Tapanti ir eiles kurianti Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėja Nijolė Sušinskienė kilusi iš Šeduvos. Trečius metus dirbanti Panevėžyje poetiškos sielos moteris su meile ir didžiule pagarba kalba apie savo tėvus. Itin daug šiltų žodžių skyrė amžiną atilsį tėvui Antanui Bukauskui, kuris buvo puikus mokytojas: „Tėtis stengėsi lavinti mane. Sakydavo, kad mergina turi mokėti muzikuoti, piešti, domėtis viskuo, kas skatina gerus, malonius jausmus. Jis mokė groti fortepijonu, akordeonu, piešti... Žinoma, nepamiršo ir praktiškų dalykų. Kadangi jis mokykloje dėstė fiziką, tai mokė sujungti elektros grandinę ir net rodė, kaip išardyti motorolerio variklį. Tėtis man padėjo visapusiškai pasiruošti gyvenimui. Taip ir turėjo būti, nes buvau vienturtis vaikas, ir jis stengėsi savo žinias perduoti man.“


N. Sušinskienė prisipažino, kad apie tėtį galėtų pasakoti ir pasakoti. „Jis buvo plačių interesų mokytojas, – prisimena. – Buvo baigęs gamtos ir geografijos mokslus. Šeduvos mokykloje dėstė fiziką ir domėjosi astronomija. Beje, jis įkūrė mokyklos ir miestelio muziejus, parašė mokyklos ir Šeduvos miestelio istorijas. Mama mokė kitų, ne mažiau gyvenime svarbių dalykų. Ji man pareigingumo, atjautos pavyzdys.“

Studijuoti pasirinko teisę

„Tai kas lėmė, kad pasirinkote studijuoti teisininko, o ne dailės arba kitą su menais susijusią profesiją?“ – smalsaujame. 


„Kai tau, baigusiai vidurinę mokyklą, tik septyniolika metų, argi gali suprasti, ko nori? Dabar jaunimas labiau orientuotas ir žino, kur toliau tęs mokslus. Buvo minčių studijuoti architektūrą. Tačiau išsigandau, kad neįstosiu. Baugu pasidarė, kad neišlaikysiu būtent piešimo egzamino, nes mokykloje mokiausi klasėje, kur buvo sustiprintas matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų mokymas. O teisę pasirinkau atsitiktinai. Draugė pasakė, kad bandys stoti į teisę. Nutariau vykti kartu ir įstojau. Kai pradėjau mokytis, nesiblaškiau. Ir štai jau trisdešimt metų dirbu teisėja. Ar gailiuosi? Kokia prasmė gailėtis. Neverta, nes gailėtis gali blogo. Gyvenimas per trumpas, kad jį švaistytum nereikšmingiems dalykams. Yra gyvenime vertingesnių dalykų, kurie padeda išgyventi, tobulėti“, – dalijosi mintimis ponia Nijolė.

Išgražino langines

Vienas tokių dėmesio vertų dalykų N. Sušinskienei – pomėgis tapyti. Tačiau molbertą ir teptuką į rankas ji ima ne tada, kai nuotaika skaidri.
„Kai viduje harmonija, sieloje džiugesys, užsiimu kitkuo, – pasakoja meniškos sielos moteris. – Kai danguje šviesu ir oras gražus, stengiuosi užsiimti kitais darbais, o ne piešti ar kurti eiles. Piešiau daugiau paauglystėje, o vėliau tam nebuvo laiko: studijos, šeima, vaikai, darbas. Sugrįžti į dailės pasaulį paskatino skausmas ir vyras Saulius, dovanojęs molbertą ir dažus. Susirgau ir teko gulėti ligoninėje. Tuomet vyras ir priminė, kad galiu gulėdama kurti eskizus. Tą dariau ir tuo džiaugiuosi, nes piešimas, tapyba padėjo užsimiršti. Beje, taip darė ir tėtis. Sirgdamas jis imdavo teptuką ir piešdavo, kad negalvotų apie savo skaudulius. Tą bruožą paveldėjau iš jo. Įsitikinau – piešimas padeda užmiršti skausmą.“


N. Sušinskienė pasakojo, kad ligoninėje pieštus eskizus vėliau perkėlė į namelio, stovinčio Balčių kaime, langines.
„Todėl drąsiai galiu sakyti, kad tapybos pradžia – ištapytos langinės, nuspalvinti irklai ir naščiai. Pamažu įgijau drąsos ir svajones perkėliau į drobę. Atradau kitą, širdžiai mielą pasaulį, kuriame galiu ilsėtis ir kurti. Tai darydama atrandu vis naujų formų, naujų spalvų. Pasirinktų spalvų paletė tikriausiai atspindi vidinę būseną. Gal todėl mano paveiksluose dominuoja šviesios ir skaidrios spalvos. Tirštų ir tamsių ir taip užtenka gyvenime. Mano paveikslų spalvų gama – perregima, vidinį pasaulį stengiuosi perteikti skaidriomis spalvomis. Manau, kad darbai atspindi kuriančio žmogaus pasaulėjautą. Tai, ką jaučiu, kaip jaučiu, ir perteikiu drobėje. Ir ne tik drobėje. Kai sieloje pabunda ilgesys, kai viduje susikaupia neišsakyti žodžiai, jie išsilieja eilėmis“, – apie savo kūrybą pasakojo teisininkė.

Emocijų rodyti negali

N. Sušinskienė prisipažįsta nesirengusi savo kūrinių rodyti visuomenei. Tačiau vėliau nuomonę pakeitė ir nusprendė, kad tik atsiverdama kitiems pati geriau ir giliau galės pažinti meno pasaulį, suprasti save. 


„Žmogus turi daug galimybių įklimpti ar būti įklampintas į pasaulio paspęstus pavydo, godulio, neteisybės spąstus. Tai suprantu labai gerai, nes dirbu teisėjos darbą ir kone kasdien sutinku likimo ir kitų žmonių nuskriaustuosius. Nemėgstu netiesos. Tačiau savo jausmų ir emocijų rodyti teismo posėdžiuose neturiu teisės. Turiu susivaldyti ir neparodyti, ką jaučiu, ką išgyvenu. Vadovautis emocijomis neturiu teisės. Teisėjas toks pat žmogus kaip ir visi. Tik jis, nors kaip būtų sunku, savo darbe neturi teisės leisti į paviršių prasiveržti emocijoms. Todėl stengiuosi visus susikaupusius jausmus, mintis perteikti drobėse spalvomis ir žodžiais popieriuje.“

Atrado savo spalvas

Nors neseniai atidaryta paroda G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ autorei ne pirmoji, ji sako kol kas nesiruošianti išleisti knygos. „Ko neperteikia teptukas, išsilieja eilėraščiais, – šypsosi ji. – Tačiau dar neatėjo laikas, o galbūt niekada neateis, leisti knygą. Tačiau paveikslai kas kita. Jie jau ne pirmą kartą iškeliavo iš namų į parodų sales, todėl rengti savo tapybos darbų parodas smagu. Juolab kad išgirdau padrąsinančius žodžius apie savo kūrybą iš meną išmanančių žmonių.“


Galerijoje „2-asis aukštas“ atidaryta N. Sušinskienės tapybos darbų paroda „Svajonė gyvena šalia“ – ketvirtoji. Pirmoji jos personalinė darbų ekspozicija surengta 2005-aisiais Utenos kraštotyros muziejuje, o prieš trejus metus jos darbus galėjo pamatyti Aukščiausiojo Teismo darbuotojai. Beje, pirmąją savo kūrybos darbų parodą N. Sušinskienė nusakė poeto Henriko Radausko žodžiais: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.“


Prisiminus pirmąją parodą aiškino, kodėl ją taip pavadino: „Man artima poeto H. Radausko pasaulėjauta. Pasaulyje yra daug grožio, bet ir pilna priešpriešos, nepasitikėjimo. Žmogui būtina atrasti harmoniją, ir jos, kaip ir kiti, ieškau pati. Tie ieškojimai ir išreiškiami savomis spalvomis. Pasirodo, spalvos įtraukia į savo pasaulį, kuris yra švelnus, kuriame nėra ginčų, pykčio, nuoskaudų. Atradau kitą – man mielą pasaulį, kurį galiu kurti ir kuriame galiu ilsėtis“, – kalba apie savo kūrybą parodos autorė N. Sušinskienė. 


Romantiško pavadinimo parodoje „Svajonė gyvena šalia“ eksponuojama net dvidešimt tapytų portretų, peizažų. Tai beveik šešerių metų kūrybinio pomėgio rezultatas. Paveiksluose – teisėjai svarbūs žmonės, jos išgyventi jausmai, išreikšti ir perteikti spalvomis. Pati parodos autorė pritaria, kad toks parodos pavadinimas nėra atsitiktinis. Sako, kad kiekvienam svarbu išlaisvinti savo svajones, leisti joms rasti vietą gyvenime. Be to, meniškos sielos teisėja priminė, kad ir jos profesijos atstovai taip pat yra tolerantiški, kantrūs ir šilti. Tai sakydama ji nusišypso ir pakartoja: „Teisėjai tokie pat žmonės...“

Abejonėmis nesivadovauja

Užsiminus apie profesiją, nejučia kyla klausimas, ar nesunku priimti sprendimą ir nuteisti žmogų, ar nekankina abejonės, kad nuteisė nekaltą? „Abejonėmis savo sprendimuose remtis negalima, – aiškina N. Sušinskienė. – Nuosprendis turi būti pagrįstas tik įrodymais, o ne kokiais nors pamąstymais, manymais, abejonėmis ar spėlionėmis. Jei nėra surinkta pakankamai įrodymų, kaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas.

Visos abejonės – kaltinamųjų naudai. Tai taisyklė, kuri įtvirtinta baudžiamosios teisės teorijoje, ir jos laikomasi. Jei abejoji, geriau dar sykį aiškintis visas aplinkybes. Stengiuosi dirbti taip, kad tiesa būtų nustatyta. Juk ir pats žmogus dažniausiai supranta, kad jo vienoks ar kitoks poelgis buvo blogas. Nemanau, kad yra žmonių, kurie nesuvoktų negerai pasielgę. Juk būna nusikaltimų dėl per didelio lengvabūdiškumo, pasitikėjimo savimi, bet pasekmės labai skaudžios... Kiekvieną atvejį visada sunku įvertinti, viską pasverti. Juk kiekvienas žmogus kitoks savo suvokimo, sąmoningumo laipsniu, gyvenimiškąja patirtimi.“

Darbo keisti neketina

Pasidarė smalsu, ar meniškos sielos moteris, dirbanti teisėja, negalvojo keisti profesijos, nors šitam darbui atiduota per 30 metų. „Mane vis dar domina šis darbas, – sako N. Sušinskienė. – Nors, prisipažinsiu, buvo momentų, kai pasigailėdavau jį pasirinkusi. Labai emociškai išvargina bylos, kai tarpusavyje susipyksta artimi žmonės. Tai sunkiai galiu suprasti, nes augdama turėjau laimę aplink save matyti darnias šeimas – tėvelių, senelių, giminaičių ir net kaimynų.

Kai teisme tekdavo nagrinėti bylas (dabar pasikeitė darbo pobūdis ir teisėja nagrinėja baudžiamąsias bylas – autorės pastaba), kai artimiausi giminaičiai tarpusavyje nesutaria, linki vienas kitam blogo, tai sukrečia. Nesuprantu, kodėl žmonės nenori girdėti vieni kitų? Jei įsiklausytų, nesureikšmintų savęs, ginčų būtų mažiau. Manau, kad žmonės turi padaryti vieni kitiems nuolaidų, turi įsiklausyti, ką sako vieni kitiems. To verta išmokti... Labai norėčiau, kad žmonėms pavyktų aplenkti teismus. Tačiau gyvenimas yra kitoks, kartais be teismo negalima. Tokia yra kasdienybė, toks teisėjo darbas. Būtina mokytis kiekvieną dieną, kad priimti sprendimai bylose būtų teisingi.“

Svajonė gyvena šalia


Nors teisėja N. Sušinskienė kol kas negalvoja išleisti eilėraščių knygos, bet kas skaitė jos eiles, teigė – jie prasmingi. Štai vienas jų, kuris buvo išspausdintas ant kvietimo į jos tapybos darbų parodą:
Pavasarėjant iš svajonių sėklų
Sudygo sieloj šviesios, gražios viltys,
Palaistytos minčių lietum ir išpurentos norais,
Žiedynų puokštėm ėmė kilti.
Jiems skleidžiantis, šviesos daugėjo,
Tačiau aplipo tuoj jausmai – it bitės,
Siūbavo abejonių vėjai,
O proto viesulas tik dalį jų paliko.
Tačiau kantrybė sunokino vaisių
Ir suteikė jam patyrimo, džiaugsmo skonį.
Gali ištiesti ranką, paragauti ir pajausti,
Kokia puiki subrendusi svajonė.