– Ar pirmą kartą buvote įvertinta „Operos švyturio“ apdovanojimu?

Tai jau trečiasis mano „Operos švyturys“. 2002 metais tapau nominacijos „Metų operos viltis“ laureate už Donjos Anos vaidmenį operoje „Don Žuanas“, 2004-aisiais pelniau Metų operos solistės titulą už Rachelės vaidmenį operoje „Žydė“. O dabar mane vėl maloniai nustebino Metų operos solistės titulas už Siuzanos vaidmenį operoje „Figaro vedybos“ ir Bruknelės – operoje „Bruknelė“.

– Kodėl jus tai nustebino?

Kai dirbi, niekada nesitiki, jog tave vertins, – tiesiog darai tai, ką geriausiai moki, ir stengiesi, kad žiūrovams būtų įdomu, gražu ir kad jie vėl norėtų ateiti į teatrą.

– Netikėčiausi apdovanojimai, ko gero, sukelia daugiausia emocijų...

Apdovanojimai tiesiog primena tas dienas, tuos mėnesius ir bemieges naktis, kai be atvangos dirbai siekdama geriausio rezultato. Kartais atrodydavo sunku ir nepakeliama, tačiau vėliau užplūsta džiaugsmas, kad padarei tą darbą ir buvai pastebėta.

– Jau suplanavote, kam skirsite gautą premiją?

Gėda prisipažinti, bet aš nežinau, nei kokio ji dydžio, nei kada ją išmokės. Manęs niekas neinformavo, o pati klausti, kokia suma buvau įvertinta, nedrįstu. Kai gausiu, tada spręsiu, kam ją skirti.

– Pernai Lietuvos opera šventė 90-metį. Kiek metų jūs jai atidavėte?

Pirmasis mano vaidmuo operos scenoje – 2002 metais sukurta Donja Ana jau minėtame „Don Žuane“ – už jį ir gavau pirmąjį „Operos švyturį“.

– Ar per tiek laiko išmokote į sceną žengti ramiai ir drąsiai?

Negalėčiau taip sakyti. Tas laukimas, kol įžengsi į sceną, nėra toks lengvas. Junti didžiulę atsakomybę, o jeigu dar nekaip jautiesi, jaudiniesi, kad sveikata nenuviltų ir žiūrovas to nesuprastų. Tai tik sustiprina tą nerimą.

– Yra tokių spektaklių, prieš kuriuos reikia ypatingai susikaupti ir nusiteikti?

Kiekvienas pasirodymas scenoje, spektaklyje ar koncerte reikalauja susitelkti. Norisi, kad puikus rezultatas atsispindėtų ne tik dainavime, bet ir santykiuose su partneriu, vaidyboje, kad žiūrovas nepajustų, jog mes sunkiai dirbame, ir galėtų mėgautis gražiomis emocijomis. Prieš kiekvieną pasirodymą jautiesi skirtingai, nes kiekvieną kartą spektaklis būna vis kitoks. Po jo ieškai sprendimų, ką būtų galima patobulinti, padaryti dar geriau. Juk spektaklis nėra filmas, kur padarei, ir viskas.

– Skirstote savo vaidmenis į sunkesnius ir lengvesnius?

Yra tokių vaidmenų, kurie ir su režisieriumi, ir su dirigentu pakankamai išpuoselėti. Į tokius pasinerti paprasčiau. Tačiau yra ir tokių, kuriuos per trumpą laiką sukuri savarankiškai, tad jautiesi neužtikrinta, ar viskas puikiai pavyks, ar tu nepaklysi. Pastarieji reikalauja didesnių pastangų ir daugiau adrenalino. Pavyzdžiui, gana sudėtingas yra Džildos vaidmuo operoje „Rigoletas“. Jį savarankiškai sukūriau per trumpą laiką. Tad visuomet prieš spektaklį jaučiu virpuliuką, kad tik nepamesčiau tos linijos, kurią nubrėžė režisierius ir dirigentas. Ganėtinai ilgai brandintas ir su režisieriumi bei dirigentu atidirbtas buvo Rachelės vaidmuo „Žydėje“. Tas didelis įdirbis man leidžia daug lengviau pasinerti į to spektaklio atmosferą.

– Ar per savo sceninę karjerą esate patyrusi kuriozinių situacijų?

Kartais, prisiminusi mūsų spektaklį „Žydė“, rodytą 17-ajame Bydgoščiaus operos festivalyje Lenkijoje, juokauju, jog bandžiau nuversti Lenkijos teatrą. Paprastai prieš spektaklius svetimose vietose stengiuosi apžiūrėti scenas. Tąkart kažkas sutrukdė. Spektaklio metu per jausmingą sceną su Leopoldu, pagauta jausmo, atsidūriau prie scenos portalo ir nepastebėjau, kad ten žioji skylė. Mano koja užkliuvo, bato kulniukas užsikabino, ir stipriai trenkiausi petimi į sieną. Net išsigandau, ar tik petys nebus skilęs, nes skausmas buvo nežmoniškas. Tas nutikimas emociškai labai tiko veiksmo situacijai, niekas net nesuprato, kad įvyko kažkas netikėta. Po spektaklio gydytojai man konstatavo stiprų sumušimą.

– Ar menate momentą, kai suvokėte, kad scena bus jūsų gyvenimas?

Ko gero, suvokiau tada, kai pirmą kartą pasirodžiau teatro scenoje. Tuomet pajutau, kad čia mano vieta, kad man čia gera ir čia noriu likti. Tai išties keistas jausmas, kad tai, ką vaikystėje laikei neįgyvendinama svajone, vieną dieną ėmė ir išsipildė. Atrodė, jog tai sapnas, iš kurio nesinori pabusti. Man labai patinka pasinerti į kitų gyvenimus, prisiliesti prie kitų likimų ir pateikti savą jų versiją, savaip išlieti jausmus.

– Kada pirmą kartą išgirdote, jog tokiu balsu galėsite kalnus nuversti?

Dar vaikystėje. Aišku, iš pedagogų. Penktoje klasėje lankiau Rietavo bažnyčios chorą. Jau tada vargonininkas stebėjosi mano balso diapazonu. Paskui, kai mokiausi Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, net specialiai ėjau pas gydytoją dėl savo balso. Apžiūrėjusi mano balso stygas gydytoja pasakė, kad turiu labai platų balso diapazoną ir, jeigu juo nepiktnaudžiausiu ir kryptingai mokysiuosi operinio dainavimo, galiu daug pasiekti.

– Iš kurio iš tėvų paveldėjote balsą?

Ko gero, iš abiejų po truputį. Ir mano tėvelio giminėje buvo balsingų žmonių, ir mamos. Mano tėvelio brolis Telšių bažnytėlėje dirbo vargonininku, turėjo gražų balsą, o mano mama dainavo chore.

– Paprastai jaunimas vargiai linksta į rimtąją muziką – jiems kur kas patrauklesnis rokas ar popmuzika. Ar jums nebuvo sunku atsispirti tai mados jėgai?

Man irgi teko „popso“ ragauti. Mokyklos ansamblėlyje dainavau Džordanos Butkutės, Ovidijaus Vyšniausko dainas. Tačiau supratau, kad tos dainos reikalauja trumpalaikio susikaupimo. Mane viliojo kitoks žanras, kai gali ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, emocijomis išreikšti tą vaidmenį. Matyt, toks susižavėjimas mane ir stūmė operos scenos link. O kai per televiziją pamatydavau Ireną Milkevičiūtę, jausdavausi labai pakylėta – mane žavėjo jos balsas, tembras, spalvinė gama.

– Tipiški žemaitiški bruožai jums padėjo siekti tikslo?

Galbūt, bet jų per daug nesureikšminu. Apie žemaičius sakoma, kad jie užsispyrę. Taip, aš tokia esu. Tačiau manau, kad ne mažiau užsispyrę yra ir aukštaičiai bei suvalkiečiai. Aš nuo mažens buvau rami kovotoja. Jei užsispiriu, būtinai padarau. O jeigu man kas nors pasakydavo, jog aš negaliu, tada darydavau su dvigubu užsispyrimu.

– Gal turite ir tokių savybių, kurios jums trukdo?

Kartais susimąstau, kad trūksta drąsos dažniau eiti į viešumą. Man vis labiau norisi būti sava uždarame ratelyje. Galbūt tai nėra blogai, tačiau nesuteikia erdvės platesnei veiklai. Vis dėlto jeigu jau tokia esu, neką čia pakeisi.

– Nedrąsiai žengėte į LTV „Triumfo arką“?

Negaliu sakyti, kad su baime. Greičiau mane šiek tiek kaustė didelė atsakomybė. Visi žinojo, kad esu operos solistė, nemažai pasiekusi, tad negaliu sau leisti televizijoje dainuoti prasčiau ar parodyti savo silpnybes. Didelis nepatogumas man buvo mikrofonas. Prie jo tikrai nesu įpratusi. Būdavo keista, kai įsijautusi nusisukdavau nuo mikrofono ir mano balsas lyg pradingdavo. Tas nuolat mane kaustydavo.

– Nors ir nelaimėjote to projekto, vis dėlto naudos sau išpešėte?

Žinoma. Tai buvo visiškai nauja pažintis su visai kitokia dainavimo specifika. Teko greitai mokytis kūrinius – iš vakaro surepetuoji su pianistu, kitą dieną – su orkestru, o jau vakare dainuoji. Tai labai užgrūdino. Dabar jaučiu, kad tapo lengviau imtis skubesnių darbų. Pavyzdžiui, teko gelbėti situaciją per kalėdinį koncertą. Per porą valandų turėjau pasiruošti ir eiti dainuoti. Jei nebūčiau dalyvavusi „Triumfo arkoje“, to tikrai nebūčiau išdrįsusi imtis.

– Tas projektas jums leido tapti žinomai plačiajai publikai...

Taip, toji stebuklinga dėžutė turi savo galią. Juk su opera į mažus miestelius nenuvažiuosi. Iki tol buvau daug koncertavusi ir daugelis mane žinojo. Vis dėlto tai buvo gerokai mažiau klausytojų nei po „Triumfo arkos“.

– Jūs esate ne vien Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistė?

Dar dalyvauju koncertuose, esame įkūrę – dabar jau šiek tiek apirusį – kamerinės muzikos trio „Grazioso“, kuriame, be manęs, fleita groja Viktorija Zabrodaitė, fortepijonu – dabar išvykusi į Šveicariją Vilma Rindzevičiūtė. Kamerinė muzika – man labai įdomi ir graži. Smagu išbandyti ir daugiau stilių.

– Nespjautumėte į darbą žinomame užsienio teatre?

Sakoma, jog blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Žinoma, kiekvienas dainininkas svajoja padainuoti pasaulinio garso teatre.

– Galėtumėte ramiai išvykti penkeriems metams?

Reikėtų gerai pagalvoti, ar galėčiau išvažiuoti ir palikti šeimą tokiam ilgam laikui. Tačiau su projektais – mielai. Man jau yra tekę dainuoti JAV, Ispanijoje, Japonijoje, bet, aišku, ten išbūdavau gerokai trumpesnį laiką.

– Ar galite sakyti, kad jums gyvenime sekasi?

Negaliu varyti Dievo į medį. Tačiau visada norisi dar geriau.

– Galite išduoti, koks jūsų sėkmės receptas?

Niekados nepamiršk svajoti ir dirbti.

– Ar savo svajonėse regėjote save ten, kur esate šiandien?

Turėjau tokių svajonių. Pernai iš savo mokytojos gavau labai gražią dovaną. Ji atsiuntė sąsiuvinį, kuriame nuo penktos klasės rašėme, kuo norime būti užaugę. Mano sąsiuvinyje pirmiausia paminėta muzikantė, dainininkė, toliau rikiavosi mokytoja, darželio auklėtoja. Matyt, dėl to, kad turėjome puikius pedagogus.

– Kokių asmeninių ir profesinių svajonių turite šiais metais?

Iš tikrųjų turiu ne vieną... Tačiau sakoma, kad negalima atskleisti svajonių, nes paskui jos negreitai išsipildo arba visai išgaruoja. Geriau patylėti. Tada jos greičiau išsipildys.

– Jums buvo taip nutikę?

Buvo. Labai norėjau suvaidinti Violetą „Traviatoje“, tačiau ši svajonė kažkaip praplaukė pro šalį. Matyt, per anksti apie ją prasitariau.

– Esate prietaringa?

Tokia savęs nelaikau, tiesiog stengiuosi patikėti savo pirmąja nuojauta ir vadovautis vidiniu balsu.

– O savo išorinį balsą žiemą, ko gero, itin saugote?

Esu pastebėjusi, jog kuo labiau jį saugai, tuo labiau jis išlempa. Geriausia kuo mažiau juo domėtis. Tiesiog žinai savo galimybes, stengiesi nesušalti kojų, rankų, grūdiniesi, ir viskas būna gerai. Jokių specialių apsaugos priemonių nesiimu. Vakarais, susėdę prie židinio, visi gurkšnojame žolelių, kurių paprastai prisirenku vasarą, arbatą. Tai tapo savotiška šeimos tradicija.

– Jūsų vyras Gintaras – visai kitos srities žmogus. Jis – projektų vadovas. Ar, pamilęs jus, jis pamilo ir operą?

Jis turėjo tokią galimybę susipažinti su vokaline muzika. Kai aš dar studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pakviečiau jį dalyvauti parengiamuosiuose dainavimo kursuose. Pabuvęs ten suvokė, kad dainavimas nėra juokų darbas. Nespjauna ir į operą. Jis yra matęs visas operų premjeras ir netgi gana tiksliai išsako savo pastabas. Jo muzikinis skonis – gana geras, jis išmano muzikos stilius ir netgi gali pasakyti, koks stilius kokio laikotarpio muziką atspindi. Kažkada jis yra dainavęs chore.

– Ar muzika kažką reiškia ir jūsų dukrai Dianai?

Dabar ji mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, groja fortepijonu. Kai jos paklausi, ar bus muzikė, tikslaus atsakymo nesulauki. Jai, kaip ir man, gerai sekasi tie patys dalykai: muzika, dailė, matematika. Tačiau nesistengiu jos specialiai orientuoti, nes kuo daugiau vaiką spausi, tuo labiau jis priešinsis.

– Kai galite skirti laiko sau, kokių malonumų ieškote?

Gėlės – neatskiriama mano gyvenimo dalis. Tiesa, po „Triumfo arkos“ jų apmažėjo. Gėlės jaučia žmonių emocijas, dėmesio stoką ir ima vysti. Kasdien grįždama į namus atsinešu savo emocijas, iš publikos sugertą energiją, kartais ne visai gerą. Gėlės tai labai jaučia.

– Ko jūs pasisemiate iš gėlių?

Tik gerų emocijų. Kai matai, kaip iš mažutės sėklytės išauga didelis augalas puošniais žiedais, tai atrodo kaip stebuklas, kuriuo negali nesigėrėti. Visada toks stebuklas man išliks kalijos, orchidėjos, kaktusai, kurie tūno, tūno ir staiga vieną dieną plyksteli nuostabaus grožio žiedais. Kai gali prie tokių stebuklų prisiliesti ir juos puoselėti, junti didelį džiaugsmą. Gaila, kad šiemet dar nepavyko paslidinėti – tai sniegas per purus, tai per kietas, tai laiko neturiu... Tačiau tikiuosi dar suspėti patirti ir šį malonumą.