. Todėl džiaugiuosi, galėdamas dirbti su šia įdomia trupe, kurios artistų, deja, anksčiau nepažinojau.
Kodėl nusprendėte statyti būtent „Aidą“?
O kodėl gi ne? Juk nesame baisi pasaulio provincija ir galime žiūrovui pateikti viską, kas populiariausia didžiosiose pasaulio scenose. „Aidą“ matė jau 18 šalių, įskaitant Japoniją ir Australiją. Brodvėjuje du metus šis miuziklas be pertraukos „ėjo“ su baisiausiu pasisekimu. Kita vertus, mums puikiai žinoma G. Verdi opera su labai įdomiu sceniniu variantu. Tačiau nereikėtų apsigauti - Elton‘o John‘o „Aida“ nėra tiksli klasikinės operos kopija. Tai šiuolaikinis kūrinys su netikėtais siužetiniais vingiais, naujais personažais, kurie nuolat sprendžia pasirinkimo klausimą – eiti su meile, ar neišduoti tėvų šalies ir nuo mažens skiepytų savo įsitikinimų. Žmogus spektaklyje visą laiką kryžkelėje, todėl manau, kad šis miuziklas turėtų būti ypač įdomus jauniems, turintiems apie ką pamąstyti žmonėms.
Tačiau ar nerizikavote, pasirinkdamas miuziklą – juk nuomonė, kad tai nerimtas žanras vis dar labai populiari?
Anaiptol – tai labai rimtas žanras, lygiai, kaip ir klasikinė operetė ar opera. O šis miuziklas, beje, vienas iš rimtesnių. Tai leidžiu sau teigti, nes tai ne tipinis „amerikoniškas“ miuziklas su laimingu „happy endu“, kur susitikę jaunuoliai paburkuoja kokiame sodelyje, pasilaiko už rankyčių, palaido lėkštus juokelius....„Aidoje“ kiekvienas veiksmas labai sureikšmintas ir suprasmintas.
Tarp kita ko, užsiminus apie operetę, nevertėtų pamiršti, kad ji yra anų laikų „popsas“ ir ilgą laiką buvo neigiama, nemėgstama, pašiepiama. Tačiau „blogybė“ yra ne žanras, o blogai atliekami kūriniai. Bet jeigu kūrinys pastatytas profesionaliai... Tarp kita ko, juk pasaulyje šiandien triumfuoja ne kas kita, o būtent operetė. Tik kad šis žanras be proto sunkus, tai jau kita kalba - ten reikia gerai vaidinti, dainuoti, jausti stilių. O mes įpratę viską neigti ir ieškoti „kabliukų“.
Bet tai mėgėjų – nemėgėjų, skeptikų ir ne dialogai ir, ačiū dievui, kad jie vyksta. Jeigu po premjeros tylima, reikalas miręs ir tuomet belieka susivynioti savo meškeres ir keliauti prie kito ežero. Bet nemanau, kad taip atsitiks. Bus, kam spektaklis patiks, o kam ir ne, nes nė vienas veikalas absoliučios tiesos nesulaukia...
Muzikiniame pasaulyje netyla kalbos apie miuziklą persekiojantį faraonų pyktį, kuris tik dar labiau sustiprina veikalo populiarumą. Ar tikite šiais prietarais ir kaip saugotės nuo faraonų pykčio?
Paskalas apie faraonų pyktį galima nuleisti juokais, bet per pirmą „Aidos“ premjerą Amerikoje atskilo 10 milijonų dolerių kainavusios dekoracijos detalė ir krisdama pramušė scenos grindis. Laimei, tuo metu toje vietoje nebuvo artistų. Po metų Atlantoje vykusioje premjeroje finale nugriuvusi dekoracija prispaudė du pagrindinius veikėjus. Gal tai ir sutapimas, bet bijodamas faraonų pykčio (smagiai nusijuokia) ir nenorėdamas jų rūstinti, dėl visa ko daviau įžadus iki premjeros nevartoti alkoholio... Ir , žinote, kol kas faraonai mums palankūs.
