„Kai ištrūkau iš Vilniaus, manęs atgal į miestą už jokius pinigus nenuviliotų. Ir būčiau nieko prieš, jei man duotų antra tiek metų, kiek jau praėjo“, – guviai pasakojimą pradeda G. Kakaras.
„Kakaras visą Lietuvą sveikintis moko“
Šiuo metu esu užsiėmęs organizacine veikla ir nevedu ekskursijų, tik ypatingiems svečiams. Muziejaus lankytojų – nuo darbo kolektyvų iki moksleivių – pageidavimų ir įsivaizdavimų spektras yra nepaprastai platus. Labai gaila, kad didžioji dalis vaikų atvyksta paklusdami mokyklos planams, pralekia pro ekspoziciją besistumdydami, mobiliaisiais telefonais fotografuodami save, o aplinka jiems yra tik fonas.
Dieninės ekskursijos skiriasi nuo naktinių, kai tikimasi per teleskopą įžvelgti tai, ko plika akimi nepamatysi. Tačiau astronomijos prietaisas – ne televizorius, perjungus kanalą kito vaizdo nerodys. Pasižvalgymai po dangų turi savo galimybių ribas, nes kosminiai atstumai milžiniški. Paprastai laukiantieji savo eilės prie teleskopo klausia žiūrinčiojo: „Na, kaip?“ – „Patys pamatysite...“ – atsako tas, neatgaudamas žado. O kažkas nusivylęs nusistebi: „Tik tiek ir tematote?“
Prisimenu architektą iš kaimyninio Burbiškių kaimo. Jis į naktinę ekskursiją atsivedė aklą tėvą ir laikydamas jį už rankos pasakojo, ką matė dangaus skliaute.
Jeigu naktį užslenka debesys, perspėjame užsiregistravusius žmones, kad neverta važiuoti. Anksčiau tokių ryšio galimybių neturėjome. Prisimenu, viena šeima, seneliai su anūkais, atvažiavo net iš Palangos, o dangus apsiniaukęs... Apgailestaudami pakvietėme juos išgerti arbatos į namus. „Nieko tokio, – tikino jie. – Atvažiuojame kasmet ir vėl apsilankysime.“
Taigi svarbiausia ne teleskopas, o tai, kokiomis akimis žiūrime į žvaigždes. Ir ne tik žvaigždes. Muziejuje atsirado užrašas, aiškinantis vidaus taisykles: primenamas ir paprasčiausias dalykas – sveikintis su visais sutiktais darbuotojais. Taip, Kakaras visą Lietuvą sveikintis moko, nes buvo tokių lankytojų, kurie aikčiojo besigrožėdami gražiai sutvarkyta aplinka, o nepastebėjo čia pat ravinčios moters, mano žmonos Marijos, kuri iš dailininkės persikvalifikavo į kraštovaizdžio specialistę ir visą šį grožį kuria.
„Vienas gražiausių dalykų yra Nežinomybė“
Cliffordo D. Simako romane „Miestas“ aprašomas skruzdėlynas, ant kurio uždedamas stiklinis gaubtas, kad joms nereikėtų miegoti, ir padedami ratukai. Suvokti, kam jie reikalingi, prireikė daugybės metų. Skruzdėlės evoliucionavo, deja, vėliau, išsigimė. Jos nieko nežinojo apie tą pasaulį, kuriame gyvena, nežinojo apie žmones ir miestą... Ar mes nepanašūs į tas skruzdėles?
Galiu tik spėti, kas nutiko skruzdėlėms: jos kūrė savo pasaulį iš to, ką žinojo. Joms neegzistavo nežinomybės problema. Ir žmonija gyvena ne tikrame, juos supančiame pasaulyje, bet fiksuotame žinojimo pasaulyje. Tai, ką jauti, matai, tai, kas yra formulėse, enciklopedijose, reklamoje, internete, – tik dalis pasaulio, o vienas gražiausių dalykų yra Nežinomybė. Tai penas, kuris veda žmoniją į priekį.
Kelerius metus brandinau mintį parašyti straipsnį, bet per darbus vis nerasdavau laiko. Pagaliau parašiau, gal todėl, kad nusipirkau labai gerą plunksnakotį? Ar rašau kompiuteriu? Jokiu būdu! Straipsnyje pabandžiau pažvelgti į žmonijos problemas. Kokios žemės civilizacijos ateities galimybės? Gyvename kosminiame vakuume, tik šios dienos rūpesčiais. Sukamės kaip bepročiai užburtame rate – perkame, parduodame, naudojame žemės išteklius...
Tai siejasi su ekskursijomis, ta informacija, kurią gauna muziejaus lankytojai. Ypač vaikai skęsta milžiniškoje informacijos jūroje, todėl tėvai, mokytojai turi jiems padėti. Tie „daigai“, kurie dar neprasikalė, gali nulemti žmonijos ateitį. Esmė paprasta, ją galima nusakyti Antuano de Sent-Egziuperi žodžiais: „Mes visi atėjome iš savo vaikystės.“ Tie pagrindai, sudėti vaikystėje, mus veda per visą gyvenimą.
„Ilgai sirgau žinojimo liga“
Mokykloje Biržų krašte, Padaičių kaime, buvome trys draugai – trys muškietininkai. Dalindavomės knygomis, kurios pakliūdavo mums į rankas. Neužtekdavo tik to, kas privaloma mokyklos programoje. Namuose dažnai pabėgdavau nuo ūkio darbų, po pažastimi pasispraudęs knygą. Įsitaisydavau kur nors po medžiu, pasiklojęs kailinius ir šalia pasistatęs ąsotį pieno. Gal devintoje klasėje perskaičiau knygą „Įdomioji astronomija“. Mano draugams ji įspūdžio nepaliko, o mane pakerėjo. Tai, kas nežinoma, nepaprastai traukia.
Vėliau prasidėjo peripetijos su šauniu fizikos mokytoju, kuris mums dėstė astronomiją. Vos tik prasideda pamoka, aš jau keliu ranką ir sakau: „Tamsta mokytojau, jūs neteisus.“ Mokytojas mane išvarydavo iš klasės, o paskui paprašė: „Gunarai, būk geras, rašysiu tau gerus pažymius, tik netrukdyk man dirbti...“
Dar ilgai sirgau žinojimo liga, kuri sunkiai pagydoma. Daugeliui jaunų žmonių tai būdinga: „Aš žinau, o jūs nežinote.“
Esu iš tų, kurie ne tik vėlai bręsta, bet galbūt iš viso nesubręsta iki galo. Bet ar tai blogai? Guodžia, kad išlieki vaikiškas visą gyvenimą.
„Nereikia milžiniškų paviljonų“
Kai peržvelgiu visus savo darbo metus, savo „blūdus“, man skaudžiausia yra laiko tempimas, beprotiškos pastangos nuolat įrodinėti, koks turi būti muziejus. Džiaugiuosi, kad buvau suprastas ir laimėjau konkursą dėl rekonstrukcijos.
Kol kas atlikta du trečdaliai darbų. Dar reikia įrengti laukiamąjį – „Ateivių laivą“. Visiems į ekskursiją atvykstantiems žmonėms, ypač naktį, būtina šilta patalpa, kavinė, vaizdo programa, patogios kėdės, primenančios kosminį laivą. Planuojame įrengti ir pakilimą iki bokšto. Šiuo metu reikia eiti keliu, o jis šaltuoju metu slidus, praeitą pavasarį etnologas L. Klimka griuvo ir susilaužė dešinę ranką...
Suprojektuota trijų metrų skersmens šiek tiek nuo žemės pakelta stiklinė galerija, sujungsianti laukiamąjį iki abiejų bokštų. Iš vidaus apšviesta ji turėtų atrodyti įspūdingai. Naujų patalpų laukia ir ūkio darbuotojai, norime rekonstruoti senąjį administracijos pastatą.
Daug metų stengiausi įgyvendinti dar vieną idėją, o ji labai paprasta: jeigu muziejus siekia atskleisti ryšį su kosminiu pasauliu, nederėtų pamiršti ir astronautikos. Amerikos, Rusijos, Kinijos, Japonijos kosminės agentūros turi milžiniškus muziejus, todėl šovė į galvą mintis, kad niekur astronautikos pasiekimai nėra parodyti vienoje vietoje. Ir nereikia milžiniškų paviljonų, kuriuose būtų demonstruojami kosminiai laivai. Pakaktų nedidelio kiekio eksponatų. Pagerbkime ir Kazimierą Simonavičių, kuris pirmasis iš lietuvių projektavo kosmines raketas. Parengiau raštą į dešimt pasaulio kosminių agentūrų, bet susimąsčiau, ar kas rimtai į tai pasižiūrės? Juk niekas manęs nepažįsta. Todėl nusprendžiau paprašyti Vyriausybės paramos ir sulaukiau pritarimo. Kreipimasis jau išplatintas per užsienio ambasadas.
„Jeigu tenka išvažiuoti, traukia atgal“
Astronomijoje po kelerių metų laukiamas didelis šuolis. Kai pradės veikti didžiausi pasaulio teleskopai, tikimasi gauti naujos informacijos. Dabar Čilėje, Paranalo kalnuose, stovi keturi teleskopai, kurių veidrodžių bendras plotas yra 16 kvadratinių metrų. Amerikiečiai suprojektavo 30 kvadratinių metrų teleskopą, o Europos Sąjunga – 42 kvadratinių metrų.
Naujų mokslinių atradimų padaroma labai retai, nes visų astronomijos stebėjimų paklaidos didžiulės. Jeigu užfiksuojama nauja informacija, kitos observatorijos ją turi patvirtinti įrodinėdamos skirtingais metodais. Astronomijoje yra labai didelių problemų, susijusių su Visatos struktūra, dinamika, kilme. Atsirado nauji terminai – tamsioji materija ar tamsioji energija. Niekas nežino ir negali apibrėžti, kas tai yra, apie jų egzistavimą sprendžiama iš kosminių kūnų tarpusavio poveikio.
Ar pasinaudočiau galimybe pakilti į kosmosą? Būtų fantastika, nedvejočiau nė akimirkos. Beje, kosmonautikos pradžioje, kai pirmieji tarybiniai ekipažai pakilo į orbitą, parašiau laišką į Maskvos mokslų akademiją, kad norėčiau skristi ir aš, pažiūrėti į Žemę iš orbitos. Deja, jokio atsakymo negavau...
Gera ir čia. Pro darbo kabineto langą atsiveria kosminis vaizdas virš kalvų iki pat horizonto. Jeigu tenka kur nors išvažiuoti, traukia atgal. Neseniai grįžome su žmona iš Vokietijos. Kelionėje vis galvodavome, kaip laikosi mūsų paukšteliai ir prijaukinta voverių šeimyna.
