– Su kokiu jausmu nubundate šeštadienio rytais?
Ir su dideliu džiaugsmu, ir su nerimu. Jausmas – tarsi prieš spektaklį, kuriame turi vaidinti. Tad lauki, bet kartu junti ir stresą. Dalyvauti šokių projekte man yra žvėriška atsakomybė. Ten aš vaidinu personažą, kuris mus vienija tik vienu dalyku – emocionalumu. Gyvenime nei dirbu tokiais metodais, nei išsakau tokių pastabų. Projekte stengiuosi įsiklausyti į prodiuserių pastabas, žiūrovų bei dalyvių reakciją ir išlaikyti savo personažo charakterį. Griežtai ir įtaigiai pasakyti bei tuo nieko neįžeisti – ganėtinai sudėtingas uždavinys. Pirmą kartą gyvenime tai darau.
– Ne vieną projekto dalyvį apdovanojate toli gražu ne pačiais švelniausiais žodžiais. Viliją pavadinote meškute, kad toji net trenkė durimis ir išėjo...
Nuo pat projekto pradžios buvau įsitikinusi, kad visi jo dalyviai žinojo, kur ėjo, ir jautė, ko čia galima tikėtis. Iki šiol šios nuomonės nepakeičiau – visi privalo suvokti, kad bus kritikuojami, „skalbiami“, kad iš jų bus pasišaipoma. Jeigu žmogus dėl kiekvieno drąsesnio žodžio jautriai reaguoja, vadinasi, jis negali dalyvauti.
– Tad dėl jokių savo žodžių nesigailite?
Nesigailiu dėl nė vieno savo ištarto žodžio. Daugiau priekaištų sau turiu dėl to, jog žiūrėdama šokį prisirašau daug pastabų, o kai reikia jas išsakyti, daug ką pamirštu. O skaityti tai, ką pasirašiau, nesinori.
– Ar taip įsivaizdavote savo vaidmenį šokių projekte?
Visiškai kitaip. Eidama į pirmąją laidą neturėjau supratimo, nei kas, nei kaip čia bus ir ko čia reikia. Įsivaizdavau, kad svarbiausia – pamatyti geriausius dalykus, o pastabas verčiau išsakyti užkulisiuose. Neslėpsiu, norėjau šiek tiek paprovokuoti, kad sužadinčiau dalyvių ambicijas. Tačiau prodiuserė pamatė, kad iš manęs galima kurti griežtą personažą – kandžią, nepakančią teisėją, tikrą akiplėšą. Aš galiu šnekėti, kai reikia, nors gyvenime esu labiau linkusi tylėti. Tačiau žiūrovai, matydami mane tokią ekrane, viską priima už gryną pinigą ir mano, kad tokia ir esu.
– Kokia jūs esate gyvenime?
Vienintelis panašumas tarp manęs gyvenime ir manęs televizijoje yra emocionalumas. Šią savo savybę įvardiju ir kaip bėdą – aštresnėse situacijose galiu ūmiai sureaguoti, dėl ko paskui tenka gailėtis. Kadangi pagal Zodiako ženklą esu Žuvys, man lengva prisitaikyti prie bet kokios aplinkos ir draugijos. Niekada nesistengiu dominuoti, tačiau bendrauti man lengva. Aš moku atsiprašyti, pripažinti savo klaidas, tikrai nesu arogantiška, kokia atrodau ekrane. Kartais galiu pasirodyti vaikiška, netgi infantili, nesuprantanti, kaip nuvažiuoti į kitą miesto vietą. Tačiau galiu didelei žmonių auditorijai vesti seminarus ir maksimaliai sutelkti jų dėmesį.
– Ar tie nemalonūs epitetai – kandi, pavydi, negraži, akiplėša, – kuriais jus apdovanoja žiūrovai, jus žeidžia?
Iš pradžių nesidžiaugiau ir nenorėjau būti tituluojama jokiais negražiais žodžiais. Man reikėjo laiko ir palaikymo, kad įtikinčiau save, jog studijoje aš tiesiog atlieku man skirtą vaidmenį. Tačiau kai patikėjau, kad man pavyksta, bet kokie komentarai dabar kelia tik šypseną, skamba tarsi komplimentai, kaip geras mano darbo įvertinimas. Kvatojausi, kai, vienoje iš pastarųjų laidų pademonstravusi savo šokį, radau atsiliepimą, jog su savo storomis kojomis geriau nešdinčiausi iš eterio. O aš juk visą gyvenimą sielojausi, kad esu per daug liesa, niekaip nepriaugu svorio!
– Tas nukritimas ant parketo – scenarijaus elementas?
Ne, bet tai buvo nuostabiausia, kas galėjo įvykti. Tai mano personažo evoliucijos viršūnė. Jaučiu, kad tai buvo tarsi iš aukščiau surežisuota. Nors iš pradžių, kol to nesuvokiau, tas nukritimas lygioje vietoje atrodė absurdiškas, buvo beprotiškai gėda – juk per dvidešimt patirties scenoje metų pirmąkart šitaip!
– Nemanote, kad ne vienas žiūrovas su džiaugsmu pagalvojo: „Taip jai ir reikia!“
Be abejo. Laimė, aš sugebu atsiriboti nuo to ir manau, jog puiku, kad tas nutikimas sukėlė tiek emocijų. Jūs neįsivaizduojate, kiek po to turėjau interviu duoti.
– Ar, sulaukusi pageidavimų eteryje kurti tokį drastišką personažą, sulaukėte ir pageidavimų, kaip ir už ką reikėtų balsuoti?
Ne. Čia turiu visišką sprendimų laisvę. Mano užduotis – savo komentarus pateikti aštriai, su humoru ir intriga. O vienas iš būdų, kaip sukurti intrigą, yra žemas balas.
– Tada žiūrovai jums keršija ir tyčia balsuoja už jūsų „nuboksuotą“ dalyvį?
Nieko nuostabaus, kad keršija. Čia yra tam tikra politika, kaip psichologiškai paveikti žiūrovą. Visko nenorėčiau išduoti – mes turime ir daugiau paslapčių.
– O kaip elgtumėtės, jeigu jūsų paprašytų kitaip balsuoti?
Prašė, ir ne kartą. Tada aš klausiu: „O ką jūs man duosit?“ Su dalyviais mes susitinkame bendruose vakarėliuose, kartu pajuokaujame, bet studijoje darau taip, kaip man atrodo geriau.
– Kur, jūsų manymu, šokių projekto kūrėjai jus nusižiūrėjo, kad pakvietė į projektą?
Iki tol esu dalyvavusi trijose LTV „Šokių Eurovizijos“ laidose. Dar buvau pakviesta į komisiją, kai vyko LTV projektas „Aistringi šokiai. Jurijaus Smorigino šokių mokykla“. Į LNK projektą buvau pakviesta svečio teisėmis. Pasakysiu atvirai – iškėliau sau uždavinį, jog turiu dirbti taip, kad pakviestų ir į kitą laidą, o paskui supratau, kad liksiu iki galo. Pirmai laidai ruošiausi beprotiškai ilgai, klausinėjau televizijos žmones, peržiūrėjau daug laidų. Aš turiu stiprią intuiciją ir nesiimu jokio darbo, jei nesitikiu sėkmės.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis?
Aš gimiau šokdama. Gyvenime laikausi tokios filosofijos, kad jau gimdamas žmogus atsineša tam tikrą patirtį ir likimą – tereikia atrasti, koks tas „grūdas“ įdėtas ir visokeriopai jį puoselėti. Tada žmogus būna laimingas. Aš esu laiminga, nes visada galėjau įgyvendinti tai, ką norėjau. Kai buvau penkerių ir mama nuolat mane matydavo besistaipančią prieš veidrodį, vieną dieną paklausė, ar aš noriu šokti. Atsakiau, jog taip. Tada mane nuvedė į šokių būrelį. Paskui baigiau baleto mokyklą. Vėliau įstojau į Muzikos ir teatro akademiją mokytis aktorystės. Tačiau teatre neužsibuvau, nes supratau, kad niekada nelipsiu kitiems per galvas. Šiandien jaučiuosi stabili, tvirta ir galiu padaryti viską, ką tik noriu.
– Esate pristatoma ir kaip aktorė, ir kaip šokėja, ir kaip choreografė, o dabar atskubėjote po paskaitų Vilniaus pedagoginiame universitete... Kuo save laikote pirmiausia?
Esu pedagogė ir tuo labai džiaugiuosi. Jau dešimtus metus dirbu universitete. Pedagogikos kelią pradėjau nuo privačios studijos „Terra bella“, kurią sukūrėme kartu su kurso draugu Vytautu Kontrimu. Mūsų studijos veikla buvo pastebėta naujos teatro pedagogikos programos, kurią buvo ketinama dėstyti Pedagoginiame universitete, kūrėjų, ir mus pirmus pakvietė dėstyti teatro meną. Man tai be galo įdomus darbas. Šokis ir aktorystė dabar liko tik kaip pomėgis.
– Ką gero ir ką blogo jums davė televizija?
Blogo tikrai nieko. O gero – labai daug: patirties, iššūkių, brandos, nepaprastai didelį kūrybos džiaugsmą, begalinį energijos pasikeitimą su žmonėmis, naujų pažinčių – gyvenime atsirado netgi artimų žmonių. Buvo laikas, kai jaučiausi vieniša, tarsi užsikonservavusi savo sultyse. Neslėpsiu, išgyvenau skyrybų depresiją. Tas saitų nukirpimas, matyt, kiekvienam žmogui yra sunkus gyvenimo išbandymas. Šis projektas – tarsi mano naujo gyvenimo pradžios simbolis.
– Kai viskas baigsis, nesibaiminate, kad atsivers tuštuma?
Neįsivaizduojate, kiek turiu įvairių pasiūlymų. Netrukus išgirsite apie Ievos Šimukauskienės autorinį judesio dramos spektaklį viename teatre, kuriame dalyvaus ir projekto dalyviai. Šis spektaklis bus parodytas visoje Lietuvoje. O kiek dar turiu pasiūlymų, apie kuriuos kol kas nenorėčiau kalbėti. Televizijoje aš įgijau pasitikėjimą. Su projektu „Kviečiu šokti“ mano gyvenimas tikrai nesibaigs.