Filantropas, “Gerumo sparno” nominantas, “Sidabrinės nendrės” laureatas, Šilutės, kuri šiemet paskelbta Lietuvos kultūros sostine, 500 metų jubiliejaus Ambasadorius, pelnė “Auksinio liūto” ir daugelį kitų apdovanojimų. J.L.Vynerio labdaros ir paramos fondo steigėjas, valdybos narys. Lietuvos jūrų muziejaus-delfinariumo rėmėjas. Apdovanotas Lietuvos krepšinio federacijos “Garbės ženklu” už nuopelnus Lietuvos krepšiniui.

- Ruošiate Lietuvos krepšinio jaunąją kartą. Kokia ji?

Rimantas Cibauskas
Tik 5-erius metus vadovauju Lietuvos studentų krepšinio lygai (LSKL), įsikūrusiai prieš 13 metų. Pirmiausia džiaugiuosi, kad būnant LSKL prezidentu pavyko padaryti tai, kas šiuo metu mūsų šaliai yra svarbiausia - jaunieji krepšinio talentai nebeišvažiuoja iš Lietuvos. Jie suprato, kad pas mus yra pakankamai geros galimybės tobulėti ir tuo pačiu siekti sportinių aukštumų. Jeigu dar prieš 5-erius metus sportuojantis jaunimas išvykdavo studijuoti į JAV universitetus, dabar masinė sportininkų migracija sustabdyta. To pasiekta sudarius geras karjeros galimybes. Iš esmės pasikeitė ir požiūris į aukštąjį mokslą. Jaunuosius krepšininkus pavyko įtikinti, kad reikia studijuoti, įgyti profesiją, nes ne amžinai žais krepšinį. Juolab kad profesionaliame sporte yra rimtų traumų rizika.

Be diplomo, pasibaigus sportinei karjerai, galimybės ieškant darbo yra labai ribotos. Tad natūralu, kad ateitimi nesirūpinančius sportininkus ištinka psichologinė krizė.

Prieš tapdamas LSKL prezidentu žinojau, kad ši lyga nėra gerai žinoma, kad teks daug pastangų ir investicijų siekiant ją išpopuliarinti. Kad atkreiptume dėmesį į save, turėjome siekti pergalių ne vien savo šalyje, bet ir tarptautinėje arenoje. Kėlėme sau tikslą tapti stipriausiais ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ir tai pavyko padaryti.

Prieš ketverius metus Tailande vykusioje Pasaulio universiadoje LKSL laimėjo aukso medalius.
Penkerius metus dalyvaujame ir Europos universitetų čempionatuose. Net keturis kartus Kauno Vytauto Didžiojo universiteto krepšininkai tapo Europos čempionais. Tad mūsų studentų krepšinio lyga yra lyderė Europoje. Lietuvos studentiškas krepšinis sykiu yra ir universitetų vizitinė kortelė. Džiugu, kad universitetai pripažino mūsų lygos reikalingumą ir dabar jau prisideda prie varžybų organizavimo, į jas pritraukiant vis daugiau krepšinio sirgalių.

Gyvenime nuolat už save reikia kovoti norint ko pasiekti. Tačiau sėkmė taip pat yra svarbi, ypač sporte.

- Kaip vertinate mūsų krepšininkų galimybes šią vasarą vyksiančiame Europos krepšinio čempionate?

Sunku prognozuoti. “Sirgsime” ir tikėsimės, jog mūsiškiai iškovos pergalę. Kalbant apie čempionatą apmaudu tai, kad Klaipėdoje, skirtingai nei kituose miestuose, kur vyks krepšinio varžybos, iki šiol nepastatyta sporto arena. Galėjome būti pirmi, tačiau liksime paskutinėje vietoje.
Tikiuosi, kad netolimoje ateityje Lietuvoje vyks ir Europos studentų krepšinio čempionatas.

- Esate vienas iš nedaugelio verslininkų, kuris net sunkmečiu aktyviai užsiima visuomenine veikla. Remiate ne tik Lietuvos sportą, bet ir kultūrinius renginius, padedate vaikų namų auklėtiniams.

Mano supratimu, bent kiek pelningai dirbanti įmonė ar bendrovė turi būti socialiai atsakinga už tuos, kuriems reikalinga pagalba. Tai, kad studijuojantis ir sportuojantis jaunimas yra Lietuvos ateitis nėra tušti žodžiai. Aš pats nuo mažumės aktyviai sportavau, nors užaugau Žemaičių Naumiestyje (Šilutės r.), kur anuomet buvo ribotos galimybės pasinaudoti mokyklos sporto sale. Tačiau tėtis rado puikią išeitį - šalia namo padarė krepšinio aikštelę. Net žiemą mėtydavau į krepšį.

Žaidžiau ne vien krepšinį, bet ir futbolą. Rimtai užsiiminėjau ir lengvąja atletika. Taip pat lankiau ir bokso sekciją, o studijų metais išbandžiau ir Rytų kovos menus. Sportas ne tik užgrūdino, padarė kovotoju, bet ir išmokė disciplinos.

Projektai, kuriuos finansuojame, yra tęstiniai. O tai duoda gerų rezultatų, nes pritraukia naujų rėmėjų. Nuo pat pradžios esame Vakarų Lietuvos Metų knygos rėmėjai. Padėdami Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekai, prisidedame ir prie spaudos žodžio puoselėjimo. Nuo pat pradžių remiame ir “Metų klaipėdietės” rinkimus.

Visiems mano sumanymams pritaria šeima - žmona Reda ir dukros Indrė (27 m.) bei Rugilė (19 m.). Dėkingas ir darbuotojams, kurie taip pat pritaria tam. Beje, mintis paremti Lietuvos jūrų muziejų-delfinariumą kilo mano jaunesniajai dukrai. Dabar kiekvienas delfinas turi globėją, o mes globojame net du delfinus.

- Dėl kurios nominacijos ar apdovanojimo Jums labiausiai suspurdėjo širdis?

Mano tėviškė - Pamario kraštas. Nors yra sakoma, kad savo krašte pranašu nebūsi, man pavyko pelnyti žemiečių pripažinimą. Labai dėl to džiaugiuosi. Tad “Auksinio liūto” apdovanojimas man yra ypač brangus.

- Sportas, ypač krepšinis, Jums labai svarbus. Ar sportuoja ir visa Jūsų šeima?

Taip. Net mano tėtis, kuriam yra 79-eri. Rūpinamės savo sveikata. Kiek tai yra įmanoma Lietuvoje, renkamės ekologiškus produktus.