– Šokėjai turi ne ką mažiau darbo nei dainininkai?
– Na, gal šiek tiek mažiau, bet užtenka. Šie Naujieji taip pat buvo labai darbingi. Penktadienio vakarą su Jurijaus Smorigino „Vilniaus baletu“ turėjome užsakomąjį spektaklį „Geiša“ Klaipėdoje, paskui skubėjau į Kauną, kur viename naktiniame klube kartu su dainininke Vilija Matačiūnaite dalyvavome šou programoje. Ji dainavo, o aš vedžiau šokių pamokas. Po to lėkiau į Vilnių susitikti su draugais ir šiek tiek pašvęsti.
– Ar prisimenate pačius netradiciškiausius Naujuosius?
– Kad jie visi tokie panašūs – arba ant scenos, arba kažkur ties Kryžkalniu... Prieš porą metų, kai skubėjau iš Klaipėdos į Vilnių, likus valandai iki vidurnakčio, prie Jakų žiedo Klaipėdoje pamačiau dvi stabdančias merginas. Man pasirodė labai keista, kad tokiu laiku jos sugalvojo važiuoti į Vilnių. Pasirodo, darbai jas vertė skubėti. Paėmiau tas pakeleives, smagiai pašnekėjome, automobilyje kartu Naujuosius sutikome.
– Ką laikote savo didžiausiu 2010-ųjų laimėjimu?
– Manau, kad svarbiausias šių metų mano žingsnis buvo savo šokių studijos „Elegant Dance“ atidarymas.
– Iki tol taip pat dirbote šokių mokytoju studijoje „D-Dance akademija“. Kodėl įsigeidėte savos?
– Tiesiog atėjo laikas, kai suvokiau: kam dirbti kitam, kai gali dirbti sau, be to, dirbti taip, kaip pats supranti. Tiesiog pasitaikė puiki proga, pasiūlė neblogas patalpas. Su partnere Rasa Židonyte greitai susitvarkėme visus dokumentus ir pradėjome.
– Kaip dabar jaučiatės verslininko kailyje?
– Šokiai nėra ypatingas verslas – tiesiog atsakingas darbas, kurį mėgsti, išmanai ir žinai, kiek už jį nori gauti. Kai turi savą studiją, tiesiog atsiriša rankos – gali kurti, improvizuoti. Didelio verslo čia nepadarysi.
– Visais laikais į šokius labiau linkdavo merginos. Gal šiandien yra kitaip?
– Faktas, kad šokti labiausiai nori merginos, bet smagu, kad daugėja ir vaikinų, kurie žino, jog šokiai – ne vien užpakalių kraipymas, bet ir smagus darbas. Daugelis nustemba, kad po šokių repeticijos pasijunta kaip po krepšinio treniruotės – suplukę, suprakaitavę... Šokiai yra didelis krūvis, darbas ne tik su savimi, bet ir su savo partnere, savo kūno pažinimas per muziką ir partnerystės ryšį.
– Ar jaučiate, kad norintiesiems šokti yra svarbu, jog jų mokytojai būtų žinomi žmonės?
– Nežinau, kiek tai svarbu, bet manau, kad turi įtakos. Pats kartais pagalvoju, kad, jeigu turėčiau vaikų ir jie sumanytų lankyti kokias nors treniruotes, domėčiausi, ar treneriai yra tikri profesionalai, ar daug pasiekę savo srityje. Kita vertus, kai mokaisi pas televizijos išgarsintą žmogų, junti, kad jis daug artimesnis, tarsi savas. Tada būna kur kas paprasčiau ir įdomiau bendrauti.
– Kokios įgimtos savybės labiausiai trukdo mokytis šokių?
– Kai žmogus nejunta ritmo, yra nemuzikalus. Visa kita padaroma. Tačiau net ir nemuzikalūs žmonės, įdėję pakankamai pastangų, gali išmokti.
– Kam patartumėte net nepradėti šokti?
– Tokių nėra. Be to, priklauso, ko jis ar ji ketina siekti – tik malonumo, dalyvauti varžybose ar TV realybės šou. Savo malonumui gali drąsiai šokti visi, tačiau jeigu tikslai – sudėtingesni, o laiko – labai mažai, pirmiausia patarčiau rimtai pagalvoti, įvertinti savo galimybes ir susimąstyti, ar netapsi pajuokos objektu.
– Jus matėme ne viename TV šou. Tai buvo gerai apgalvota jūsų verslo dalis ar tiesiog gyvenimo atsitiktinumai?
– Faktas, kad televizija man labai padėjo. Žinau, dėl ko visa tai darau. Tie šou yra mano profesijos populiarinimas ir neatsiejami nuo mano dabartinės veiklos. Bent jau pirmuosiuose projektuose jokių idėjų neturėjau. Tik vėliau sumąsčiau, kodėl gi nepasinaudojus ta reklama. Dabar man smagu išbandyti save, patikrinti savo sumanymus ir stebėti, kaip nešokęs žmogus tampa šokėju, į kurį malonu pažiūrėti.
– Ar pats, būdamas vaikas, šokti ėjote stumiamas tėvų?
– Visai ne. Man buvo labai įdomu. Aš, Kuršėnų vidurinės mokyklos mokinukas, buvau galvą pametęs dėl įvairių būrelių, kurie visi tais laikais buvo nemokami. Buvo metas, kai iš karto lankiau kokius aštuonis: dailės, šokių, teatro, lengvosios atletikos, orientacinio sporto... Ilgainiui suvokiau, kad šokis ir muzika man yra arčiau širdies. Ir vėliau niekada nekeičiau savo nuomonės. Įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą mokytis sportinių šokių specialybės. Mokyklos direktorė siūlė rinktis režisūrą, tačiau tais metais buvo renkamas lėlių teatro režisierių kursas, kas manęs neviliojo. Jei būtų aktorių kursas, galbūt būčiau susigundęs. Pasirinkau šokius.
– Kada išmušė jūsų šlovės valanda – kai su „Žuvėdra“ skynėte pasaulio ir Europos auksą, bet buvote nelabai žinomas, ar dabar, kai jus žino kone kiekvienas Lietuvos žmogus ir pats sau esate ponas?
– „Žuvėdros“ laikais lydėjo kolektyvinio darbo triumfas, o čia junti, kad pats esi atsakingas už visus savo žingsnius. Padarei klaidą – žinai, kad pats esi kaltas. Ir dabar yra labai gerai, ir tada buvo nuostabu.
– Pernai rengėtės darbui Honkonge, tačiau ekonomikos krizė jums sutrukdė. Ši planų griūtis neatrodė tarsi pasaulio pabaiga?
– Šiek tiek jaučiausi pasimetęs, ką reikės daryti. Tačiau po to juodo periodo švystelėjo šviesos pliūpsnis, kuris spindi iki šiol. Mane pakvietė į TV projektą, nuo kurio ir prasidėjo visi mano gyvenimo pokyčiai. Juos sudėliojo pats likimas. Aš pats niekada nespartinu įvykių, niekur nesiveržiu, nes žinau, kad siūloma prekė – pigi, o gavęs pasiūlymą tiesiog apsvarstau, ar priimti jį ar ne.
– Kaip dabar atrodo jūsų tipiška diena?
– Didžioji dalis laiko prabėga šokių studijoje. Ten mes vedame pamokas dviese – aš ir Rasa. Dalį dienos repetuoju „Vilniaus balete“ pas J. Smoriginą, dar dainavimo pamokos su partnere, su kuria pasirodysiu LNK „Žvaigždžių duetuose“. Namo grįžtu vėlai vakare tik išsimiegoti.
– Ar reikia daug kantrybės šokti pas J. Smoriginą?
– Gyvenime Jurijus visai ne toks, kokį jį matome televizijoje. Jis – labai mielas ir nuoširdus žmogus, labai myli savo artistus, jais rūpinasi, išgyvena, jei kas nepasiseka. Pas tokį maestro tiesiog smagu dirbti.
– Kas atskleidė jūsų talentą dainuoti?
– Pats tikrai niekam nesisiūliau. „Žvaigždžių duetų“ prodiuseriams kilo idėja, kodėl gi man neuždainavus. Iškart pamaniau, kad jie sumanė taip papokštauti, juk aš niekada net nesimokiau dainavimo. Tačiau jie privertė mane pabandyti. Paklausė ir pasakė, kad turiu unikalų tembrą, stiprų balsą, puikų scenos jausmą.
– Ateityje, kai taps sunku šokti, gal tapsite dainininku?
– Kol kas tokių minčių nepuoselėju, jaučiuosi savas tik šokių srityje, ir jei ko imuosi, tai darau iš visos širdies. Antraip visai nesiimu. Gal metams bėgant ir užsikabinsiu už dainavimo. Nespjaunu į šulinį, iš kurio gali tekti vėliau gerti.
– Berniukų šokėjų – jūsų, Dainiaus Dimšos, Sauliaus Skambino, Andriaus Kandelio – grupė yra jūsų idėja?
– Ne, tie patys prodiuseriai sugalvojo, kad galėtume dainuoti ir šokti keliese. Surinko mūsų „šaiką“. Iš pradžių mus visus mokė dainuoti Rosita Čivilytė, o dabar mokausi pas savo dainavimo partnerę.
– Kas ta partnerė, su kuria startuosite LNK dainų projekte?
– Kol kas to neatskleisiu, tegul lieka intriga iki projekto pradžios.
– Einate į „Žvaigždžių duetus“ laimėti?
– Niekada niekur nėjau siekti pergalės. Man labiau rūpėjo patikrinti save, koks esu šokėjas mokytojas. Man buvo smalsu išbandyti dainavimą ir patirti savotiškas ekstremalias situacijas, kai turi greitai ir kokybiškai susidoroti su tau iškeltais uždaviniais. Tad šis projektas man bus dar viena įdomi patirtis.
– Koks projektas jums paliko didžiausią įspūdį?
– Visi buvo savotiškai žavūs. Tik žinau, kad dabar labiausiai abejočiau dėl šokių ant ledo. Buvo be galo sunku. Lietuvoje nėra gilios šokių ant ledo tradicijos. Trenerė mus mokė tik pavienio čiuožimo technikos. O kaip ir ką daryti poroje, turėjome patys sugalvoti. Čia pravertė mano sportinių šokių patirtis.
– Tačiau talento jums užteko, kad taptumėte TV3 projekto „Ledo žvaigždės“ nugalėtojai. Ką dar naujo jums būtų smagu išbandyti?
– Na, tikrai ne parašiutus... Dar ką nors iš meno. Pavyzdžiui, mielai nusifilmuočiau kokiame nors seriale. Septynerius metus lankiau vaikų teatrą. Tad vaidyba man nebūtų naujiena, tik nežinau, kiek dabar esu „užsikompleksavęs“ šioje srityje.
– Kuri iš partnerių paliko ryškiausią pėdsaką jūsų gyvenime?
– Galbūt Inga Valinskienė, nes iki šiol mane su ja vienaip ar kitaip sieja. Ji – ryški asmenybė, gal dėl to taip yra.
– O turėjote tokią partnerę, su kuria nebūtų jūsų sieję?
– Nebuvo taip, kad mūsų neporuotų ar neįtartų, kad esame daugiau negu partneriai.
– Visiškai natūralu, kad daug laiko kartu praleidžiantys žmonės gali ir įsimylėti...
– Suprantu, kad visiems tai atrodo natūralu. Juk visaip gali nutikti. Prisiminkime S. Skambiną ar Romaną Čeburiaką... Vis dėlto aš visa tai priimu kitaip.
– Ar savo mylimą merginą drąsiai leistumėte į projektus su nepažįstamais vaikinais?
– Drąsiai. Jei nepasitiki žmogumi, tokia ten ir pora esi... Aš puikiausiai žinau visus tuos užkulisius, povandeninius dalykus, suprantu, ką ir kaip reikia ir ko nereikia daryti, ką išpučia spauda.
– Neapsunkina gyvenimo išviešinta informacija, kur ir su kuo buvote užkluptas besibučiuojantis ar besiglamonėjantis?
– Negaliu sakyti, kad sunkina. Toks žurnalistų darbas ir perspėjimas man, kad turiu būti atsargesnis ir galvoti, ką darau ir sakau. Juk į žinomus žmones dažnai lygiuojasi ir paaugliai. Jiems turi būti geras pavyzdys.
– Ar šiuo metu turite artimą draugę?
– Šiuo metu ne. Tiesiog tam nelieka laiko. Nelieka laiko net savam būstui Vilniuje įsigyti. Pardaviau savo būstą Klaipėdoje, o čia dar nespėjau apsižvalgyti. Kol kas ir būtinybės nėra.
– Ar bendrauti su šokėjomis lengviau nei su kitų sričių atstovėmis?
– Bendraudamas jokio skirtumo nejaučiu. Kalbant apie partnerystės ryšius, šokėja geriau suprastų, žinotų, kaip viskas vyksta, nekeltų tokių pavydo scenų kaip kitai profesijai atsidavusios merginos.
– Koks merginų bruožas jus labiausiai žavi?
– Galbūt supratingumas. Ne kartą esu susidūręs su šia problema. Merginos dažnai nesupranta, kodėl ilgai negrįžtu, anksti keliuosi ir išskubu iš namų, kodėl buvimo kartu nelieka net savaitgaliais, nes turiu dalyvauti varžybose, kituose renginiuose. Ir tai dažniausiai tampa viena iš išsiskyrimo priežasčių.
– Tad geriausia išeitis turėti draugę iš savo srities...
– Tačiau tokios draugės kaip ir nėra...
– Šiais metais švęsite 30-metį. Artėjate prie tokio amžiaus, kada vaikinai jau neretai pavadinami senberniais...
– Niekada neskubinu įvykių ir nesu svajoklis, kuris sėdi prie lango, žiūri į žvaigždes ir svaigsta dėl savo planų. Leidžiu įvykiams tekėti sava vaga. Juk dažnai būna, jog tu susiplanuoji, o likimas tik pasišaipo iš tavęs ir viską apverčia aukštyn kojomis. Taip ir dėl šeimos. Tikiuosi, jog ateis laikas, sutiksiu savo žmogų, atsiras ir šeima. Būtų tik blogiau, jei norėdamas nepavėluoti susirastum merginą, susilauktum vaikų, pagyventum porą metų ir ta šeimos idilė išgaruotų. Aišku, negali būti tikras, kad taip neatsitiks ir iš didelės meilės. Tačiau manau, kad nieko nereikia daryti per prievartą.
– Kokia šeima jums atrodo ideali?
– Mama, tėtis ir du, o gal trys vaikai.
– Ir visi šokantys ar dainuojantys?
– Mielai dalinčiausi su atžalomis savo patirtimi, jeigu jiems tai būtų įdomu. Tačiau nei jų stumčiau, nei jiems drausčiau. Norėčiau, kad vadovautųsi savo galva.
– Kas, be šokių ir dainų, jums dar įdomu?
– Įvairių šalių kultūros, įvairios virtuvės. Mėgstu keliauti. Po Naujųjų ketinau šešioms dienoms išvykti į Romą, tačiau šį sumanymą dėl „Žvaigždžių duetų“ teks atidėti vasarai. Šiaip esu nemažai pakeliavęs po Europą, buvau Honkonge, Amerikoje, Turkijoje.
– Ko labiausiai norėtumėte šiais metais?
– Svarbiausius planus įgyvendinau, dabar reikia juos sumaniai auginti. Norėčiau, kad taip ir būtų.