Ar pasirinkti istorijos studijas pastūmėjo jūsų tėvelio, garsaus archeologo Vytauto Urbanavičiaus pavyzdys?
Vis dėlto aplinka turi didelę įtaką, ir tėvelio profesija, aišku, paskatino mane studijuoti archeologiją. Polinkis į muziką atėjo per mamą, jos giminė daininga, dzūkai. Kalbant apie muziką, tai kažkas mane visą laiką tarsi sprogdino iš vidaus. Ir noro dainuoti nesistengiau užgniaužti. Juk sakoma, jei nori dainuoti – dainuok, kitaip nieko gero nebus.
Kodėl liaudies dainos? Tais laikais nelabai buvo kitų žanrų. Be to, jos man atrodė natūraliausios, nuoširdžiausios. Kartu tai buvo ir tam tikra protesto forma. Sovietmečiu juk viskas, kas senoviška, laikyta nepriimtina, draudžiama. Mums piršo kitą ideologiją, kitas vertybes. Patriotizmą reiškėme Bernardo Brazdžionio poezija, liaudies dainomis.
Man visuomet rūpėjo ne tik materialusis paveldas, tai, ką atkasęs gali paimti į rankas ir nupūtęs dulkes pačiupinėti, bet ir nematerialus, dvasinis mūsų tautos palikimas: kaip tie žmonės gyveno, puošėsi, kokia buvo jų buitis, tradicijos, kokias dainas dainavo, kokias pasakas sekė.
Dainuoti pradėjau mokyklos chore. Lankiau akordeono būrelį, merginų ansamblį. Bet visą laiką norėjosi išreikšti save, todėl dainavau ir viena. Teko dalyvauti įvairiausiuose konkursuose, ne kartą – ir „Dainų dainelėje“. 1980 metais tapau šio konkurso laureate ir laimėjau žiūrovų prizą už lietuvių liaudies dainą „Teka teka šviesi saulė“. Tada autentiška liaudies daina šiame konkurse nuskambėjo pirmą kartą.
Ir jums nekilo minčių savo gyvenimą susieti su muzika?
Kilo. Planavau stoti į Muzikos akademiją, dainavimą. Po neoficialios perklausos išgirdau, kad tikrai įstosiu, turiu visus duomenis. Bet tada ėmė kirbėti mintis: o jei kas nors nutiks su balsu, juk visko pasitaiko. Tada lieku be profesijos, be darbo. Nutariau, kad reikia kažko žemiškesnio. Ir įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, pasirinkau archeologiją, kuri tais laikais buvo įvardinta kaip muziejininkystė, nes archeologijos specialybės nebuvo, nenorėta pripažinti nei Lietuvos valstybės, nei jos praeities. Bet nuo muzikos niekada nenutolau, visus studijų metus dainavau, vadovavau folkloriniam ansambliui.
Bet tik po dešimtmečio gimė Rugiaveidė su unikalia savo programa?
Tiek laiko reikėjo, kad surasčiau savo atlikimo manierą, suvokčiau, kuo galiu pakutenti klausytojams paširdžius. Nuo dešimtos klasės dainavau Mokslų Akademijos folkloro ansamblyje. Ten daug išmokau, išbandžiau, kas kitų jau padaryta. Išėjusi įkūriau ansamblį „Sedula“, kuris dainavo liaudies dainas. Tačiau mūsų grupė po truputį pradėjo eksperimentuoti, ieškoti naujų sąskambių, harmonijos. Mes dainuojame ne autentišką liaudies muziką, o kūrybišką folkloro improvizaciją, postfolklorą. Po kelių metų pradėjau koncertuoti ir atskirai, kaip Rugiaveidė.
Kodėl pasirinkote tokį sceninį pseudonimą? Ką jis reiškia?
Prieš bemaž 15 metų, išleidžiant mano pirmąją solinę plokštelę, prodiuseris pasiūlė susikurti pseudonimą, kad išsiskirčiau, kad klausytojai geriau įsimintų. Draugė botanikė pasiūlė Rugiaveidę. Net nebuvau tokios girdėjusi.
Pasirodė, kad tai pajūryje auganti žolė, aštri, gali susipjaustyti kojas, atspari, auga smėlyje, net pro akmenis prasikala. Pagalvojau, kad panašiai kaip folkloro atlikėjai, kurie stengiasi išlikti mūsų kultūroje.
Dar rengiate koncertus ir su šeima, ir su draugais. Kaip viską spėjate aprėpti?
Liaudies kūryba keliavo iki šių dienų tiek šimtmečių, kodėl ji turėtų sulig mumis sustoti? Ją reikia toliau plėtoti, tobulinti. Todėl aš visą laiką ieškau kažko naujo, netikėto, kitokios interpretacijos. Su šeima muzikuoti pradėjome po sėkmingo pasirodymo viename festivalyje. Mano vyras Saulius, operos solistas, baritonas, groja gitara ir bandža, sūnus Linas – smuiku, dambreliu, mušamaisiais, dukra Ramunė – išilgine fleita, perkusiniais instrumentais, dainuojame visi. Vaikai baigę muzikos mokyklą, tad ši veikla jiems nesvetima.
Atliekame kamerinį postfolklorą, o su draugais dainuojame romansus, meilės lyriką. Namuose jokios muzikos neklausome, išskyrus savo, vengiu įtakos iš šalies. Kaip pirmykštėje bendruomenėje, kuri civilizacijos nematė, todėl išsaugojo savitumą.
O kaip kiti civilizacijos išradimai, juk kai kuriais tikriausiai naudojatės?
Be kompiuterio šiais laikais neapsieisi, bet man jis reikalingas tik darbui, kaip informacijos šaltinis, komunikacijai. Naudojuosi juo tik tiek, kiek būtina, nenoriu, kad visą mano gyvenimą užvaldytų, įtrauktų į tuščią vartotojiškumą. Televizorių namuose turime, bet jo galėtų nebūti, nepasigendu, vien kriminalai, dauguma laidų – tuščios. Ir neturiu kada žiūrėti.
Koncertuose krinta į akis originalūs jūsų drabužiai. Jie taip pat jūsų kūrybos rezultatas. Kaip kilo mintis užsiimti senovinių drabužių modeliavimu?
Archeologinių ir istorinių kostiumų kūrimas – vienas iš mėgstamiausių mano laisvalaikio užsiėmimų. O viskas prasidėjo nuo to, kad „Sedulai“ koncertams reikėjo drabužių. Beieškodamos atradome viduramžius, suniveliavusius atskirų genčių bruožus. Tai laikotarpis, kurį tėvas labiausiai tyrinėjo, ir man jis įdomus, gal užsifiksavo pasąmonėje? Taip gimė pirmoji kolekcija, kuriai būdingos viduramžiais lietuvių vilkėtų drabužių detalės, siluetai.
Kitą, renesanso stiliaus kostiumų kolekciją kūrėme kartu su dizainere Ramute Baltrūniene ir konstruktore modeliuotoja Rūta Kučinskiene. Dar viena kolekcija, „Lietuvių“, apima valstybės istoriją nuo I iki XVI a. Sukurta 12 modelių, jie eksponuojami Lietuvos liaudies kultūros centre. Jei pavyks gauti valstybės finansavimą, kolekciją tęsime kartu su centru. Ši veiklos sritis man labai įdomi. Be to, ji mažai tyrinėta, tad neseniai pradėjau rašyti šia tema mokslinį darbą.
Jūsų darbas ir laisvalaikio pomėgiai taip susimaišę, kad sunku atskirti vieną nuo kito. Bet gal tai visai nesvarbu, nes viską darote su malonumu?
Taip, tuo man norisi gyventi, tik apmaudu, kad Lietuvoje tenka rinktis, ar gauti atlyginimą, ar dirbti širdžiai mielą darbą. Kai reikia galvoti, kaip išlaikyti šeimą, sunku atsidėti mylimai veiklai. Vis dėlto beveik viską, ką uždirbu, ir gautus honorarus, investuoju į savo hobį. Šeimai mažai kas lieka. Todėl nevažinėjame po užsienius, atostogaujame savo sodyboje netoli Molėtų. Bet ūkį reikia nuolat prižiūrėti, remontuoti, investuoti, kad galėtume ten gyventi. Tad atostogauti nelabai išeina, sodyboje taip pat tenka dirbti. Yra ir daržai, bet jais labiau rūpinasi mano mama.
Atrodo, kad jūsų gyvenime svarbiausia – darbas, o namai, šeima antroje vietoje. Ar vaikai dėl to nejaučia nuoskaudos?
Nežinau, gal ir jaučia, bet nesako, neprisipažįsta. Iš tiesų mano darbas, pomėgiai tapo savotišku gyvenimo būdu, į kurį įtraukta ir šeima. Vaikai nuo mažens žino, kad mama pareis vėlai. Dar mažiukus pasiimdavau į darbą Pilių tyrimo centre, kai rašiau disertaciją, su manimi būdavo iki vėlumos. Esu archeologė, vasarą būdavo pats kasinėjimų įkarštis, tik savaitgaliai likdavo laisvi. Vaikus auginti labai padėjo mama.
Dabar sūnus jau studentas, studijuoja orlaivių pilotavimą, dukrai 18, ji abiturientė. Nors jos ateities planai dar ne visai aiškūs, tikiuosi, padarys tokią pat klaidą kaip aš, pasirinks žemišką specialybę, nepaisydama meninių polinkių. Kiek galiu, stengiuosi vaikus įtraukti į tai, ką darau: muzikuojame kartu, jie yra mano kostiumų modeliai. Pasitariame, padiskutuojame. Vaikai aktyvūs, užsiėmę, kaip ir tėvai. Sūnus dar ir filmuoja, dukra fotografuoja.
Ar Rugiaveidę atpažįsta gatvėje, parduotuvėje?
Nesijaučiu garsi. Šlovės man nereikia, mane slegia minios, slegia, kai atpažįsta, norisi išnykti. Tačiau užaugo nauja karta ir ji manęs nebežino. Kas ta Rugiaveidė, klausia. Kartais gal ir jaučiu nuoskaudą, bet suprantu, kad tai natūralu. Svarbu, kad mano kūryba paliko kažkokį ženklą, pavyko sukurti kažką tikro, nuoširdaus.
Pasižiūri į jus – tikra lietuvė. Lininiai arba vilnoniai megzti drabužiai, žalvariniai baltiški papuošalai, gražūs ilgi plaukai. Jūsų stilius visada buvo toks?
Taip, tai, kas tikra, natūralu, man patinka labiausiai. Tikra muzika, tikri jausmai, tikros medžiagos.
Tai galioja ir drabužiams, ir papuošalams. Mėgstu rankų darbą. Labai seniai mezgiau pati, bet viskas pamiršta, neturiu laiko. O juk kažkada net mezgimo mašiną buvau nusipirkusi. Tais laikais, kai daugelis lietuvių vertėsi įvairiais verslais, veždavo gaminius į Rusiją. Pinigų nebuvo, reikėjo už kažko kabintis. Bet pasirodė, kad ta mašina brokuota, kankinausi, kankinausi, vis tiek likau nuoga. Matyt, toks likimas. Vėliau įnikau į mokslinę veiklą, taip ir netapusi verslininke. Vertėmės su vyru dalydamiesi išlaidas. Deja, praėjusių metų pabaigoje praradau darbą Valdovų rūmų muziejuje.
Gal daugiau laiko liks muzikai?
Nežinau, kažkaip gyvensiu. Tebeturiu viešąją įstaigą „Vita Antiqua“ („Senovės gyvenimas“), jos veikla – paveldo pažinimas, moksliniai tyrimai, pristatymas visuomenei. Nuo 2006 m. organizuoju „Pilies festivalį“, skaitau viešas paskaitas. Rengiame mokymus – baltiškų papuošalų iš sidabro, žalvario, odos dirbinių kūrimo, juostų vijimo. Juose supažindiname ir su Lietuvos archeologiniais radiniais. Yra folkloro grupė, kur galima išmokti liaudies dainų. Kuriu naujus projektus. Planuoju pasinerti į mokslinį darbą. Ir, žinoma, į muziką. Tokiais atvejais pagalvoju: gerai, kad turiu ne vieną veiklos sritį. Jei vienur duobė, pauzė, kitur galiu daugiau padaryti. Ir depresijai nebelieka vietos.
Ar namuose irgi mėgstate tai, kas natūralu, ekologiška?
Argi galime išauginti tikrai ekologiškus produktus, kai gamta, aplinka tokia užteršta, juokas ima. Nebent tai, ką patys užsiauginame savo sodyboje, sveikesnis maistas. Gaminu šeimai valgį, bet namuose remontas, įrengiame palėpę, nelabai palankios sąlygos. Darbai užtruko, nes vyras pats nori viską, ką tik sugeba, tobulai padaryti. Sauliaus pomėgis – restauravimas. Jis restauruoja baldus, muzikos instrumentus, domisi antikvariniais daiktais.
Mudu su vyru labai įdomiai susipynę: jis muzikantas profesionalas ir istorikas mėgėjas, o aš, atvirkščiai – istorikė profesionalė, muzikos mėgėja. Gera, kai požiūriai sutampa. Susipažinome prieš daugelį metų, „Dainų dainelės“ konkurse. Paskui ir vėl susitikome. Jis buvo prisiekęs, kad niekuomet neves dainininkės. Ir nevedė, aš juk baigiau istoriją, o dainavimas man tik hobis.
