Už Merkinės, netoli Panaros kaimo, nuo sniego baltame lyg pasaka miške įsikūrusi Pilnų namų bendruomenė. Ji gyvuoja jau trylika metų. Mus pasitikęs kunigas Valerijus Rudzinskas pirmiausia pakvietė užeiti į naują, dar medžiu kvepiančią bažnyčią, kuri per šias Kalėdas mini vienų metų gyvavimo sukaktį.
Padėjo bendruomenė
Neseniai čia buvo atvira miško aikštelė. Joje – vos keletas medinių pastatėlių, kuriuose kunigas Valerijus gyveno ir meldėsi kartu su beviltiškais alkoholikais bei narkomanais. Sekmadienio mišias laikydavo atviroje erdvėje, nuo lietaus drauge su minia čia nuolat plaukiančių žmonių slėpdamasis po polietileno plėvele.
Šalia bažnyčios išdygo dar vienas pastatas, išsiplėtė bendruomenės veikla. Ir visa tai vieno žmogaus darbas.
„Paprasti žmonės padėjo, aukojo, nes matė, kad reikia. Dievas, matyt, irgi tą vietą pamilo, mums liko tik leisti jam veikti“, – šypsodamasis aiškino kunigas.
Kunigas, kitaip nei mes, pasauliečiai, nesureikšmina nei kalėdinio, nei velykinio laikotarpio. Jam svarbus laikas, kai jis pradėjo savo misiją su priklausomybių turinčiais jaunuoliais ir giliai širdyje atrado žodžių Dievo gailestingumas tikrąją prasmę.
Padeda sugrįžti į teisingą gyvenimo kelią
Šalia šių jaunų žmonių, kuriems labiausiai reikia gailestingumo ir atramos, čia gyvena ir dirba keletas brolių vienuolių, švelniai vadinamų broliukais. Besikurianti vienuolija – tai įžanga į tikrą vienuolyną, tačiau bendruomenė neskubina šio proceso, nes jos tikslas – darbas su priklausomybių turinčiais žmonėmis, pagalba jiems. Broliai patys atranda šią nuošalią vietą, o prie jų prisijungia ir vienas kitas jaunuolis po reabilitacijos. Visi jaučia geranorišką vyskupų, Bažnyčios palaikymą.
Dvasiškis įsitikinęs, kad žmogui sugrįžti į teisingą gyvenimo kelią gali padėti malda, dvasinis ugdymas, į kurį įeina 12 žingsnių programa ir darbas. „Vasarą auginame, renkame vaistažoles, žiemą kapojame malkas, kasame sniegą, statome.
Mėgstu kartoti, kad darbų turime šimtui metų šimtui žmonių. Deja, kai kurie jauni žmonės visiškai neturi darbo įgūdžių, peilio ir šakutės nemoka laikyti, negeba nebarškindami puodelio pasimaišyti cukrų arbatoje, sunku jiems nesikeikti, nešaukti vienam ant kito. Iš pradžių pats kantriai mokiau elementarių dalykų, dabar įsijungė komanda – psichologai, mokytojai, o svarbiausia – anoniminiai alkoholikai ir narkomanai.“
Sunkiai įveikiamas virusas
Sunku tiksliai pasakyti, kiek žmonių per tuos metus pavyko išgelbėti, tiksliau – kiek žmonių gyvena blaiviai. Atrodo, apie dvidešimt. Tiesa, vertinant pastaruosius metus (reabilitacija trunka metus arba pusantrų), galima tvirtinti, kad blaiviai gyvenančiųjų yra absoliuti dauguma, bet tikrą blaivybę galima vertinti tik tada, kai žmogus baigia gyvenimą. Nes šį virusą pagavusiajam išsigelbėjimo beveik nėra. Jei nesilaikysi 12 žingsnių programos, jei nutrauksi ryšį su anonimais, prapulsi. Anksčiau ar vėliau atkrisi, kibs sunkios ligos, mirtis.
Kunigo Valerijaus darbas panašus į Sizifo – jis kantriai ir sunkiai ritina į kalną akmenį, o akmuo rieda atgal. „Na, argi ne skaudu?“ – klausiu misionieriaus. „Aš įžvelgiu du teigiamus dalykus. Pirma, žmogus susipažįsta su tikėjimu. Ne sykį jiems kartojau, na, jeigu neatsilaikysite, bent jau šaukitės Dievo gailestingumo. Antra, man svarbu jaunuolio, kartais visai vaiko, šiandiena. Šiandien jis blaivus, šiandien jis čia, dieviškoje aplinkoje, vadinasi, visuomenei sutaupyta daug pinigų, nes jei jis trinsis mieste, gatvėje, tai ką nors apvogs ar ką nors dar blogiau padarys. Tad ačiū Dievui bent už vieną tų nelaimingųjų blaivią dieną.“
Kiekvienas nešame savo kryžių
Priklausomybių turintys žmonės neretai vadinami apsėstaisiais. „Piktųjų jėgų gundymai, aišku, veikia. Vis dėlto nemanau, kad kaltas tik velnias, juk žmogus turi laisvą valią rinktis, ką jam daryti, o ko ne. Velniui žmonės nurašo ne tik jaunuolių, bet ir jų tėvų, visuomenės atsakomybės stoką. Jau seniai ėmiau melstis užtarimo malda. Šito nepadarysi be meilės, be gailesčio nelaimingajam. Melsdamasis prašau: „Jėzau, atsistok mano vietoje ir per mane padaryk stebuklą.“
Ir stebuklas įvyksta. Kiekvieną sekmadienį jaukioje miško bažnytėlėje. Prasiveržia nemažai paliudijimų apie įvykusį stebuklą. Žmonės laukia eilutėje, ketindami asmeniškai pasikalbėti su kunigu, apsakyti savo išgijimus ar pasiguosti užslinkus juodam debesiui. Neseniai viena moteris papasakojo, kad po bendros maldos už ją ji staiga praregėjo, nors laukė rimta akių operacija.
„Manau, gelbsti žmogaus tikėjimas ir Dievo malonė. Mes kiekvienas nešame savo kryžių. Kristus sakė mokiniams: imk savo kryžių ir sek mane. Jis nesakė: imk malonumus. Vis dėlto ieškodami Dievo gailestingumo ir patys stenkimės palengvinti savo kryžių.
Ypač kai susiduriame su prakeikimu, užkalbėjimu, spiritizmu, burtais. Ar tai egzistuoja? Žinoma. Išsivaduoti padeda speciali užtarimo malda, tik to nevalia painioti su egzorcizmu. Aš nesu egzorcistas, tik turiu vyskupo leidimą atlikti bendras užtarimo pamaldas, meldžiant išgydymo, išlaisvinimo. Pradedame nuo atgailos. Ne veltui atgailos sakramentas dar vadinamas mažuoju egzorcizmu. Daugelis atvyksta nėję išpažinties 10–30 metų, gyvenimo sunkumai šiuos žmones stumia ieškoti Dievo, atlikti atgailą. Ypač jei yra neišpažintos sunkios nuodėmės: abortai, į kuriuos daugelis žiūri pro pirštus, nors yra atsakingi abu – vyras ir moteris, mintys apie savižudybę ar mėginimas žudytis, spiritizmas, kitokie burtai. Visa tai yra tarsi siūliukas, už kurio velnias prisiriša žmogaus gyvenimą.“
Mistika nublanksta
„Bet žmogus tiesiasi į nežinomybę galbūt dėl to, kad neatranda atsakymo į savo klausimus bažnyčioje?“ – klausiu. „Galiu kalbėti tik apie save. Aš kiekvienąkart iš naujo skaitau Bibliją ir atrandu tokias gelmes, kad atsiveria širdis. Ir jei tokia atvira širdimi skelbi žodį ir kalbi tai, ką dvasia įdėjo į lūpas, visada pataikai, nes žmonėms reikia dvasinio maisto. Prieš pamaldas dažnai tariu: imk, Dieve, mano lūpas, mano protą, širdį ir per mane pasakyk tai, kas žmogui reikalingiausia. Kai taip atsitinka, sujuda žmonių širdys, jie patiria, kad krikščionybė – tai pilnatvė, joje yra viskas. Tada nublanksta visos mistikos. Bet jei esi pavargęs, nepasiruošęs, kalbi formaliai, perpasakoji, tada viskas ir lieka tik graži kalba. Ne visada įvyksta tie maži stebuklai, nes esu tik žmogus.“
Atsisveikindamas kunigas Valerijus dar užsimena apie tylą. „Malda lygu tylai, – sako jis. – Buvimas tyloje atveria gelmes. Kodėl žmonės skuba, lekia? Nes bijo tylos, kurioje sutinka save tokį, koks yra, koks sau nepatinka. Tik tyloje gimsta ramybė, tik tyloje nusileidžia į širdį Dievo malonė. Todėl nepaverskime švenčių triukšminga puota, įsileiskime į save tylą.“
