Jaukaus apšvietimo supama įsimintinų bruožų dainininkė atrodo susimąsčiusi, santūri ir neturinti nė menkiausio trūkumo. Įvairių šalių publikos pripažinimą pelniusi talentinga solistė ne pagal metus brandi, protinga ir, keisčiausia, visiškai neįnoringa.
Londone gyvenanti ir dirbanti „Bohemiečių“ šeimos narė atsakingai apmąsto kiekvieną atsakymą. Interviu Liorai yra darbo dalis, o savo profesijai ir klausytojams solistė jaučia ypatingą pagarbą.
Žiniasklaidai net sūnaus vardo neišduodanti atlikėja elgiasi taip paprastai, kad jos paslaptingumas atrodo gražus ir natūralus. Klausantis malonaus ir ramaus Lioros balso ir tarp jos sakinių įsiterpiančių ilgokų pauzių, mūsų pašnekesiui skirtas laikas prabėga labai greitai.
- Ar pamenate pirmąjį savo pasirodymą scenoje?
Pirmojo – ne, bet pamenu pirmuosius metus. Kai man buvo dešimt metų, dainavau vaikų choro ansamblyje. Viskas vyko labai žaismingai. Mūsų niekas netreniravo, kad siektume laimėti įvairiausius prizus, – tai buvo dainavimams sau. Maždaug po metų, sustiprėjus balsui, man buvo patikėta ir solinė partija.
- Kada apsisprendėte sieti savo gyvenimą su muzika?
Tiesą sakant, aš ir iki šiol abejoju, ar tuo užsiimsiu visą likusį gyvenimą. Tiesiog savaime viskas taip susiklostė ir trunka jau 20 metų. Priimu sėkmę kaip gyvenimo dovaną, bet suprantu, jog kada nors mano vaikiški žaidimai gali ir nutrūkti. Žinoma, yra atlikėjų, kurie tęsia karjerą visą gyvenimą. Tai mano svajonė.
- Ar turite planą B?
Neturiu. Tikiu, kad jeigu planas B būtų pakankamai geras ir rimtas, tada nebebūtų noro, energijos ir jėgų likti prie plano A. Bet šiuo metu aš džiaugiuosi, kad planas A sėkmingai plėtojamas. Tvirtai žinau vieną dalyką: svarbiausia yra nenusivilti gyvenimu, eiti toliau, o ne sėdėti sudėjus rankas.
- Koks įspūdingiausias Jūsų karjeros momentas?
Manau, kad toks momentas visada dar priešaky.
- O ką paminėtumėte iš to, kas jau patirta?
Galėčiau išskirti tik patį faktą, kad mano karjera vis dar tęsiasi. Nesu prisirišusi prie datų, vietų, kolegų pavardžių, teatrų ar kūrinių pavadinimų.
- Premjera Jums – šventė ar stresas?
Ir tai, ir tai. Nervinuosi, jeigu pati savęs neatpažįstu kūrinio visumoj. Ne paslaptis, kad kartais pritrūksta laiko susigyventi su nauju vaidmeniu. O didžiausią malonumą teikia žinojimas, kad publika taip pat galės kartu su tavimi mėgautis kūriniu.
- Kaip Jums pavyksta taip užtikrintai persikūnyti iš Lapės (Rachel Portman opera „Mažasis princas“) į temperamentingąją Karmen (Charles’io Gounod opera „Karmen“), o iš jos – į dramatišką Šarlotę (Jules’io Massenet opera „Verteris“)? Kaip sutelkti savyje tokius skirtingus bruožus, reikalingus scenos charakteriams sukurti?
Dėkui, malonu išgirsti, kad iš šalies tai atrodo tvirtai. Aš visada abejoju, bet noras eiti į sceną yra stipresnis už abejones.
- Kaip dar ruošiatės vaidmeniui be partitūros mokymosi?
Tai yra skirtingų temperamentų ir bruožų suvokimas. Kai reikia sukurti kokį personažą, reikiamų savybių pasisemiu iš gyvenimiškos patirties. Libretisto parašytą tekstą interpretuoja dirigentas, režisierius ir aš. Daugiausia žavesio suteikia faktas, kad kiekvieną sykį personažas sukuriamas šiek tiek kitoks. Pirmadienio pasirodymas skirsis nuo antradienio pasirodymo, nes per dieną gali kas nors atsitikti tavo gyvenime ir dėl to vaidmuo taps tik įdomesnis.
- Kuris iš Jūsų įkūnytų operos personažų yra artimiausias širdžiai?
Stebėtina, bet visada tenka kurti personažus, kurie iš pradžių man atrodo gana tolimi, o galų gale supranti, kad tokioje situacijoje galėtum pasielgti lygiai taip pat, kaip ir tavo kuriamas veikėjas. Svarbu įsigilinti į tekstą, suvokti motyvus, laikmečio kontekstą. Rengiant operos pastatymą man svarbiausia yra tai, kad galiu patirti begalę situacijų, kurių realiame gyvenime niekada nebūtų pasitaikę. Įdomiausia yra neišvažiuojant į kitą šalį pabūti kitur, kitu žmogumi. Aktoriaus specialybė – tai nuolatinis bilietas kelionėms po pasaulį.
- Gal pamenate mieliausią komplimentą, išgirstą po spektaklio?
Geriausias komplimentas – publikos reakcija, kuomet žmonės juokiasi, verkia, ploja ir daro tai nuoširdžiai. Man brangiausia yra tyla tarp kūrinio pabaigos ir aplodismentų pradžios. Publika bijo tos tylos, nes mes pripratę prie nuolatinio triukšmo. Niekas neturi laiko leisti kūriniui tarsi pačiam nutolti, išeiti iš salės. Aš nedainuoju dėl komplimentų, aplodismentų, gėlių. Tai yra darbo dalis, o ne siekis.
- Kurio savo kurto personažo kostiumą įvardytumėte kaip labiausiai prisidėjusį prie spektaklio sėkmės?
Man teko dėvėti ir paprastų, ir ypač prabangių drabužių, kurtų specialiai man, ir atneštų iš drabužinės. Taip, kostiumai yra labai svarbūs, bet jeigu nėra apmąstytas personažas, publika vis tiek tavimi nepatikės. Čia kaip pasakoje apie nuogą karalių. Kartais repeticijų metu aktoriai labai profesionaliai vaidina vilkėdami savo drabužiais, ir tu jais patiki. Kostiumai patys scenoje nesuvaidins ir nesudainuos. Negaliu išskirti jokio scenos apdaro.
- Kaip pati trimis žodžiais apibūdintumėte savo stilių?
Norėčiau tikėti, kad tie žodžiai būtų kuklumas, klasika, elegancija.
Sakysiu nuoširdžiai: pirmiausia patikrinu sesers spintą. Tai leidžia sutaupyti daug laiko. Mėgstu saulėtą spalvų paletę ir iš medvilnės, vilnos, šilko pasiūtus drabužius.
- Bet juk scenos drabužis nėra paskutinėje vietoje. Ką darote, jeigu pačiai tenka rengtis koncertams?
Akiai maloni geros kokybės suknelė gali tarnauti ir dešimt metų. Neprivalau kiekvienam koncertui rengtis skirtingai.
Jeigu prireikia kokio drabužio, tai atidėlioju iki paskutinės minutės. Turbūt esu itin senamadiška, nes labai nemėgstu vaikščioti po parduotuves ir jeigu jau ką perku, tai tik tokios kokybės, kad įsigytų apdarų užtektų kuo ilgiau. Išmokau gyventi turėdama nedaug kokybiškų, tarpusavyje lengvai derinamų drabužių, nes daug metų negalėjau viršyti 20 kg skraidydama, o dabar iš minėto svorio 19,5 kg užima mano mažylio daiktai.
- Girdėjau, turite pamėgtą suknelę, scenoje skaičiuojančią jau dešimtus metus? Kokia ji?
Juoda, elegantiška, siaura, uždara nuo kaklo iki pat apačios. Galima keisti aksesuarus, bet aš manau, kad vertingiausi aksesuarai – atliekami kūriniai. Apranga neturi užgožti. Tarkime, vyrai atlikėjai turi vieną du kostiumus ir visuomet puikiai atrodo.
- Bet net ir vieną per dešimt metų suknelę reikia kažkaip įsigyti?
Tai turi būti meilė iš pirmo žvilgsnio. Tarkime, Vilniuje per „Lakštingalos sugrįžta“ koncertus dainavau su Brazilijoje darbo metu įsigyta raudona suknele. Jos beveik visai nereikėjo keisti, tik kelias smulkmenas. Nepaisant labai ryškios spalvos, apsivilkusi ja jaučiuosi šventiškai ir patogiai. Nemėgstu blizgučių, šleifų. Svarbiausia, kad būnant scenoje drabužis neblaškytų mano minčių.
- Esate ryškių bruožų moteris. Kaip manote, ar tai prisideda prie Jūsų, kaip atlikėjos, sėkmės?
Paryškinti bruožus gali ir geras vizažistas. Nežinau, kaip vyksta mano įdarbinimo procesas, todėl negaliu pasakyti, ar man tai kenkia, ar padeda, ar neturi jokios įtakos. Na, nebent ūgis gali turėti reikšmės (Lioros ūgis 1,81 m), nes klasikiniuose pastatymuose įprasta, kad vyras būtų aukštesnis už moterį.
- Kaip manote, kurios Jūsų charakterio savybės leido greičiau užaugti kaip asmenybei ir menininkei?
Savo ir kitų laiko taupymas bei pagarba. Reikia daryti viską kaip įmanoma geriau arba įvertinus savo jėgas apsispręsti nedaryti visai.
- Ką dažniausiai darote Jūs?
Priklausomai nuo situacijos, šioje profesijoje, kaip ir kitose, galima daryti abu dalykus. Vaidmenų pasirinkimas priklauso ne nuo agento ar teatro vadybininkų. Neužtenka vien peržiūrėjus natas pasakyti, ar gali atlikti tam tikrą vaidmenį. Pasirinkus netinkamai, visada atsiras žmogus, kuris atsistos į tavo vietą.
- Ar tapus mama lieka laiko tokiems pomėgiams kaip skaitymas, meno parodų lankymas ir kt.?
Knygos buvo ir yra geriausi mano draugai. Taip pat mėgstu dramos teatrą.
- Koks paskutinis Jūsų matytas spektaklis?
Oscaro Wilde’o komedija „Idealus vyras“. Prieš 100 metų parašyta pjesė vis dar aktuali, tad buvo labai smagu ją žiūrėti sėdint šalia savo idealaus vyro salėje (juokiasi).
- O kaip apibūdintumėte idealų vyrą?
Tai vyras, kuriuo gali pasitikėti, kuris jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir jausmus, su kuriuo gali kalbėtis apie viską. Toks žmogus yra lyg ir tavo dalis, o iš kitos pusės – visiškai atskiras vienetas, iš kurio norisi mokytis, kurį norisi vis giliau pažinti. Dar prieš porą metų nebūčiau galėjusi patikėti, kad sutikti tokį žmogų įmanoma.
- Kaip jūs susipažinote? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Man – ne, o mano vyrui – taip. Pirmiausia jis išgirdo mane dainuojant žydų liaudies dainas ir turėjo kantrybės išlaukti. Man šeima yra pirmoje vietoje, tačiau tam, kad visi jos nariai būtų laimingi, kiekvienas privalo turėti savo ratą ir veiklą. Svarbu neprarasti galimybės pabūti ir vienam, kad nebūtum visiškai priklausomas, kad ta atsakomybė neslėgtų kito žmogaus. Moteriai svarbu netapti vyro vaiku, būti lygiaverte partnere.
- Prieš keletą metų sakėte, kad jau išmokote nešokti nuo tilto išgirdusi atsakymą „ne“. Atrodytų, bepigu – juk Jums viskas taip sekasi. Kuris „ne“ buvo pats skaudžiausias?
Galiu tiktai pasakyti, kad tų „ne“ buvo daug, tik niekas apie tai nepasakoja žurnaluose ir nerašo gyvenimo aprašymuose. Kartais būni dėkingas žmogui, iš kurio išgirdai „ne“, nes tai tampa akstinu ką nors savyje keisti ir tobulinti. Svarbu suvokti, kad kartais pasakę „ne“ žmonės padaro mums paslaugą. Tarkime, prieš sutikdama savo vyrą, maniau, kad moteris taip pat gali pasipiršti, tik šie bandymai neatnešdavo nieko gera. Moterys tampa vis labiau nepriklausomos, tačiau dauguma vyrų vis dar yra tokie, kokie turėtų būti. Jie jaučia, kad pasipiršti yra jų privilegija. Dabar mes džiaugiamės, kad man niekas taip ir neištarė to lemtingo „taip“.
- Turbūt kuo didesnė scena, tuo didesnė operos dainininkių konkurencija? Teko kada susidurti su pavydo jausmu?
Nejaučiu, kad galėčiau kaip nors paveikti vaidmenų skirstymo procesą. Vienintelis dalykas, kurį aš galiu padaryti, – kuo kokybiškiau atlikti savo darbą, kad niekas neabejotų, jog esu savo vietoje. Pavydėdamas tik „valgai“ save iš vidaus.
- Mažojo princo Lapė yra sakiusi, kad esame atsakingi už žmones, kuriuos prisijaukiname. Ar jaučiatės atsakinga už artimųjų gerovę? Jeigu taip, tuomet kaip išreiškiate savo rūpestį jais?
Žinoma, kiek tik įstengiu, padedu savo šeimai ir draugams. Didžiausia pagalba yra laiku pasakytas žodis, kuris gali suteikti pasitikėjimo savimi. Artimieji neturi visko padaryti už tave: jie gali tiesiog priminti ar įtikinti, kad viską sugebi pats.
Žurnalo "L'Officiel" kovo numeryje skaitykite:
Interviu su aktore Leighton Meester
Akcijų, kainų ir sijonų ilgio sąsajos
Socialinė dilema: kieno kelnės, kieno sijonai?
Tomas Bagackas: auksinis mados narvas – ne man
Tobulo kūno miražas
Hubertas Barrère’as: korsetų virtuozas
