– Juntate artėjančių švenčių alsavimą?
Taip, nes mums, atlikėjams, dabar pats darbymetis – lakstome iš koncertų į repeticijas ir atvirkščiai. O tikros šventės pasijunta tik prie Kūčių stalo, prie kurio susirenka vis daugiau žmonių.
– Daug žmonių prie jo susiburia?
Mūsų gretos vis gausėja. Šiais metais prie jo greičiausiai bus ne tik tėvai ir sesuo su šeima, bet ir sesers vyro tėvai.
– Šaliai nelengvu laikotarpiu pasirodymų stoka nesiskundžiate?
Šiųmetės šventės bus kiek ramesnės, tačiau darbų netruks. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė parengė koncertą „Lakštingalos sugrįžta“, kuriame dainuoju ir aš, savaitgalį Maskvoje dalyvauju rusų roko grupės „Mavrin“ koncerte, o gruodžio 31-ąją – Maiklo Džeksono repertuaro temų motyvais rengiamame Gintaro Rinkevičiaus Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir gospelo choro „Sounds in G“ naujamečiame koncerte. Dar kai kurių pasirodymų neatsimenu.
– Jau kurį laiką ne tik esate roko atlikėjas, bet ir dainuojate šalia operos solistų. Kokios muzikos dabar jūsų gyvenime daugiau?
Esu toks žmogus, kuris mėgsta maksimaliai išnaudoti savo galimybes ir kuo daugiau visko išbandyti. Jau esu sulaukęs pasiūlymų daugiau gilintis į klasikinį dainavimą ir apleisti kitus žanrus – roką, miuziklus. Tačiau kol kas neketinu to daryti, nes man atrodo, kad tie žanrai vienas kitam netrukdo. Be to, visi mano amplua – nuo roko, miuziklų iki klasikos – man yra įdomūs, ir stengiuosi iš kiekvieno pasiimti kuo daugiau. Tobulėdamas vienoje srityje, gerini savo galimybes ir kitoje. Ypač daug pasitempti reikia dirbant kartu su klasikinės muzikos atlikėjais.
– Šalia operos grandų dar nesijaučiate taip drąsiai kaip roko scenoje?
Žinoma, kad ne. Roko muzika man jau yra įsigėrusi į kraują, su ja gyvenu aštuonerius metus, o operos scenoje esu dar naujokas. Manau, lygiai taip pat roko scenoje jaustųsi ir kiekvienas klasikos dainininkas.
– Ar užsidegęs roku manėte, kad tai bus jūsų gyvenimo muzika?
Taip nemaniau, nes nuo vaikystės man patiko ir bliuzas, prieš penkerius metus susidraugavau ir su džiazu, vėliau – su klasika. Manau, kad kiekvienam pokyčiui reikia subręsti. Pavyzdžiui, tik sulaukęs devyniolikos pradėjau valgyti alyvuoges. Vis dėlto jaučiu, kad roko muzika manyje giliausiai įsišaknijusi. Roko scenoje atsiskleidžiu taip, kaip dainuodamas kitų žanrų muziką, matyt, niekada neatsiskleisiu.
– Ar tas tramplinas į klasikinę muziką jums buvo LTV projektas „Triumfo arka“?
Galima sakyti. Juk tada aš buvau pastatytas prieš faktą. Porą mėnesių su maestro Vladimiru Prudnikovu intensyviai dirbome. Anksčiau niekada nebuvau susidūręs nei su opera, nei su gyvu simfoniniu orkestru. Būtent „Triumfo arkoje“ prasidėjo didieji išbandymai ir atradimai, ėmė vertis durys į klasikinio dainavimo sceną.
– Kam už tai norėtųsi žemiausiai nusilenkti?
Nebuvo taip, kad kažkas paėmė mane už rankos ir ten nuvedė. Man pačiam labai magėjo išbandyti savo jėgas su simfoniniu orkestru. Žinojau, kad bus sunku, kad būsiu tarsi įmestas į balą, iš kurios turėsiu kaip išmanydamas irtis į paviršių. Tačiau ar ne tokios priverstinės situacijos yra geriausias būdas tobulėti? Surizikavau ir labai džiaugiausi.
– Kaip šiandien vertinate „Eurovizijos“ reikšmę savo karjeroje?
Iš tikrųjų supratau, kad visas mano muzikinis kelias yra tarsi vientisa grandinė, sudaryta iš atskirų grandžių – be kažkurios vienos nebūtų ir kitos. „Eurovizija“ – atsitiktinė grandis: tiesiog buvau davęs pažadą, kurį turėjau ištesėti. Nesakau, kad tai buvo mano svajonė, tačiau nebūtų buvę „Eurovizijos“, galbūt nebūtų buvę ir „Triumfo arkos“. O be jos kažin ar būčiau susipažinęs su kitais scenos žmonėmis ir atradęs naujų galimybių. Juk tik tada galėjau įgyvendinti savo svajonę atlikti Jėzaus ariją, susipažinau su Ieva Prudnikovaite – su ja vėliau parengėme bendrą programą. „Eurovizija“ buvo ne klaida, o įvykis, kuris turėjo praskinti kelią kitiems įvykiams.
– Po šių išbandymų ir jūsų roko muzikoje suskambo naujų gaidų?
Dėl to mano roko muzikoje „popso“ neatsirado daugiau. Tačiau galiu pasakyti, kad, lavindamas klasikinį dainavimą, mokausi naujos atlikimo technikos, kurią galiu pritaikyti ir roko scenoje. Man dabar lengviau dainuoti roką, po koncertų neužkimstu taip, kaip būdavo anksčiau.
– Kiekvienas atlikėjas muzikos stilių pasirenka pagal savo charakterį?
Galbūt, tačiau tai nereiškia, kad romantikas, atliekantis lyriškas dainas, niekada nepadarys akibrokšto ir neatliks jam nebūdingo kūrinio.
– O kokį charakterį geriausiai atspindi roko muzika?
Sakyčiau, kad rokas greičiau yra gyvenimo būdas. Deja, dažnai sklando nuomonė, kad rokeriai nėra kultūringa visuomenės dalis, kad jie – įžūlūs į odinius drabužius įsitempę akiplėšos, be perstojo siurbiantys alų ir girti besitrainiojantys pakampėmis... Iš tikrųjų taip nėra. Jie irgi yra kultūringi ir apsiskaitę, dažnas turi aukštąjį išsilavinimą. Rokeriai galbūt yra mažiau suvaržyti visuomenės normų, labiau pasitikintys savimi, drąsesni, atviresni, komunikabilesni žmonės.
– Apie ką dažniausiai būna jūsų dainos?
Sunkusis rokas ar metalas – daugialypė muzika. Juodojo metalo pasekėjai gali dainuoti apie šėtoną ar kitokius monstrus. Aš esu melodingojo metalo puoselėtojas. Man nesvetima nei meilės tema, nei fantastinės idėjos.
– Per šventinius renginius roko muzika yra pageidaujama?
Labai retai, nebent kokios nors bendrovės, rengiančios uždarą vakarą, vadovas yra tikras roko mėgėjas. Nesakyčiau, kad ir koncertuose publikos pastebimai daugėtų. Dauguma roko gerbėjų yra jauni žmonės, kuriuos gyvenimas dažniausiai verčia emigruoti iš Lietuvos.
– Dainuodamas „popsą“ kur kas greičiau taptumėte populiarus ir turtingas...
Galbūt. Aš sulaukdavau kvietimų į įvairius TV projektus, garantuojančius greitą populiarumą, tačiau man jie nepasirodė įdomūs. Senokai supratau, kad man priimtinesnis yra sunkiausias kelias – tiek muzikoje, tiek apskritai gyvenime. Man tai kelia daugiau pasitenkinimo nei butaforiniai, jokios energijos nespinduliuojantys televiziniai dalykai. Nei kvapo, nei dvasios – kažkokia plastmasė. Aš vertinu kokybišką, o ne tuščiavidurę muziką, kuri gyvuoja tik tam, kad „rytų“ pinigus.
– Kokį žmogų laikote didžiausiu autoritetu?
Niekada neturėjau vieno tokio. Mano nuomone, pasaulyje yra begalė talentingų žmonių, ir iš kiekvieno reikia pasiimti bent po kruopelę to, kas gera ir naudinga. Stengdamasis kopijuoti savo mokytojus, negyveni savo gyvenimo. Man pasisekė, kad mane aplinkybės suvedė su daug talentingų žmonių. Daug išmokau iš Česlovo Gabalio, Povilo Meškėlos, daugiau kaip metus mokiausi pas aktorių Valentiną Masalskį, savo nuoširdumu ir paprastumu žavėjo maestro V. Prudnikovas.
– Vilniaus kolegijos Menų fakultete studijavote pramoginį scenos meną, tačiau studijas nutraukėte. Nusivylėte pasirinkimu?
Tikrai ne, tiesiog nespėjau su visais darbais – reikėjo rengti vaidmenis roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“, miuzikle „Svynis Todas: demonas kirpėjas“. Buvo labai sunku apsispręsti, tačiau supratau, kad, gyvenant viena koja čia, o kita – ten, nieko gero neišeis. Tada svarsčiau, iš kur galėčiau daugiau pasisemti. Supratau, kad traukinys nuvažiuos negrįžtamai, jei iš jo išlipsiu. Tad aukojau studijas dėl kitokio tobulėjimo.
– Buvo sunku darbus suderinti su mokslais? Ar jie netrukdo meilei?
Iš tiesų labai norint galima tai suderinti. Manau, kad su žmogumi iš kitos veiklos srities tą padaryti būtų labai sunku. Mano draugė Diana yra mano aplinkos žmogus, ji – šokėja ir ne ką mažiau užimta nei aš. Mums didžiausias džiaugsmas savaitgalius praleisti kartu. Mes susipažinome toje pačioje kolegijoje, kartu lankėme užsiėmimus pas V. Masalskį.
– Kadangi abu esate iš meno srities, galbūt galvojate apie bendrus pasirodymus scenoje?
Kol kas tikrai ne. Būti kartu nuo ryto iki vakaro irgi nėra labai gerai. Mes labai džiaugiamės, kai po itin užimtos dienos, pavargę nuo darbų, vakare galime kartu atsipalaiduoti. Kartais net savaitgaliais nesinori niekur kojos iš namų kelti. Nebent į kokį spektaklį ar koncertą. Tada būna smagu tapti lygiaverčiais partneriais diskutuojant ir analizuojant matytą renginį.
– Ar jūsų gyvenime nutiko daug dalykų, dėl kurių gailėjotės?
Kertinių – galbūt ne. Nebent buvo kokių smulkmenų, kurios iš pradžių atrodė ne smulkmenos, tačiau į jas pažvelgus kitu kampu gerokai sumenko. Aš tikiu, kad kiekviena blogybė yra kažko gero pradžia. Aš greitai užmirštu blogus dalykus. Nesu kerštingas ir nuoskaudas greitai atleidžiu. Visą gyvenimą buvau optimistas.
– O kokių neigiamų savybių turite?
Nežinau, ar tai bloga savybė, tačiau esu maksimalistas, labai reiklus sau, gal net pedantiškas. Turiu omenyje dvasinius dalykus, ne materialius. Esu labai savikritiškas, retai būnu patenkintas savo darbų rezultatais. Jeigu man nepavyksta taip, kaip tikėjausi, galiu susikrimsti ir susierzinti. Esu Svarstyklės, tad mane dažnai lydi nuotaikų kaita.
– Kokie žmonės jus labiausiai erzina?
Tie, kurie pernelyg sureikšmina smulkmenas.
– Kokių dar pomėgių, be muzikos, turite?
Neturiu jokio išskirtinio pomėgio. Man labai patinka patylėti. Būna, atsikeli devintą ryte, nieko nėra namuose, o tu sukiesi, kažkuo užsiimi ir tik pusę dienos taip praleidęs suvoki, kad nepratarei nė žodžio. Man tokių akimirkų labai reikia. Kai daug bendrauji, jautiesi išsisėmęs, išdalinęs save, o tylos valandėlėmis tu save tarsi vėl surenki, pamedituoji, apmąstai savo veiksmus.
– Girdėjau, kad statote šiaudinį namą...
Taip, statau. Tačiau viskas vyksta lėčiau, nei tikėjausi. Ilgai su popieriais reikėjo bėgioti. Jei visa tai darai sąžiningai, be jokių kyšių, ilgai trunka. Nespėjau pagal savo grafikus. O dabar užklupo žiema, negalime užbaigti stogo konstrukcijos.
- Kuo šiaudinis namas ypatingas?
Ypatingas tuo, kad jis bus mano. Nesistengiu žūtbūt išsiskirti iš savo kaimynų. Man svarbiausia – sava erdvė, savas kampelis. Namas bus nedidukas ir, labai tikiuosi, jaukus. Jis šiaudiniu vadinamas dėl to, kad vietoj akmens vatos sienų statybai naudojami presuoti šiaudai. Toks namas yra šiltesnis, ekonomiškesnis ir ekologiškesnis. Dabar pasaulyje tokie namai aktyviai statomi.
– Tai jūsų uždirbtas namas?
Deja, už banko paskolą pastatytas.
– Tad kitais metais svarbiausia – atšvęsti įkurtuves...
Svarbu, bet ne svarbiausia. Progresas, judėjimas į priekį ir atsiradimas reikiamu laiku bei reikiamoje vietoje man yra daug svarbiau nei materialūs dalykai. Kaip ir kasmet, aš labiausiai norėčiau, kad mano darbas scenoje nenustotų vystytis ir man pavyktų pasiekti naujų laimėjimų. Taip pat labai norėčiau, kad likimas man būtų palankus ir būčiau pastebėtas bei atsidurčiau tarp žmonių, kuriuos vėliau galėčiau branginti. Na, ir galiausiai galėčiau paminėti tą statomą namą.
– Naujų dalykų nenorėtumėte išbandyti?
Manau, kad jau esu tose srityse – kalbu apie roką, miuziklus, klasiką, – kuriose yra ir ilgai bus ką veikti. Daugiau man nieko nereikia.
– Nenorėtumėte, pavyzdžiui, šokti?
Tokie projektai – ne man. Nenoriu dažnai šmėžuoti televizijoje, nes ten nesijaučiu gerai. Namuose net televizoriaus neturiu ir jo visai nepasigendu. Jei vieną dieną atsirasiu kokiame nors šokių projekte, vadinasi, degradavau, mano moralinės nuostatos subliūško ir jau nebesuvokiu, kas man darosi.